GYVENIMO AKTUALIJOS

Ramunė BALČIKONIENĖ

SUSIRINKIMAI IR STRATEGIJA

Dar praeitų metų gruodžio 18 d. LASS centro taryba įpareigojo mus, organizacijos vadovus, susitikti su visomis penkiomis regioninėmis tarybomis, kad būtų išsiaiškinta, kaip LASS nariai ir LASS filialų pirmininkai mato LASS ateitį, kas labiausiai rūpi ir kas labiausiai skauda. Vis tik artėja ataskaitinis-rinkiminis suvažiavimas, o jame, kaip jau tradiciškai susiklostė, turėsime svarstyti LASS ateities strategiją (arba veiklos kryptis) ir galbūt keisti įstatus. Nors sveikas protas ir sako, kad nereikia suplakti kiaušinienės su drugeliais. Rinkimai tegu lieka rinkimais, o įstatus svarstyti kur kas geriau vėlesniame suvažiavime, kai ataušta rinkimų aistros, nuslūgsta politikavimas, baigiasi manipuliavimas minios nuotaikomis ir nuoskaudomis, o nauji delegatai apšyla kojas ir pripranta prie suvažiavimo tvarkos. Juk ataskaitiniai LASS suvažiavimai, kurie, laikantis Asociacijų įstatymo nuostatų, turi vykti kasmet, tikrai nėra našta: išklausome tris ataskaitas, padiskutuojame, priimame vieną kitą sprendimą ir išsiskirstome. Atrodo, puikus šansas pažvelgti į įstatus naujai ir ramiai. 

Siūlymas įstatus svarstyti kitame suvažiavime nuskambėjo ne iš mūsų, LASS vadovų, lūpų. Jį išsakė LASS centro tarybos nariai. Tačiau kaskart, kai jį pakartojame (taip buvo ir neseniai, vasario 27 d., vykusiame LASS centro tarybos posėdyje), susilaukiame aktyvaus LASS revizijos komisijos puolimo - kodėl nenorite keisti įstatų? Kodėl sąmoningai norite pakenkti organizacijai? Kodėl esate šiokie ir anokie ir neatsižvelgiate į tai, kad LASS filialai nori to ar ano? 

Klausimas, ko iš tikrųjų nori LASS filialai, yra esminis. Nes kaip šimtakojis keliauja šimtu kojų, taip LASS keliauja keturiasdešimt aštuoniomis. Jei tos kojytės kasdien nemintų savo takų ir takelių, vargiai kur benukeliautume. 

Buvome Klaipėdoje, Panevėžyje, Kaune, Šiauliuose, Vilniuje. Su visais kalbėjomės. Jau aptartą norą keisti LASS įstatus išsakė tik keli LASS nariai ir LASS revizijos komisijos pirmininkas. Stengėmės daugiau klausytis, nei kalbėti, nors, tiesą sakant, atsitikdavo visaip. Klaipėdoje tikrai galėjome daugiau patylėti. Kaune reikėjo kalbėti daug, bet ne tai, ką reikia. Kauniečiai vieninteliai darė atvirą susitikimą, kuriame dalyvavo visi norintieji, todėl skaudžiausios temos buvo UAB "Regplasta" bankrotas ir vietiniai įstaigų nesusikalbėjimai. Kauno ir Marijampolės regionų filialų pirmininkai net nusičiaudėti neturėjo šanso, ir dėl to tikrai gaila. Panevėžyje aktyviai ieškojome sprendimų ir finansavimo šaltinių, kalbėjome apie regėjimo negalią turinčius vaikus, švietimą ir LASS strategijos formavimo principus (tikiuosi, suvažiavime panaudosime panevėžiečių siūlytą idėją). Šiauliečiai vėl užmynė ant nuospaudos, vardu "fizinė aplinka" ir prasitarė, kad dėl projektų savivaldybėse filialų pirmininkai vis mažiau laiko skiria naujiems LASS nariams surasti (ir tai - šventa tiesa, nes narių nuolat mažėja). Vilniečiai buvo neįprastai tykūs, nors būtent ši regioninė taryba paprastai išsako daugiausia strateginių siūlymų ar strateginės kritikos. Tiesa, mūsų žurnalistė Gema vienu paprastu sakiniu apibendrino viską, ką girdėjome regioninėse tarybose, nors pati dalyvavo tik vienoje iš jų, - LASS būtina išsaugoti nepriklausomybę. Savivaldybės patyliukais nori mus "sukišti" į vieną dienos centrą kartu su kitomis neįgaliųjų organizacijomis - rūpesčių mažiau ir kontroliuoti lengviau. Ministerija - dar labiau patyliukais - ketina sujungti neįgaliųjų asociacijų leidžiamus leidinius į vieną, pageidautina, kokį nors elektroniniu formatu leidžiamą. Dėl lėšų taupymo. Mes esame pasirengę bet kokia kaina išsaugoti brailio raštą ir laikome kišenėje JT Neįgaliųjų teisių konvenciją - vos tik kas, tuoj pat mojuosime ja it vėliava. Ir jau ne pirmą kartą. Nes Konvencija padeda. Patikrintas reikalas. 

Penkiuose didžiuosiuose miestuose filialai mažai kalbėjo apie tai, ko nori. Dar mažiau - apie tai, ko nori iš tikrųjų. Prieš vykdami į svečius, padarėme elektroninę apklausą. Banaliai apibendrinus, rezultatas - viskas labai gerai. Nuo didžiosios organizacijos atsiskirti niekas nenori - aplinka, ypač finansinė, pernelyg nenuspėjama. Atidžiau įsiklausius, yra bėdų. Ir tik gerai įtempus ausis, tik klausantis to, apie ką tylima, gali išgirsti, kad bėdų yra daug. 

Jau dėkojau kolegoms iš filialų už atsakymus į anketos klausimus. Ypač tiems, kurie nepatingėjo parašyti po puslapį ar daugiau, nepabijojo išsakyti kritikos, kartais - ir sprangios. Tačiau susitikimuose regioninėse tarybose vis tiek buvo pernelyg ramu. Tai nebūtų blogai, jei ramu būtų iš tikrųjų. Tačiau ta ramybė - tik tol, kol uždarai duris, sėdi į mašiną ir pajudi Vilniaus link. Tada prasideda darbas grupelėse, pokalbiai telefonu, susitikimai ir pasimatymai, kuriuose kalbama daug atviriau, daug kritiškiau. 

Ši tendencija vadinama susirinkimais po susirinkimų. Tai vienas iš požymių, kad mes, kaip organizacija, vis dar sergam. Sveika organizacija visas nuoskaudas ir norus išsako susirinkime, nebijo tiesiai į akis išsakyti kritikos, nes konstruktyvi kritika padeda komandai tobulėti ir išvengti klaidų. O tada ramiai, palegvėjusiomis širdimis, išsiskirsto dirbti. Kritikuotieji mokosi dirbti kitaip, nes žino - jei nepasitaisys, kitame susirinkime vėl gaus per ausį. Rezultatas - komanda po truputį tobulėja, daugėja pasitikėjimo, problemos sprendžiamos viduje, o ne išorėje. 

O mes nepasitikime vienas kitu. Jei LASS vadovai siūlo įstatus keisti kitame suvažiavime, tai, matyt, kažką rezga. Jei regionų aklųjų centras prastai dirba ir tai tiesiogiai daro įtaką vieno ar kito filialo pirmininko darbui, filialo pirmininkas neskambina į Vilnių. Nes galvojama, kad Vilnius ir taip viską žino, ir, jei negina, tai, vadinasi, ginti nenori. Rezultatas - gana prastas, nes tai, ką turėjome žinoti jau metų pradžioj (tada būtumėm galėję viską pakeisti į gera), sužinome tik metų pabaigoje. Pabarame, nusukame ausį, liepiame ateinančiais metais taip nesielgti. Pritrumpiname pavadį. Bet vieni metai jau prarasti. Ir dar blogiau - atsiranda jausmas, kad aš, filialo pirmininkas, niekam nerūpiu. Manęs niekas negina. Netikiu savo organizacija. 

Ši frazė - matyt, skaudžiausias dalykas, kurį reikėjo girdėti per visą ketverių metų pavaduotojos kadenciją. Manau, kad ji, arba, tiksliau, už jos besislepiantis nusivylimas, paaiškina tylą per susirinkimus ir darbą "frakcijose" po susirinkimų. Tiesa, bendraujant asmeniškai su vienu ar kitu mūsų darbuotoju, pavyksta atvirai kalbėtis net ir sunkiomis temomis. Ir tai jau yra daug. 

LASS strategiją turi dėlioti LASS vadovai ir LASS centro taryba. Tokiu tikslu jie ir yra gavę suvažiavimo įgaliojimus. Tačiau labai norisi, kad ta strategija (ar veiklos kryptys) būtų ne tvarkingai surašytas popieriukas, kurį padėtumėme į stalčių. Norisi, kad tai būtų organizacijos vizija, artima, prasminga ir reikalinga absoliučiai daugumai. Nes jei suvažiavimas patvirtins vieną strategiją, revizijos komisija - kitą, o kiekvienas susirinkimėlis ar "frakcija" "pasitvirtins" savas veiklos kryptis, niekur mūsų šimtakojis nenueis. Ilgesingai žvelgs į šviesų rytojų, intensyviai trepsės savo keturiasdešimt aštuoniomis kojomis, bet, deja, - vietoje. 

Gemos minėta nepriklausomybė pasiekiama, tiksliau, išsaugoma, nes jos dar nesame praradę, mano manymu, taip: stiprinant vidinius resursus, diegiant rimtą metodinį vadovavimą, keliant visų lygių darbuotojų kvalifikaciją ir gerinant išorinę komunikaciją. Pasitikėjimas vienas kitu ir žiūrėjimas viena kryptimi - esminės sąlygos, jei norime judėti į priekį. 

Žinote, ką aš girdžiu tarp eilučių, kalbėdamasi su LASS darbuotojais? Kad dauguma jų mėgsta savo darbą. Stengiasi jį atlikti, kiek įmanoma, geriau. Myli žmones, su kuriais dirba. Tai ir yra tas tvirtas pagrindas, į kurį galime atsiremti visomis keturiasdešimt aštuoniomis kojomis. Paklausite, kur judėti? Ten, kur kiekvienas mūsų narys žino, kad jį gina ir globoja LASS - stipri ir nepriklausoma organizacija.