MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

JAUNOS SIELOS GŪDUMA

Prieš kelerius metus leidyklos "Edukologija" išleisti jaunos prozininkės Vaivos Markevičiūtės-Rykštės "Paliktainiai" - novelių knyga, kurią pristatydamas poetas Gintaras Bleizgys sako: "Skaičiau ir buvau laimingas." Jo, kaip vyriškio, žodžiais, matyt, galima pasitikėti: iš tiesų ne tiek jau daug jaunų moterų plunksna rašytų tekstų padarytų vyrus kūrėjus laimingus. Šio straipsnio tikslas - aptarti tas autorės noveles, kuriose esama aklumo įvaizdžių ar su tokia negalia susijusių veikėjų. Kita vertus, tai padės geriau suvokti Vaivos Markevičiūtės - Rykštės kūrybą apskritai, gal netgi nuspręsti, ar tokia proza padarytų ir jus, kaip skaitytoją, laimingą. 

Vienoje iš Vaivos Markevičiūtės - Rykštės novelių "Keturiolika Emilijos stočių" akivaizdi ribinė jauno žmogaus situacija, kurios jis ir pats dar gerai nėra įsisąmoninęs ("Aiškaus tikslo neturėjo, tačiau manė jį surasianti ant keturiolikaaukščio stogo."). Į patį viršų atkopusiai merginai šmėsteli ir motinos "be akių" vaizdas. Ką jis reiškia? Kodėl jis regimas, kai tarsi iš toli senelės balsas perspėja Emiliją: "Tu negali atimti sau gyvybės, ji tau nepriklauso"? 

Tai savotiška novelė. Laiptais kopiama aukštyn kenčiant fizines kančias: Emilija ne kartą skaudžiai susimuša koją, kelis kraujuoja, mergina viename aukšte pargriūva veidu į grindis. Emociškai leidžiamasi į pačią gyvenimo gelmę. Ima ryškėti merginos gyvenimo skauduliai. Vizijas mergaitė pradėjo matyti paauglystėje. Viena iš jų - melsvaodis vyras su gobtuvu. Akys be antakių. Siauros lūpos. Viename regėjime vyras semia samteliu iš vonios kraują, kitame - vėl jis, raudonas mėnulis, stogas. Vyras, kaip smurto, nukreipto į silpnesnius, šmėkla persekioja veikėją ne kartą. Vizijose matomas jis ir išžagintos moterys, mergaitės su išdraskytais viduriais. Teigimas, kad "visuose vaizdiniuose būdavo jis", - tai liudijimas, kad Emilija yra paniškos smurto baimės auka. O tvirtų gyvenimo atramų, kurios padėtų tas panikos atakas įveikti, nėra. 

Po motinos mirties Emilijos tėvas jau nesugebėjo palikti butelio ir draugų. Tai joks ramstis dukrai, likusiai be motinos. Kopdama laiptais mergina prisimena ir Simoną. Deja, tai taip pat joks ramstis. Jiedu susipažino paauglystėje. Simonas "mąstydavo lėtai, dar lėčiau kalbėdavo". Sulaukusį pilnametystės vaikiną išvežė į pensioną. Emilijos ir Anos Frank tapatinimas ("Tave sušaudė. Tu šmėkla. Aš tavęs bijau.") - akivaizdus įrodymas, kad Simonas neadekvačiai priima realybę, kad tai sutrikusios psichikos jaunuolis. Jam pačiam reikia pagalbos. 

Vienoje iš kopiančios aukštyn Emilijos vizijų - ir motina. Prisimenamas sekmadienis, švariai išskalbtų paklodžių ir staltiesių kvapas - jis taip patiko šešiametei mergaitei. Motina Emilijos sąmonėje - šviesa, švara. Mamos akivaizdoje iš antro aukšto žnektelinčios žemyn mergaitės epizodas - dar vienas vaikystės prisiminimas. Gal motinos nesugautai (ji džiaustė apačioje skalbinius) šešiametei Emilijai pasąmonėje visam gyvenimui liko be galo artimo žmogaus išgąsčio, bejėgiškumo persekiojantis vaizdinys, intuityviai kūno ir sielos priimta "programa", kad motina jos tikrai nesugaus, kai kris? O jai, atkopusiai į keturioliktą aukštą, perkračiusiai savo gyvenimą, be galo reikia patikimų rankų ir žodžių, kaip įsakymo leistis laiptais žemyn - gyventi. Mamos laidotuvės karštą vasaros dieną, nuo lavono vaikomos musės - irgi vienas iš ryškiausių Emilijos prisiminimų, skaudžiausios netekties diena, visiškos vienatvės svetimame pasaulyje pradžia. Kai Emilija, užkopusi į keturioliktą aukštą, prieina prie pat krašto ir užsimerkia, vėl pamato savo vaizduotėje melsvaodį vyrą. Šalia jo - senas puodas, kuriame mažos rankytės ir pėdos. Tarp vaikų nupjautomis rankomis - ir Emilijos motina, ji be antakių ir be akių. Beakė motina - vyro su gobtuvu auka. Ji jokia atrama Emilijai. Prisimenu Č. Dikenso romano "Deividas Koperfildas" pagrindinį veikėją, nuo dešimtmečiui nepakeliamo pastumdėliško gyvenimo sprunkantį pas tetą Trotvud, - visas kliūtis ilgoje kelionėje Deividui padėjo nugalėti jaunos motinos paveikslas. Tai vieni iš nuostabiausių puslapių, kokius esu gyvenime skaičiusi. V. Markevičiūtė - Rykštė jokios vilties nepalieka. Emilija pasmerkta - "atbraila, ant kurios ji stovėjo, nulūžo ir be garso ėmė kristi žemyn." Taigi beakė moteris šioje novelėje - nesugrąžinamai prarastos motinos simbolis. Emilijai toks paveikslas neįkvepia noro gyventi. Motina - ir jokia apsauga, kai einama bedugnės briauna: Emilija nejaučia tvirtų, į šiltą glėbį suimančių paties artimiausio žmogaus rankų. 

Novelės "Reikia" viena iš veikėjų - anūkės Ramunės globojama senelė. Ji jau dešimt metų visai akla. Abi gyvena nuošalioje sodyboje. Ramunė sunkiai vaikščioja - jai skauda koją, skausmas nuo senelės slepiamas, nors jis jau "siekia juosmenį". Novelėje aprašomas nešventiškai sutinkamas Kūčių vakaras - vienas iš tų, kurį "reikia švęsti", kuris atveria begalinę egzistencinę tuštumą. Ji - net tarp pačių artimiausių žmonių. Ramunė senelei kalba apie tai, kad važiuos į miestelį kalėdaičių. Iš tikrųjų, paskambina broliui, paprašo, kad atvažiuotų "dėl senelės", dėl jos pačios, o pati nusitveria virvę ir, įkišusi galvą į kilpą, eina į tvartą, kur sau tariamas "reikia" dabar reiškia visai ką kita. Deja, kilpoje likti nepavyksta - sija supuvusi, mergina šlepteli ant suplėkusio šieno ir pravirksta: "Išverkė viską: vienatvę, neviltį, skausmą, baimę, neapykantą ir tai, ko negalėjo įvardyti žodžiais." Novelė stebina kontrastais: štai su senele kalbamasi apie artėjančią šventę ir tuo pat metu ant stalo sukamas virvės mazgas. Akla senelė čia - dvigubai akla. Ji neapdovanota kaip daugelis aklųjų be galo išlavėjusia klausa, kai artimo žmogaus balse išgirstamas noras baigti gyvenimą. Tai novelė apie gyvenančių šalia, pačių artimiausių žmonių bendravimą: yra paviršius, kuriuo nuribuliuoja įprastos frazės apie laiką ar orą, ir yra sielos gūduma, su kuria išeinama į visišką gyvenimo gruodą. 

Aklumo motyvas akivaizdus ir novelėje "Ugniaplaukė", kur vienas iš veikėjų taip prabyla apie mylimąją: "Ji buvo mano migla. Apsiausdavo mane neperregimu šydu ir jausdavausi it aklasis mieste." Tai dviejų veikėjų Sauliaus ir Aleksandros meilės istorija, į kurią vėlgi mistiškai įsipina ugniaplaukė. Dar viena novelė apie tai, kad šalia gyvenimo visada alsuoja mirtis. 

O baigti norėtųsi kitais G. Bleizgio žodžiais: "Skaitydamas Vaivos noveles, jaučiuosi gerokai atjaunėjęs, nuklydęs kokius penkiolika metų atgal - į savo paties gyvenimą, į išgyvenimus." Pridurčiau: skaitant Vaivos noveles, ne tik atjaunėjama - ir praregima, suvokiama, kad sielos ledas atitirpdomas meile, jautrumu, globa.