IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

PAŠAUKIMAS - ŽURNALISTIKA

"Aš buvau Karakumų dykumoje ir Ararato papėdėje, Maskvoje ir Kijeve, Prahoje ir Berlyne. Visur sutikau daug puikių žmonių, daug sužinojau. Dar daugiau išgirdau iš savo artimųjų, iš savo mokytojų, iš daugybės perskaitytų knygų. Sužinojau daug, bet negaliu tvirtinti, kad radau atsakymą į visus klausimus, kur yra žmogaus galimybių ribos, kokios galios slypi jo dvasioje", - tokiais žodžiais į skaitytoją prabyla mūsų organizacijos narys Saulius Plepys, prieš kurį laiką išleidęs esė knygą apie įžymius neregius. Leidinyje "Maištas prieš lemtį" autorius stengėsi atskleisti ir parodyti daugiau kaip dvidešimties aklųjų gyvenimus ir jų pasiekimus. Nenorėdami susitaikyti su amžina tamsa, dėdami dideles pastangas jie tapo rašytojais, muzikantais, dainininkais, mokslininkais, sportininkais, net skulptoriais. Ir pats knygos autorius yra pasiekęs nemažai, metė baltą pirštinę likimo išdaigai. Kodėl kalbame apie S. Plepį? Klausimas logiškas. Nemėgindami skaitytojų kantrybės iškart pasakysime - Saulius šių metų pradžioje mini gražią gyvenimo sukaktį - septyniasdešimtpenkmetį. Tad priežastis lyg ir aiški. Be to, jis iki šiol yra aktyvus ne tik mūsų organizacijos narys, bet žinomas ir visuomenėje, jis ir žurnalistas, neabejingas nūdienos aktualijoms. Tad keletas šio žmogaus gyvenimo ir veiklos štrichų. 

Saulius Plepys gimė 1939 metų sausio 10 dieną Šiauliuose. Tiesa, pats sukaktuvininkas teigia, kad gimė dviem mėnesiais anksčiau, bet tai žino tik artimiausi žmonės, šeima. Anais laikais dėl įvairių priežasčių gimimo datos kartais būdavo užrašomos "patikslintos", bet per daug nesigilinkime, visi šio žmogaus oficialūs dokumentai liudija, kad gimė būtent sausį. Jo tėvas buvo geležinkelietis, dirbo traukinių mašinistu, tad šeimai dažnai reikėdavo keisti gyvenamąją vietą. Vaikas augo guvus kaip ir visi, tik štai, nesulaukus ir trejų metukų, klastinga liga iš vaiko atima dienos ir spalvų džiaugsmą. Aklam vaikui šeima ir artimieji stengiasi kiek įmanydami padėti. 1948 metais jis atvežamas mokytis į Kauno aklųjų internatinę mokyklą. Naujas moksleiviukas netrukus prisitaiko prie kitokių gyvenimo sąlygų, susiranda daug draugų, mokslas sekasi gerai. Po pamokų dalyvauja įvairiuose būreliuose, daug skaito, muzikuoja, sportuoja. Vyresnėse klasėse išryškėja literatūriniai gabumai, potraukis užsienio kalboms ir muzikai. 1959 metais, baigęs vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete pradeda studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Po studijų 1964 metais prasideda Sauliaus darbinė veikla - jis išrenkamas Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Vilniaus tarprajoninės valdybos pirmininku, juo dirba dvejus metus. Po to darbuojasi redaktoriumi Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje. 1967 metais Plepys paskiriamas žurnalo "Mūsų žodis" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. 1973-1988 metais aklųjų organizacijos vadovai jam patiki LAD leidyklos direktoriaus, vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Nuo 1990 metų jis - Lietuvos aklųjų bibliotekos garsinių žurnalų redaktorius. 1998-2009 metais vadovauja Lietuvos aklųjų istorijos muziejui. 2009 m. spalio 1 dieną Saulius Plepys išėjo į užtarnautą poilsį, bet iki šiol išliko aktyviu ir pilietišku žmogumi. 

Saulius yra kūrybingas žmogus. Darbus, kuriuos jam reikėjo atlikti, visada darė su polėkiu ir entuziazmu, dažnai su karštligišku užsidegimu. Norėdamas padėti bendro likimo žmonėms, 1966 m. gegužės mėnesį jis šalies neregiams parengė ir išleido pirmąjį garsinį žurnalą. Netrukus šis žurnalas tapo periodinis. Leidinys, sudarytas iš straipsnių, skelbtų periodiniuose leidiniuose, buvo pavadintas "Spinduliu", tapo gana populiarus. Nuo pat jaunystės S. Plepys - aktyvus žurnalistas. 1972 metais jis tapo Žurnalistų sąjungos nariu. Plepys yra išspausdinęs įvairių straipsnių bei reportažų periodiniuose leidiniuose: "Mūsų žodyje", "Jaunimo gretose", "Literatūroje ir mene", "Švyturyje", "Bičiulystėje" ir kituose. Publikacijų priskaičiuotume apie du šimtus. Iš rusų kalbos yra išvertęs keletą tiflologinės literatūros knygų. Svarbus ir vertingas jo bendras darbas su pedagogu Antanu Baltramiejūnu. Jie paruošė ir sudarė "Tiflologijos enciklopedinį žodyną", kurį 1981-1986 metais brailio raštu išleido LAD leidykla. Žodyno pagrindu Šiaulių universitetas 2001 metais išleido knygą visuomenei - "Tiflologijos vardų žodynas". Net dviejų leidimų (1994, 2003) sulaukė S. Plepio knyga "Maištas prieš lemtį". Saulius sako, kad gyvenime reikėjo dirbti įvairius darbus, bet svarbiausias ir širdžiai mieliausias visada buvo žurnalisto darbas. Matyt, sielos pašaukimas - žurnalistika. Su pasigėrėjimu prisimena darbą Lietuvos atgimimo laikotarpiu, kai viešas ir necenzūruotas žodis buvo labai svarbus atgimstančioje Lietuvoje. 1988-1989 m. Saulius Plepys buvo Londono radijo BBC rusų tarnybos redakcijos neetatinis korespondentas Lietuvoje. Saulius pasakoja, kad mėgo klausytis užsienio radijo stočių, dalyvaudavo jų rengiamose viktorinose. Yra pelnęs prizų, gavęs jų ir iš BBC radijo. Radijo redakcijai Saulius buvo žinomas žmogus, tad vieną 1988 metų dieną sulaukė netikėto, bet malonaus skambučio ir buvo pakviestas į susitikimą Vilniuje. Nuvykęs su žmona į sutartą vietą vienoje senamiesčio kavinėje sužinojo, kad su juo susitikti atvyko du BBC darbuotojai Timas Whewellas ir Jurijus Goligorskis. Bendrauta ilgai, o susitikimo pabaigoje buvo pasiūlyta tapti jų radijo korespondentu Lietuvoje - mūsų šalis tuo metu pasaulį labai domino. Džiugu, kad atvykę civilizuoto pasaulio žmonės neišsigando žurnalisto aklumo ir į šią negalią sureagavo labai natūraliai. 

Per pusantrų metų Plepys paruošė daugiau kaip penkiasdešimt aktualių reportažų apie įvykius Lietuvoje. Įsimintini jo reportažai apie "Baltijos kelią" - trijų tautų žmonių rankų susikabinimo akciją kelyje į nepriklausomybę, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto įsteigimą. 

Plepys gerai žinomas ir neregių bendruomenėje - jis yra aktyvus aklųjų organizacijos narys, ne kartą buvo rinktas į organizacijos valdymo struktūras. Saulius buvo ir įvairių komisijų bei redakcijų narys. Ir dar - įvairiomis formomis iki dabar Plepys stengiasi saugoti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos paveldą - vertingus eksponatus perduoda į Lietuvos aklųjų istorijos muziejaus fondus. Pastebėjęs neigiamų dalykų nebijo pasakyti ir kritinių pastabų, siūlo sprendimus. Organizacija yra įvertinusi jo nuopelnus. Už ilgametę tiflologinę veiklą bei "Tiflologijos enciklopedinio žodyno" parengimą LAD centro valdybos prezidiumas 1986 m. jam paskyrė tiflologijos premiją. 

Saulius išbandė savo jėgas ir versle. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, jau atgavus nepriklausomybę, buvo įsigijęs prekybos kioską, jį įrengė ir pastatė Vilniuje, Skroblų gatvėje. Kurį laiką prekyba buvo sėkminga. Apie "Plepio kioską" - taip jį vadino gyventojai - jau esama legendinių pasakojimų. Tai gerai - vadinasi, ši vieta, idėjos autoriaus vardas liko žmonių atmintyje. Būta ir daugiau ieškojimų, mėginimų, bet tai jau - kito rašinio tema. Šiame rašinyje nepaminėjome šio žmogaus pomėgių, paįvairinančių kasdienybę, šeimos rūpesčių ir džiaugsmų, bet skaitytojai apie tai gali paskaityti jo paties straipsnyje "Mano didieji mokytojai", spausdinamame šiame žurnalo numeryje. Įsiminė viena šio žmogaus mintis: "Visa, kas žmogaus patirta, pergyventa, yra neatimamas lobis. Toks lobis man buvo žmonės, mano draugai." 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Vasario 1 d. sukanka 20 metų, kai Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla buvo reorganizuota (1994) į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). 

Vasario 22 d. sukanka 100 metų, kai gimė (1914) Bronė Mickytė, pedagogė, ilgametė Kauno aklųjų mokyklos auklėtoja (mirė 2001). 

Vasario 24 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1944) Antanas Šukys, aktyvus LASS narys Panevėžyje, Lietuvos diabeto asociacijos valdybos narys. 

Vasario 26 d. sukanka 100 metų, kai gimė (1914) Leonarda Patašienė (Kupčiūnaitė), ilgametė Kauno aklųjų mokyklos pedagogė, knygų apie aklųjų vaikų lavinimą autorė (mirė 2007). 

Vasario 27 d. - 1928 m. pradėjo veikti pirmoji aklųjų švietimo įstaiga Lietuvoje - Kauno aklųjų institutas. Tą dieną prasidėjo pirmieji mokslo metai. 

Vasario 27 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1954) Marija Mockūnienė, pedagogė, LASUC dirbanti nuo 1976 metų.