MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

AKLUMO MOTYVAI K. HAMSUNO "PANE"

Antroji XIX amžiaus pusė - norvegų literatūros klestėjimo laikas. Ryškūs trys šviesuliai - tai H. Ibsenas, B. Bjornsonas ir K. Hamsunas. Hamsunas tapo kultiniu XX a. pradžios jaunimo rašytoju. 1894 m. pasirodęs "Panas" - kūrinys, kuris ir šiandien atidžiam skaitytojui suteiks didelį malonumą. Čia ir gamtos (Panas - jos simbolis) šlovinimas, ir meilės painiausi vingiai, ir individo saviieška. Kadangi, anot Hamsuno, literatūra neturi siekti nei politinių, nei edukacinių, nei socialinių tikslų, nes jos tikslas - individo psichikos sudėtingumas, iracionalios sąmonės gelmė, tai ir "Panas" - kūrinys, kuriame visų pirma susitelkiama į žmonių santykius. Šio straipsnio tikslas - atskleisti pasakojimo apie aklą lapį ir keistos sagos apie bokšte įkalintą apankančią mylimąją prasminius akcentus, padedančius geriau suvokti pagrindinių veikėjų bendravimo niuansus, viso kūrinio esmę. 

Manoma, kad Hamsunas ir civilizacija - nesuderinami dalykai. Anot rašytojo, didieji miestai daro žmogaus dvasią vergišką, varžo vaizduotę. Hamsuno idealas - laisvas, nepriklausomas, išdidus žmogus, gyvenantis vienu ritmu su gamta. Toks pagrindinis "Pano" veikėjas Glanas, pasakojantis savo meilės istoriją. Glanas gyvena šiaurės Norvegijoje, trobelėje prie miško, jis "viskuo patenkintas", gaudo žuvis, medžioja, židinyje kepasi paukščius, rūko pypkę ir, išsitiesęs ant gulto, klausosi girios ošimo. Romano pradžioje akivaizdi Glano dvasios ramybė, ryšys su gamta: "Diena į dieną aš eidavau per miško kalvas, Ezopo lydimas, ir nieko taip nenorėjau, kaip tik diena į dieną vaikščioti." Glanas mėgaujasi savo laisve, jo gyvenimas - lyg atostogos, kai yra laiko stebėti dangų, kur tarsi kas puotauja ar plaukioja valtimis. Kartais vyras keliasi antrą valandą ryto, kad "užsikrėstų džiugia nuotaika, kuri dvelkia iš paukščių ir žvėrių saulei tekant". Gamta Glaną pavergusi, užbūrusi, joje jis išgyvena dėkingumą Kūrėjui, patiria nuostabių grožio akimirkų: "Tariu ačiū už vienišą naktį, už kalnus, už tamsos ir jūros ošimą, tai ošia mano širdyje. Tariu ačiū, kad esu gyvas, kvėpuoju, kad šiąnakt gyvenu." Manoma, kad jokiame kitame Hamsuno kūrinyje nėra tokio entuziastingo ir emociškai pakilaus gamtos šlovinimo kaip "Pane". 

Visai kitokie Glano ir žmonių santykiai. Vyro kelyje - dvi moterys: Edvarda Mak ir Eva. Dvidešimtmetė Edvarda, pirklio dukra, pirmąkart trisdešimtmečiui Glanui atrodo "kaip kūdikis, kaip mokinukė". Kai panelė Edvarda su daktaru, šeimos draugu, apsilanko trobelėje, Glanas išgyvena "švelnius jausmus". Vieną popietę per iškylą saloje Edvarda visų akivaizdoje pabučiuoja Glaną. Vyriškis pajunta, kad myli ją. Edvarda ir toliau neslepia savo jausmų Glanui: negalėdama užmigti ji naktį eina prie trobelės, prisipažįsta Glanui, kad myli jį. Vyras irgi atviras: "Visa, kas tavo, mane jaudina, tu man visai sumaišei galvą." Edvardą iš laimės "krečia šaltis". Glanas prisipažįsta: "Tu esi mano, ir mano širdis visą dieną tyliai tūno krūtinėje ir galvoja apie tave." Deja, toliau Edvardos ir Glano santykiai šlyja. Išryškėjus Glano ekscentriškumui (į vandenį per vieną plaukiojimą sviestas Edvardos batelis), norui matyti mylimąją, priklausančią jam, vieninteliam, tapus akivaizdžiam apmaudui, kai tokių jausmų nesulaukiama ("kažkas pasikeitė, kažkas atsistojo mums skersai kelio"), daugėjant vienas kito įtarinėjimų (Glanui nepatinka Edvardos ir kitų vyriškių - barono, daktaro - bendravimas, Edvardai - Evos ir Glano ryšys), abu tampa vienas kito kankintojais. Ryškėja meilės, kaip itin prieštaringo jausmo, samprata. Mylėti - tai ne tik išgyventi vienu ritmu plakančių širdžių ekstazę, tai ir kankintis, pavargti nuo slepiamų jausmų, vėl juos, įveikus savimeilę, parodyti, vėl grimzti į neviltį ar atsiriboti nuo mylimo žmogaus išdidumo siena, ilgėtis švelnumo, kaltinti save. Mylėti - vadinasi, būti pasiruošusiam ir sadomazochistiniams išgyvenimams, nes meilės liepsna - pati permainingiausia. Kai Edvarda paliepia Glanui daugiau "niekad nesimaišyti po akių", Eva tampa vyro užuovėja. Tylus, dosnus Evos prieraišumas - Glano prieglobstis nuo sielą alinančios, kankinančios Edvardos meilės. 

Geležinės Glano naktys (romane minimos trys) - tai naktys be Edvardos, gūdžios, sunkios. Bet tikrai mylint viltis neprarandama. Priešingai, ji yra tokia didelė, kad atrodo - tuoj viskas, kas pradingo, pliūptels dar didesne šviesa. Istorija apie aklą lapį, pasakojama Evai, - Glano dvasinės būsenos atitikmuo. Aklą lapį Glanas sutiko kalnuose. Penkiasdešimt aštuonerius metus lapis jau nemato, bet jam pačiam atrodo, kad regi vis geriau, kad greitai matysiąs saulę. Lapis puikiai orientuojasi, kur šiaurė, kur pietūs. Glanui jis parodo kelią. Aklas lapis, matantis vis geriau, - vilties simbolis. Realiai nei Glanui, nei lapiui nelemta sudaužyti aklino gaubto. Bet kartais esant pačiai beviltiškiausiai situacijai žmogų palaiko tikėjimas tuo, kas darytų jį laimingą. Glanas būtų buvęs laimingas, jei mylima mergina būtų buvusi jo - būtų ją "nešiojęs ant rankų, tapęs geru žmogumi". Aklumo reikšmė Hamsuno romane - tai ne tik Glano dvasinės būsenos simbolis. Tai apibendrinta ryškiai nušvintančios ir žmonių išdidumo, įtarinėjimų ir kitokių ydų aptemdomos meilės metafora. Tai perspėjimas: didelio jausmo priešas - nesugebėjimo suprasti, atleisti aklavietė. Kita vertus, visų, kurie neišsaugojo meilės šviesos, laukia aklo lapio lemtis - gyventi prarastos laimės grįžimo iliuzija. 

Keista saga apie bokšte įkalintą apankančią mylimąją - Glano dvasinių išgyvenimų apibendrinimas. Bokšte kali mergina. Tai Evos (beje, ji netyčia žuvo nuo to paties Glano sprogdintos uolos skeveldros) pasiaukojamos meilės simbolis. Mergina siuvinėja mylimojo vardą skarelėje, o kai jau nemato siuvinio, grando nuo sienos kalkes, lipdo mylimajam ąsotį. Po keturiasdešimties metų ji - visai akla. Tai tikra Penelopė, ištikima vieninteliam vyrui. Vieną dieną ji išgirsta mylimojo balsą, puola ant kelių, parausta. Kas tai? Ilgai laukusiojo miražas? Kita sagoje minima mergina - ta, kurią vyras mylėjo "kaip vergas, kaip pamišėlis, kaip elgeta. Ji nieko jam nedavė, ne, ničnieko ji nedavė jam, o jis jai dėkojo". Mergina atėmė iš vyro "ramybę ir protą" , o jis "nuliūdo, kad ji nepaprašė gyvybės". Tai Edvardos ir Glano santykių atitikmuo. Vyras ir dvi moterys. Viena - duodanti, kita verčianti jo sielą karšta dykviete, tarsi nebyliai siunčianti vyrą ieškoti savo žūties. Beje, romane yra dar vienas pasakotojas - Glano mirties liudininkas. Nuo didžiulės meilės bangos tėškęsis į sūkuringesnius gyvenimo vandenis (pietų šalis, medžioklė) Glanas žūva nuo bendražygio kulkos - pats išprovokuoja savo mirtį. Gal Edvarda veikėjo pasąmonėje be žodžių prašė tokios aukos, gal šmėsčiojo skeveldros suknežinta Eva, ištikima meilės kalinė, žila bokšto vaiduoklė, o gal jo paties siela šaukėsi būtent tokio paskutinio "taško". Šiaip ar taip, romanas skaitytojo nepalieka abejingo. 

O baigiant norėtųsi pacituoti šią romano vietą: "Ar tik ne Panas tupėjo medyje ir žiūrėjo, ką aš veikiu? Visas medis drebėjo nuo begarsio jo kvatojimo, kai jis matė, kokios sujukusios mano mintys." Gamtos harmonijos ir žmogaus neramios, prieštaringos sielos kontrastas akivaizdus. Kai Glanas prieina savo jausmų aklavietę, gamta bejėgė jį išgydyti. Nepadeda ir nematančio lapio viltis - kada nors pasirodys šviesa. Veikėjas tampa tokiu pat nematomame bokšte ankančiu kaliniu. O tas, kuris nusitaiko į Glaną, šauna, tarsi girdėtų maldaujamą dejavimą: "Išlaisvink mane! Pavargau."