JAUNA MINTIS

 

SAVO VERSLO PAPĖDĖJE


Rytis Antanavičius gamtoje su dviračiuKartą Vilniaus senamiestyje, Bernardinų bažnyčioje, sutikau iš pirmo žvilgsnio labai keistą žmogų. Jis papasakojo intriguojančią savo gyvenimo istoriją. Jis buvęs klestintis verslininkas. Gyvenime nieko netrūko: nei garbės, nei pinigų, nei šeimyninės laimės. Vieną kartą apsilankęs bažnyčioje, vyras pajuto nenumaldomą norą aukotis Dievo tarnystei. Dėl šio kilnaus tikslo atsisakė verslo, pasauliečio garbės, prabangos. Dabar buvęs verslininkas yra vienuolis tretininkas. Šią istoriją papasakojau neatsitiktinai. Dabartinis "Mūsų žodžio" pašnekovas pasuko panašiu keliu. Turėjo gerai mokamą darbą, puikias galimybes daryti karjerą, bet visko atsisakė dėl savo tikslo - pradėti savo verslą. 

Rytis Antanavičius gimė Rokiškyje, augo Onuškio kaime. Šiame kaime baigė pradinę mokyklą, po to - Juodupės gimnaziją. Vėliau sėkmingai įstojo į Vilniaus universiteto matematikos-informatikos fakultetą studijuoti programų sistemas. Po dvejų metų nenutraukdamas studijų įsidarbino. Dirbo verslo valdymo sistemų konsultantu-programuotoju. Ryčio poilsis - aktyvus. Jis mėgsta keliauti dviračiu ne tik po Lietuvą, bet ir po kitas valstybes. 

"M. Ž." Žvelgiant iš laiko perspektyvos, kokie atsiminimai liko apie integruotą mokymąsi? 

R. A. Apie mokyklą atsiminimai tik geri. Didesni sunkumai iškildavo ne man, o pedagogams ir tėveliams. Viskas priklauso nuo savo paties požiūrio. Jeigu jausiesi nevisavertis ir nuolat reikalausi papildomo dėmesio, aplinkiniai tave ir vertins kaip nevisavertį. Jeigu savo negalios nesureikšminsi ir gyvensi įprastą gyvenimą, nesistengdamas išsiskirti iš kitų, taip ir bus. Aš pasirinkau antrąjį kelią. Tik baigęs gimnaziją sužinojau, jog dėl manęs nemažai diskutuota. Pedagogai nuolat suko galvas, kaip man palengvinti ir pritaikyti mokomąjį procesą. Studijų metais lengvatų nesulaukiau, nes jų net neieškojau. Su iškilusiomis problemomis susidorodavau pats. Aišku, universitete galima buvo kreiptis pagalbos. Tik padavęs dokumentus studijuoti, sulaukiau studentų atstovų, besirūpinančių neįgaliaisiais bendramoksliais, dėmesio. Jie iš karto pasiūlė savo paslaugas. Mandagiai jų atsisakiau. Per visus studijų metus su šios organizacijos atstovais buvau susitikęs kelis kartus. Prašiau ne pagalbos - norėjau paprasčiausiai padiskutuoti. Diskutavome apie neįgaliųjų studentų studijų palengvinimą ir praplėtimą. 

"M. Ž." Po vidurinės baigimo ką pats ketinai veikti? 

R. A. Mano pasirinkimas buvo labai ribotas. Kalboms nesu gabus, todėl reikėjo rinktis iš tiksliųjų mokslų. Juos krimtau be didesnio vargo. Vyresnėse klasėse namuose atsirado kompiuteris. Prie jo praleisdavau vis daugiau laiko. Gal todėl informacinės technologijos man pradėjo patikti. Žinoma, anksčiau kompiuteriai nebuvo tokie populiarūs kaip dabar, todėl nusimanymas apie kompiuterį aplinkiniams darydavo įspūdį. Šios priežastys ir paskatino rinktis informatikos studijas. Kai šioje srityje pradėjau dirbti, savęs, kitur besidarbuojančio, neįsivaizdavau. Ši veikla man teikė tikrą pasitenkinimą ir malonumą. 

"M. Ž." Pats užsiminei apie kompiuterį. Papasakok apie jį ir pirmuosius žingsnius siekiant programavimo aukštumų. 

R. A. Tėvams nupirkus kompiuterį, susidomėjau. Visada užsukdavau pažiūrėti, ką veikia prie jo susėdę vyresni broliai. Broliai prie kompiuterio spręsdavo įvairiausius mokyklinius programavimo uždavinius. Nemokėdamas dirbti kompiuteriu, pradėjau vartyti, o vėliau skaityti brolių paliktas knygas, kuriose buvo mokoma programavimo. Kad ir kaip keista, šių knygų turinį supratau. Norint išspręsti uždavinius, tereikėjo loginio mąstymo. Norėdamas įsitikinti, jog pateiktas užduotis išsprendžiau teisingai, pradėjau intensyviai mokytis dirbti kompiuteriu. Mokytis nebuvo sunku. Mokykloje per informatikos pamokas neturėjau ką veikti. Informatikos mokytojas skirdavo man sudėtingesnių programavimo užduočių. Jo paskatintas dalyvavau miesto ir apskrities informatikų olimpiadose. Domėjimąsi programavimu nulėmė mano smalsumas. 

"M. Ž." Savo darbinę veiklą pradėjai po dvejų metų studijų. Kas paakino taip anksti ieškoti darbo? 

R. A. Po dvejų metų studijų pradėjau dirbti. Per tuos metus iki valios prisiklausiau kalbų apie įsidarbinimo sunkumus. Iš pradžių kilo idėja padirbėti vasarą. Tikslas - įgyti nors šiek tiek praktikos. Gavus specialisto diplomą ir turint praktikos, nuolatinį darbą surasti lengviau. Man pasisekė. Viena rimta įmonė (redakcijai pavadinimas yra žinomas) priėmė mane laikinai padirbėti. Laikinas vasaros darbelis prasitęsė iki ketverių metų. Dirbau su verslo valdymo sistemomis. Mūsų kompanija aptarnavo biudžetines įstaigas. Vykdomi projektai buvo dideli. Vienas iš jų - Ligonių kasų finansų valdymo sistema. Firma man iš pradžių patikėjo nesudėtingus darbus. Reikėjo į verslo valdymo sistemą įkelti įvairiausius duomenis. Darbdaviai, pastebėję, kad be priekaištų susitvarkau su darbu, pradėjo patikėti kitas užduotis. Ilgainiui jos darėsi vis sudėtingesnės ir sudėtingesnės. Vienu metu reikėjo konsultuoti klientus. Vėliau - daug programuoti. 

Kalbant apie mano negalią, kolegos į tai nekreipė dėmesio ir jos nesureikšmino. Bent jau aš to nepastebėjau. Mūsų kompanijoje dirbo vienas programuotojas, turintis dar didesnę negalią nei aš. Jis gyveno Kaune, dirbo nuotoliniu būdu. Nors žmogus nevaldė nei rankų, nei kojų įmonė jį laikė vienu iš geriausių programuotojų. Neįgalaus darbuotojo sėkmę nulemia ne vien jo paties savybės, bet ir įmonės vadovų nuomonė. Jeigu darbuotojo negalia nesureikšminama, tai ir sveikieji jos nepastebi. Nedaug kas iš bendradarbių domėjosi, kokio stiprumo akinius nešioju. 

"M. Ž." Atrodytų buvai savo vėžėse: mėgstamas užsiėmimas, gerai mokamas darbas, perspektyvos tobulėti, bet staiga - netikėtas paties žingsnis. 

R. A. Prieš pradėdamas dirbti svajojau apie savo verslą. Įsidarbinus svajoti laiko neliko. Dirbau nuo ryto iki vakaro. Darbo valandų neskaičiavau. Žinoma, už tai gaudavau pelnytą atlygį. Prieš gerą pusmetį suabejojau savo pašaukimu. Nuo tada galvoje įkyriai kirba vienintelis klausimas - ar esu savo vietoje? Dar daugiau abejonių pasėjo mano dviračiais organizuota kelionė po Rokiškio ir Zarasų kraštus. Visiems dalyviams ji labai patiko. Daugelis klausė, ar nenorėčiau šia veikla užsiimti profesionaliai ir dirbti vadovaujamą darbą. Tai mane padrąsino žengti ryžtingą žingsnį. Atsisveikinau su savo darbu ir dabar galvoju apie savo verslą. 

"M. Ž." Na, dabar pats laikas prabilti ir apie paties ateities planus. 

R. A. Mano planuose - sava įmonė. Kol kas dar tvirtai nesu apsisprendęs, kokioje srityje darbuosiuos. Geriausiai išmanau verslo valdymo sistemas. Logiškiausia būtų darbuotis šioje srityje. Turiu tikslą - pabėgti nuo kompiuterio. Esu pasiryžęs dirbti vadovaujamą darbą. Daugelis žmonių daro didžiulę klaidą - jie visą gyvenimą gadina sveikatą, daug dirba, nori susitaupyti pinigų. Deja, juos visus senatvėje išleidžia vaistams. Mano tikslas kitas - uždirbtais pinigais džiaugtis dabar, o ne atidėti juos senatvei. Viso šito aš norėčiau, bet kaip man seksis? Į šį klausimą atsakys tik laikas. 

"M. Ž." Mūsų pokalbyje minėjai, kad mėgsti keliauti dviračiu. Pats jį atradai? 

R. A. Mūsų įmonėje buvo vykdomos įvairiausios sveikatingumą skatinančios programos. Viena iš jų - dviračiai. Įmonė buvo nupirkusi sudedamųjų dviračių. Kiekvienas darbuotojas jais galėjo nemokamai naudotis. Šie dviračiai - egzotiški. Tai sulankstomi miesto dviračiai. Lietuvoje jų beveik nebuvo. Iš pradžių nedrąsiai važinėjau. Kuo ilgiau myniau pedalus, tuo labiau patiko. Vėliau tokį dviratį nusipirkau. Ilgainiui ypač savaitgaliais man pradėjo trūkti veiklos. Vienam važiuoti dviračiu nėra įdomu. Pradėjau ieškoti kompanijos. Atsitiktinai atradau Lietuvos karo akademijos keliautojų klubą. Aš į jį užsiregistravau ir pradėjau keliauti. Mes dviračiais važiuojame ne tik po šalį, bet ir už Lietuvos ribų. Keliaudami ne tik grožimės gamta. Būtinai sudarome lankytinų kultūrinių vietų sąrašą. Taip pat aplankome muziejus, bendraujame su įdomiais žmonėmis. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]