MUMS RAŠO

Eugenija ŠLIPAITIENĖ

JIS NIEKADA NEBUVO VIENAS


Gerbiama "Mūsų žodžio" redakcija, 

Jums rašo Eugenija Šlipaitienė iš Šiaurės Lietuvos, Joniškio miestelio. Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų, kad yra toks miestas Kaunas. Kada važiuoji į šitą miestą, nuo kalno pagal Nerį regi jį kaip ant delno. Kaunas džiugina akį raudonais čerpių stogais, o jeigu turi truputį fantazijos ir jautrumo širdyje, regis, jauti to miesto alsavimą. Šita vieta man išskirtinė visame Kaune.  

Nuo to laiko, kai palikau savo sūnų Kauno silpnaregių mokykloje mokytojų globai, mano pačios gyvenimas tiesiog "susiėjo" su silpnaregyste. Ta pakalne važiuojant namo visada sukdavosi galvoje mintis - prapuls mano vaikas tokiame dideliame mieste be mamos ir tėčio. Paauglystėje buvo visko: ne visi mokytojai gilinosi į savo auklėtinių charakterius, į jų įpročius, bet buvo ir tokių, kurie galvas guldė dėl vaikų, globojo ir jais rūpinosi. 

Svarbiausia, kad mano sūnus neprapuolė, baigęs mokyklą, mokėsi pynimo, vėliau pradėjo dirbti aklųjų įmonėje, kabinosi į gyvenimą. Gal ne taip, kaip norėjo, bet taip, kaip jam tuo laiku išėjo. Vėliau sukūrė šeimą, išaugino sūnų Valdą. Dabar pats jaučiasi daugiau kaunietis negu joniškietis. Įmonėje išdirbo dvidešimt metų, o pats rugsėjį atšventė penkiasdešimties metų jubiliejų. 

Aš, kaip mama, buvau be galo sujaudinta, kai pamačiau savo sūnų tokių šaunių žmonių būryje per jo jubiliejinę šventę. Žmonės linkėjo jam sveikatos, džiaugsmo ir laimės. Atrodo, dviem gyvenimams turėtų užtekti, o tereikia vienam. Mums, tėvams, tai buvo tarsi dovana pajusti ir suprasti, kad jis niekada nebuvo vienas, augo, stiprėjo, tobulėjo gerų žmonių apsuptyje. 

Artėja šv. Kalėdos - norėčiau pasveikinti visus Kauno akluosius ir silpnaregius, iš visos širdies padėkoti jiems už tą gražų šventinį vakarą, skirtą mano sūnaus jubiliejui, palinkėti kaip mama, kad jie būtų sveiki ir laimingi, o Audriui ir Artūrui - dainuoti ir niekada nesustoti, nes jie tą vakarą skleidė tokią gerą nuotaiką. Ja užkrėtė ir mus, tėvelius. Nepaisydami savo amžiaus, šokome ir dainavome kartu su visais, tarsi būtume jauni. Sakoma - laiko nepasuksi atgal. Viskas įmanoma, tik labai svarbu, koks žmogus šalia. Noriu padėkoti ir "Mūsų žodžio" redakcijai, įdėjusiai žurnalo septinto numerio viršelyje mano sūnaus nuotrauką. 

Aš iš tų žmonių, kurie gerumo nemoka taupyti. Turi gerą žodį - sakyk, nes rytojaus gali nebūti. 

Gerų ir laimingų Jums švenčių ir Naujųjų metų! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]