LASS LITERATŲ KŪRYBA

Alvydas VALENTA

TESTOSTERONAS 

Lėtėjančios jėgainės turbinos 

vis mažiau begamina testosterono, 

serotonino, o ir enzimų, 

tuštėjančiose kūno talpyklose 

vis mažiau belieka tikrojo geismo - 

geismo gyventi, 

šventųjų valios galių. 

Ir pasaulis pamažu virsta didele šlako krūva, 

triukšminga prekyviete iš antrų rankų, 

nevėdinamu citatų, alegorijų, nuorodų, 

svetimų minčių ir nuomonių sandėliu, 

konformizmo kalnu, 

susitaikymo slėniu, 

neįveikiamu įpročiu 

savo ramybę ir saugumą 

vis dažniau patikėti interneto naršyklei, 

painioti neišpainiojamą voratinklį. 

Lėtėjančios jėgainės turbinos 

vis mažiau begamina testosterono, 

serotonino ir enzimų, 

be kurių šis gražus kerintis pasaulis 

vis labiau panašėja į didelį, 

popiečio saulės prikaitintą šiltadaržį. 

VENECIJOS KARNAVALAS 

Venos, Venecija, veiksmas, 

kanalai, kaukės, karnavalas: 

karaliai, juokdariai, pokštininkai, 

keltininkai tarp paprastojo ir sakralinio laiko, 

kraujas, kūno koridoriai, karmos vėjai, 

skersvėjai, skersgatviai, skerspjūviai... 

kanalai, kaukės, kraujas, 

skaisčiai raudonas, arterinis, 

pasaulis, mimikrija, prisitaikymas, 

susitaikymas, supanašėjimas, 

tikri ir įsikalbėti esamybės pavidalai, 

nykstančios mimikos, 

chloroformo kaukės, 

Stepių vilko skustuvas, 

saugotas penkiasdešimtajam gimtadieniui - 

akimirka tarp buvimo siaubo 

ir buvimo stebuklo. 

CREDO 

Nenoriu metafizikos, retorikos, gramatikos, 

Euklido geometrijos ir Aristotelio logikos, 

dar labiau nenoriu psichoanalizės, semantikos, genetikos, 

bio- ir nanotechnologijų, 

vis skystėjančio kraujo tyrimų, 

nenoriu suprasti ir vertinti filosofinių, 

ekonominių, politinių sistemų, 

jas maitinančių gausybės nematomų šaltinių, 

nenoriu pažinti ir aiškinti šio pasaulio - 

leisti pro pirštus nesibaigiančios 

priežasčių ir pasekmių grandinės, 

noriu vienintelio - man skirtąjį laiką 

patirti ir būti. 

SHUT DOWN 

Išklausius paskutines vakaro žinias, 

atlikus nebaigtus dienos darbus, 

panaršius ir panardžius po internetą, 

parankinių sąrašą 

papildžius dar keliais naujais tinklalapiais, 

peržiūrėjus ir surūšiavus elektroninį paštą, 

sutvarkius aplankus, 

ištrynus nereikalingas bylas, 

viską tvarkingai išsaugojus, 

tada užvėrus langus, 

išjungus kompiuterį 

ir švytinčią monitoriaus akį, 

atsigulus į lovą, 

kartais suima toks noras, 

toks neįveikiamas, nenusakomas noras - 

ne, nebūtinai moters, 

nors, be abejo, kai kada ir jos, - 

suima toks nepakeliamas noras 

atlikti dar vieną, svarbiausią shut down, 

ne iš mizantropijos ar neapykantos 

šiam nuostabiam žėrinčiam pasauliui, 

o todėl, kad jame neliko nieko 

tikrai nauja ir įdomaus, 

ir viskas nuo šiol tik kartosis. 

NUOŽMIAI ARTĖJANTIS 

Dabar jau nesvarbu 

ir jau visai neskauda, 

neskauda gyventi, 

todėl be savigailos ar saviplakos 

prisimenu praėjusį laiką: 

tolimą ir nerealią vaikystę, 

giminės mirusius, 

beviltiškai mylėtas moteris... 

Išbėgus į finišo tiesiąją 

viskas tampa neįtikėtinai paprasta, lengva, 

skaidru ir perregima, 

lieka tik pati tiesioji 

ir vienišas bėgikas - tu pats, 

pro ausis švilpiant vėjui, 

į akis pasiutusiai tvieskiant saulei, 

į smilkinius kalant sukilusiam kraujui, 

nuožmiai artėjantis 

prie nematomos linijos. 

LABIRINTO ISTORIJA 

Štai pasirodo pirmieji bėgikai, 

išnyra iš už posūkio lyg strėlės, 

lengvai, tarytum žaisdami, 

prabėga pro ošiančias tribūnas 

ir dingsta labirinto šešėlyje. 

Jauni atletai lyg jauni pusdieviai 

mankština neklusnius savo kūnus, 

godžiai ir karštligiškai, 

tarytum skubėtų išgerti skirtąjį laiką - 

jie irgi išnyks labirinto šešėlyje. 

Pievoje ganosi milžiniškas jautis, 

dėbso į žmones, 

garsiai maurodamas, ragais ardamas žemę, 

pasitinka kiekvieną prisiartinantį. 

Jis irgi turi šešėlį, 

didelį milžinišką šešėlį, 

banguojantį ir judantį 

sulig kiekvienu nartaus gyvulio krustelėjimu. 

Atletai, labirintas, jautis, 

saulės, vėjo, šešėlių - pirmavaizdžių žaismas, 

kur visa tai girdėta, kada sapnuota? 

Esame septynetas Atėnų jaunuolių, 

rytoj visi iš eilės ant jaučio nugaros 

šoksime svarbiausią gyvenimo šokį, 

sutarėme iš anksto: tam, kuris liks, 

nepavydėsime, nesivaidensime ir nepersekiosime sapnuose, 

kas nors juk turi išlikti, 

antraip pasaulis niekada nesužinos 

visos tiesos apie labirintą ir jautį, 

vidury jūrų dievams paliekamas moteris 

ir burių spalvų simboliką, 

nepažins ir neperpras 

tikrosios mūsų psichės pirmavaizdžių istorijos.