NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

PANEVĖŽYJE IR ŠALIA JO


Skaitinėju savo paties 2009-2010 metais apie Panevėžį rašytus straipsnius - lietuviška Čikaga, miegantis ugnikalnis... Kas bus šįsyk? Deja, nei metaforomis, nei vaizdingais posakiais daugiau nesinori švaistytis - jų galima prigalvoti daugybę ir visiškai neblogų. Tik nei metaforos, nei vaizdingi palyginimai apie tai, kas svarbiausia, dažniausiai nieko nesako, o jeigu ką ir sako - tai tik apie jų autoriaus polinkį į tuštybę ir norą gražbyliauti. 

Panevėžyje žmonių susipriešinimas, nepasitikėjimas, netikrumas, prasidėjęs su UAB "Regovitus" bankrotu, tęsęsis keletą metų, atrodo, niekur nedingo ir egzistuoja iki šiol. O jeigu šių dalykų nėra - juo geriau, bet vis tiek neseniai čia nutiko istorija, į kurią verta įsiklausyti įdėmiau. Praėjusių metų lapkričio 29 dieną nesibaigus kadencijai (ankstesnis pirmininkas išvyko gyventi į užsienį) LASS Panevėžio filialo pirmininku buvo išrinktas jaunas dvidešimt dvejų metų neregys, prieš šešerius metus regėjimo netekęs po paaugliškų eksperimentų su sprogmenimis, - Simonas Čeplinskas. Turbūt niekas nei įrodys, nei patvirtins, bet S. Čeplinsko išrinkimas filialo vadovu buvo tam tikra žmonių protesto ar bent nepasitenkinimo tuo, kas iki šiol vyko Panevėžyje, forma. Taigi Simonas, gal net pats nenumanydamas, buvo įsviestas į vis dar tebekunkuliuojantį emocijų ir nuoskaudų katilą. Tame "katile" jam ir teko dirbti. Rezultatas - nepraėjus nė metams rugsėjo 18 dieną vykusiame filialo ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime jaunuolis savo kandidatūros į filialo pirmininkus jau nekėlė, nes, kaip pats teigė, esamomis sąlygomis normalus darbas neįmanomas. Štai tokia trumpa S. Čeplinsko darbinės karjeros Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje istorija. Visą šią istoriją galima vertinti iš dviejų skirtingų atskaitos taškų: iš asmeninio - ar galėjo jauno žmogaus darbinė karjera susiklostyti sėkmingiau, ir iš organizacijos perspektyvos - S.Čeplinsko atvejis yra ar gali būti ženklas, liudijantis apie tam tikras, nuo mūsų ne visada priklausančias tendencijas, kurias pats laikas būtų pradėti aptarinėti. 

 

Kas yra filialo pirmininkas? 

Pradėkime kiek iš toliau - iš organizacijos "varpinės". Išrinkus žmogų kurio nors LASS filialo pirmininku, su juo paprastai sudaromos dvi darbo sutartys: savanoriškų darbų atlikimo ir socialinių paslaugų teikimo. Visi LASS filialų pirmininkai yra visuomenininkai ir atlyginimo už šį darbą negauna. Dauguma pirmininkų yra ir socialiniai darbuotojai, pagal darbo sutartis teikiantys socialines paslaugas, dirbantys projektų vykdytojais. Šis darbas jau yra apmokamas. Su konkrečiu žmogumi nebūtinai turi būti sudarytos dvi sutartys. LASS struktūroje yra filialų pirmininkų, kurie šias pareigas eina visuomeniniais pagrindais, o socialines paslaugas teikia (socialiniu darbuotoju dirba) kitas žmogus. Dėl rašinio apimties negalime leistis į detalesnį situacijos aptarimą, bet visuomeniniais pagrindais dirbančių LASS filialų pirmininkų ne taip jau mažai: vien Vilniaus ir Alytaus regionuose - 4, Kauno ir Marijampolės - 3. Vis dėlto daugelis mūsų filialų pirmininkų bent kol kas yra "dvigubi" darbuotojai: visuomeniniai filialo pirmininkai ir socialiniai darbuotojai. Daugelis jų kaip socialiniai darbuotojai dirba visą darbo dieną, paprastai kalbant, turi visą etatą, bet kiekviename regione yra po keletą filialų, kuriuose socialiniai darbuotojai turi 0,5 ar 0,8 etato krūvį. 

Regionų aklųjų centrų direktoriai vis garsiau kalba apie tai, kad jeigu savivaldybės pradės griežtai reikalauti iš LASS filialų vadovų, kad šie teiktų sutartyse numatytas socialines paslaugas (palydovo, skaitovo, orientacijos ir mobilumo mokymo bei pan.), daugelis dabartinių filialų vadovų, ypač visiški neregiai, socialiniais darbuotojais negalės būti įdarbinami. Tai visiškai suprantama, nes, būkime atviri, nematantis žmogus kitam nematančiam žmogui nei paskaitys, nei palydės jį pas gydytoją (žinoma, nedidelių išimčių visada atsiras), bet jos ir liks tik išimtys. Kokia galėtų būti išeitis? Tarkime, kad ir šalia neregio dirbantis regintis asistentas. Daugelyje filialų šiuo metu taip ir yra: aklasis filialo vadovas teikia tas paslaugas, kurias gali teikti, - informavimo, konsultavimo, kompiuterinio raštingumo, o regintis darbuotojas - skaitovo, palydovo ir pan. Tokio "tandemo" laukiantys pavojai: didesnė dalis reginčių filialų darbuotojų yra įdarbinti per darbo biržą - šiandien dirba, rytoj gal nedirbs, jeigu savivaldybės vienais metais skirs daugiau pinigų, neregys asistentą turės, skirs mažiau pinigų - neturės... Taigi nuolatinio pavojaus ar bent grėsmės esama. Bet todėl ir yra galvos ant pečių, kad ieškotume sprendimų. Galbūt asistento buvimą šalia neregio reikėtų bandyti įteisinti įstatymu, gal kokiu kitu teisės aktu. Visa nelaimė, kad ne mes tuos įstatymus ir kitus teisės aktus leidžiame, bet siūlyti, viešai kelti problemą turbūt galime. Dabar neimsime spėlioti, ką ir kaip reikėtų daryti, bet artėjančiame LASS XXV suvažiavime ši problema neturėtų būti palikta "už borto". Šioje vietoje leisime sau nekukliai pastebėti, kad ne tiek daug ir LASS filialų pirmininkų silpnaregių galėtų teikti kvalifikuotas orientacijos ir mobilumo ar skaitovo paslaugas. Taip, nukreipti žmogų į atitinkamą įstaigą ar pas reikalingą darbuotoją, kuris tokias paslaugas galėtų suteikti, organizuoti savanorių veiklą, jie, žinoma, gali, bet šitą dalyką, kiek pasistengęs, galėtų padaryti ir visiškai nematantis žmogus. Taigi nereikėtų manyti, kad silpnaregiai rajonų filialų pirmininkai konkurencinėje kovoje gerokai pranašesni už visiškai nematančius savo kolegas. Be abejo, pranašumo esama, ir net labai didelio, bet vieną dieną gali paaiškėti, kad jis tik iliuzinis. Kalbant šiek tiek patetiškai, kritus pirmajam ešelonui, eilė gali labai greitai ateiti ir antrajam. 

Šį nedidelį ekskursą po regėjimo teikiamus privalumus leidžiu sau todėl, kad tolesniam pasakojimui jis taps gana svarbus. 

 

Pirmininkas pusei dienos 

O dabar, turėdami galvoje visa, kas anksčiau pasakyta, grįžkime prie S. Čeplinsko istorijos. Kaip minėjome, vaikinas filialo pirmininku buvo išrinktas praėjusių metų lapkričio 29 dieną. Ir, nepraėjus nė mėnesiui, prasidėjo nesusipratimai. Gruodžio 17 d. S. Čeplinskui (netrukus sužinosime, dėl kokių priežasčių) pasiūloma dirbti ne visu, o puse etato. Grupė panevėžiečių, palaikydama naująjį pirmininką, nesutinka su tokiu LASS Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktoriaus Aloyzo Vilimo sprendimu ir jų kupinas pasipiktinimo raštas lekia iškart keliais adresais: į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinį centrą, Neįgaliųjų departamentą, Lietuvos neįgaliųjų forumą ir Panevėžio miesto savivaldybę. Rašte reiškiamas noras, kad pirmininkas dirbtų visu socialinio darbuotojo etatu ir filialo nariams būtų pasiekiamas visą darbo dieną. Šių metų pradžioje LASS respublikinis centras gavo Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktoriaus A. Vilimo paaiškinamąjį raštą, kuriame išdėstoma įvykių eiga taip, kaip ją mato regionų centro direktorius. Jame skaitome: "Ruošiantis susirinkimui, (ataskaitiniam rinkiminiam - red. past.) su tuo metu visais žinomais kandidatais į pirmininko vietą buvo aptarta, kokias veiklas jie galės vykdyti, jei bus išrinkti (...). Kandidatai patvirtino, kad tokias veiklas, kurios yra numatomos projekte, galės vykdyti, todėl tokios veiklos ir buvo paliktos. Projektus savivaldybėms reikėjo priduoti iki spalio 15 d., o pats susirinkimas įvyko ir naujas pirmininkas buvo išrinktas 2012-11-29. Kadangi buvo išrinktas žmogus, kuris prieš kandidatuodamas į pareigas nesiteiravo dėl galimybės dirbti projekto vykdytoju, su kuriuo nebuvo aptartos planuojamos veiklos, todėl 2012 m. gruodžio 17 d. jam buvo pateiktos projekte numatytos veiklos visam etatui ir paprašyta jo, kad įvertintų savo galimybes ir atsakytų, kurias veiklas jis galės vykdyti (po projektų patvirtinimo veiklų keisti negalima, galima tik mažinti). Už savaitės su naujai išrinktu pirmininku aptarėme, kokias veiklas jis galės vykdyti. Iš pagrindinių veiklų, kurios daugiausiai užima laiko ir kurių didžiajai daliai žmonių su regėjimo sutrikimu dažniausiai reikia, - tai asmeninio asistento-skaitovo, palydovo paslauga (palydint į įvairias įstaigas, tvarkant įvairiose įstaigose dokumentus, tai yra mokant mokesčius, pildant įvairius prašymus ir pan.), taip pat mobilumo ir orientacijos mokymo paslaugas - mokymas vaikščioti su baltąja lazdele įvairiais rūpimais maršrutais, pirmininkas S. Čeplinskas atsakė, kad negalės vykdyti šių veiklų, tai yra šių paslaugų teikti. Todėl iš projekto vykdytojo -socialinio darbuotojo S. Čeplinsko etato buvo išbrauktos šios veiklos ir paliktos tos, kurias jis galės vykdyti ir atitinkamai proporcingai darbo krūvis sumažintas iki 0,5 etato." 

Nori nenori, susiduriame su emocine reikalo puse. S. Čeplinskas teigia, kad jau nuo pirmųjų darbo filiale dienų direktorius jį arba ignoravęs, arba didelio prielankumo nerodęs. Regionų centro direktorius mano, kad visi panašūs priekaištai neturi jokio pagrindo, nes pats ne kartą teiravęsis, klausinėjęs, kokios pagalbos reikia. S. Čeplinskas ir jį palaikantys panevėžiečiai mano, kad regionų centro direktorius, atimdamas iš jauno darbuotojo pusę etato, pasielgė neteisingai. A. Vilimas yra įsitikinęs, kad jo sprendimas visiškai pagrįstas, nes naujasis pirmininkas negalėjęs teikti visų projekte numatytų paslaugų. Galėtume ilgai vardinti tiek vienos, tiek kitos pusės argumentus, bet reikalas turbūt taptų dar neaiškesnis. Apskritai, panašiais atvejais, užuot narsčius konkretaus ginčo niuansus, turbūt visiems svarbiau ir naudingiau koncentruotis į bendresnius dalykus, juolab, kaip teigia konfliktinių situacijų sprendimo profesionalai, net jeigu ir įrodytume, kad viena kuri pusė yra neteisi, kita vargu ar tuo patikėtų. Taigi kas tie bendresni dalykai? Kaip vieną iš argumentų, kodėl S. Čeplinską reikėjo įdarbinti puse etato, A. Vilimas nurodo tokį: "Aš negaliu atskleisti darbuotojo medicininių duomenų, bet gydytojų išduotoje pažymoje parašyta: rekomenduojama dirbti ne visą darbo dieną. Kas atsakys, kas mokės baudas, jeigu darbuotojui kas nors atsitiks?" Argumentas rimtas, ir, be abejo, baudą tektų mokėti darbdaviui, šiuo atveju - Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centrui. Tačiau būkime nuoseklūs ir eikime iki galo: jeigu mes preciziškai laikomės gydytojų rekomendacijų (daugelis iš savo praktikos žinome, kad dažnai jos būna ne visai adekvačios), tuomet nesistebėkime ir nesipiktinkime, kad kiti darbdaviai, galbūt gyvenime nė karto nematę neregių, taip sunkiai ir nepatikliai juos įdarbina. Gerai, kol gerai, o kas bus tada, kai kas nors atsitiks? Teisybė ir tai, kad kai kuriuose filialuose pirmininkai dirba pusę dienos, bet ar galima lengva ranka dėti lygybės ženklą tarp nedidelio ar vidutinio LASS filialo ir tarp filialo, kuris vienija didžiausiame apskrities mieste gyvenančią gausią aklųjų bendruomenę? Jeigu mažo ar vidutinio filialo pirmininkas gali dirbti pusę dienos ir per tą laiką priimti visus norinčius savo bendruomenės narius, ar gali taip pat elgtis ir didelio filialo pirmininkas? Žinoma, niekas netrukdė ir S. Čeplinskui visuomeniniais pagrindais filialui vadovauti visą darbo dieną. Tačiau būkime atviri: kuris iš mūsų labai norėtų būti įdarbintas puse etato, o antra tiek dirbti kaip visuomenininkas? Savo ruožtu, būdamas jaunojo pirmininko vietoje, kažin ar labai piktinčiausi pirmaisiais darbo metais gavęs pusę etato - antraisiais ar trečiaisiais, apšilęs kojas, bandyčiau situaciją keisti: darbdaviui ir medikams įrodyti, kad galiu dirbti visą darbo dieną. Literatūroje galima rasti pavyzdžių, kai neregiai, norėdami darbdaviui įrodyti savo kompetenciją, keletą mėnesių apskritai dirba nemokamai. Tokios praktikos nei siūlau, nei ją propaguoju, bet pasaulyje taikomi ir tokie metodai. Tačiau metodai ir lieka tik metodais. Jų yra daug ir visokių, svarbiau yra žmonės. Kaip žmogus tiek sau, tiek galimiems kritikams užduodu vieną paprastą klausimą: "Kaip būtų susiklostęs daugelio mūsų - žurnalistų, regionų centrų direktorių, didelių ir ne visai didelių vadovų gyvenimas - jeigu pirmuosius dvejetą ar trejetą savo darbinės veiklos metų nebūtume sulaukę vyresniųjų palaikymo, supratimo, patarimo ar kad ir griežtesnio, bet teisingo žodžio?" Nesu ir nenoriu būti nė vienos šalies pusėje: bet kurį darbuotoją, kas jis bebūtų - S. Čeplinskas ar A. Valenta - dėl savo nekompetencijos, arogancijos ar tiesiog kvailumo nesugebantį ar nenorintį dirbti, reikia vyti lauk ir daryti tai nedelsiant ir nesižvalgant į šalis, ką kas nors pasakys ar pamanys. Bet keistokai atrodo, kai iš aukštų tribūnų nuolat kalbame apie tai, kaip svarbu į organizacijos veiklą įtraukti naujus, ypač jaunus, žmones, skatinti jų aktyvumą, ugdyti profesinę kompetenciją ir tuo pat metu tokius žmones iš aktyvios veiklos lengva ranka išstumiame. 

 

Atomazga 

Šiuo metu S. Čeplinskas - vėl LASS Panevėžio rajono filialo pirmininkas. Ir jokio stebuklo ar mistikos čia nėra! Grupė panevėžiečių LASS revizijos komisijai apskundė LASS Panevėžio rajono filialo susirinkimą, nes, anot jų, buvo pažeisti Asociacijų įstatymo reikalavimai. LASS centro taryba pripažino, kad panevėžiečių skundas yra teisėtas ir A. Vilimui bei S. Čeplinskui pavedė sušaukti naują filialo susirinkimą. Jis įvyko lapkričio 13 dieną. Kaip pats sakėsi, S. Čeplinskas savo kandidatūrą į filialo vadovo vietą apsisprendė kelti tik paskutinę akimirką. Ar tikrai taip buvo, palikime paties jaunojo pirmininko atsakomybei, bet rezultatas akivaizdus: iš keturių pretendentų S. Čeplinskas surinko balsų daugumą. Iš 86 susirinkimo delegatų už jaunąjį pirmininką balsus atidavė 40. Dar galima būtų pridurti, kad S. Čeplinskas išrinktas ir delegatu į LASS XXV suvažiavimą, kad šiuo metu jis studijuoja Panevėžio kolegijoje. 

Galėtume šį pasakojimą tęsti dar ilgai, narstyti atskirus netolimos praeities epizodus, bet akivaizdus vienas dalykas: abiem vadovams bent jau kurį laiką reikės dirbti drauge. Ar verta pilti į ugnį alyvos? Vaizdelis, stebint iš šalies, tokiais atvejais visada būna neblogas, bet kažkam anksčiau ar vėliau reikia tą ugnį ir užgesinti. Visa ši Panevėžyje nutikusi istorija, mano supratimu, išgrynina dalykus, kurių daugeliu atvejų sąmoningai ar nesąmoningai nenorime matyti. Pirmiausia, kaip jau minėjau, neregio filialo vadovo ir neregio, kaip socialinio darbuotojo, santykis. Antra, gydytojų darbinės rekomendacijos ir kaip preciziškai reikėtų jų laikytis. Trečia, reali (ne deklaratyvi) jauno žmogaus vieta mūsų organizacijoje. Iškilus menkesniems ar didesniems nesusipratimams ar nesutarimams, tai yra tik jo ir jo vadovo reikalas ar šiek tiek "didesnė" problema? Galėtų būti dar ir ketvirta, ir penkta, bet į vieną rašinį sudėti viską, ką norėtum pasakyti, turbūt neįmanoma, todėl anksčiau ar vėliau reikia padėti paskutinį tašką. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]