TEATRAS KAIP GYVENIMO BŪDAS

Monika NEMANYTĖ

ŠIS RUDUO - MAN SPALVINGESNIS

Sykį viename seminare užsienyje esu mačiusi socialinės reklamos pavyzdį. Traukinio kupė važiuoja dvi mergaitės, abi jos skaito knygą, tik vienos knyga - brailio raštu. Staiga traukinys neria į tunelį ir tuomet atsiskleidžia vienos jų pranašumas: pirmoji mergaitė turi pertraukti savo skaitymą ir užversti knygą, na, o antroji skaito toliau be jokių trukdžių. 

Dar tik pirmuosius metus dirbu Neįgaliųjų naujajame teatre. Bendravimas su žmonėmis, nors ir turinčiais negalių, įkvepia optimizmo: kai kurie kolegos man - tvirtybės ir kantrybės pavyzdžiai, nes tokie žmonės sugeba savo gyvenimo "minusus" paversti "pliusais". Darbas su neįgaliaisiais (esu socialinio darbuotojo padėjėja) - man ne naujiena, nors buvimas taip arti nematančiųjų arba silpnai reginčiųjų - pirmą kartą gyvenime. 

"Aš laiminga: dabar nematau, bet dėkoju likimui, kad iki 29 metų mano akys buvo sveikos - mano sapnai spalvoti", - džiūgauja kolegė Aurelija (jai-33 m.). Ši smulkutė mergina, progai pasitaikius, atrodo kalnus nuverstų. "Persikrausčiusi iš mažo miestelio į sostinę galvojau, kad man bus sunku: nauja aplinka, nauji žmonės, naujas darbas. Iš pradžių darbe sėdėdavau kamputyje - lyg maža, išsigandusi pelytė. Tačiau vėliau viskas pasikeitė ir dėl to esu dėkinga Naujojo teatro kolektyvui. Čia aš išmokau būti tvirta, nebijoti savęs, eiti pirmyn", - dalijasi įspūdžiais Aurelija. Mergina teatre surengė kūrybos vakarą, išbandė savo sugebėjimus kaip teatro vadybininkė ir viešųjų ryšių atstovė. 

Su kitu kolega - teatro rinkodaros specialistu Artūru (41 m.) - važiavome komandiruotėn į Klaipėdą. Šiame mieste nesu lankiusis jau daug metų. Visai netikėtai Artūras tapo puikiausiu vedliu, berte bėrė: reikia eiti į tą pusę, čia turi būti traukinio pervaža, už posūkio bus tokia gatvė, jei norėsime eiti prie jūros, turėsime patraukti ta kryptimi. Prieš išvažiuodamas kruopščiai, su padėjėju, t.y. matančiu žmogumi, kompiuterio ekrane Artūras išstudijavo žemėlapį. Nors Artūras nesiskiria su didinimo lupa, spėja ir į kitus miestus, be to, atlieka begales reikalų. 

Pavasarį švenčiau savo jubiliejų. Kolegė Irma pasveikino ypatingai: pagrojo pianinu, padainavo dainą. Irma (23 m.) apdovanota neeiliniais talentais: ji vaidina, mokosi užsienio kalbų. Mergina itin savarankiška, gyvena studentų bendrabutyje. Teatras Irmai - pirmoji darbovietė, ir ji vienintelė savo grupėje dirbanti studentė. Irmos nuomone, didysis neįgaliųjų privalumas, lyginant su sveikaisiais, tas, kad jie kaip vaikai džiaugiasi smulkmenomis. "Pagalvokit tiktai, atvyko į darbą... Argi būta kuo džiaugtis?" - galima pasakyti. O pastangos, kurias įdedi ieškodamas objekto? O įvairiausi būdai norint gauti informacijos? Mes, nematantys, suvokiame, kaip nepaprasta tai įveikti, ir džiaugiamės viskuo, ką galime padaryti, o sveikiesiems tai atrodo natūrali būsena - jie retai suvokia, kokie dėkingi turi būti likimui už šias privilegijas." 

Nors niekas neabejoja teigiamu meno poveikiu žmogaus sveikatai ir socialinei gerovei, anot teatro direktorės Svetlanos Laimos Zemleckienės, tai nėra pagrindinis teatro vaidmuo. Teatras, kuriame neįgalieji kuria kartu su sveikaisiais, siekia profesionalumo, o ne tik savirealizacijos arba socialinės integracijos. Prisitaikyti prie žmonių su negalia direktorei nėra iššūkis, nes ji, nematydama reginčiųjų rašto, pati jau įveikė daugybę kliūčių. 

Neįgaliųjų naujasis teatras šiemet, lapkričio 13 d., šventė penkerių metų jubiliejų, kurio šūkis: "Penkerius metus liepsnojame jums!" Savo simboliu teatras pasirinko feniksą - iš pelenų nuolat atgimstantį paukštį, nes teatre ypač svarbu kurstyti kiekvienam duotą Dievo kibirkštį, nuolat liepsnoti visa keičiančia, atnaujinančia, atgaivinančia ir įkvėpiančia kūrybos ugnimi. 

Teko pasidomėti neįgaliųjų teatrais užsienyje. Jie taip pat randa įvairių simbolių savo kūrybinei veiklai apibūdinti. Pavyzdžiui, vienas tarptautinės reikšmės 1980 m. įsteigtas teatras Jungtinėje Karalystėje vadinasi Grajų teatru. Sukurti teatro pavadinimą įkvėpė graikų mitas apie Grajas. Grajų, Gorgonės seserų, buvo trys. Visos trys turėjo vieną akį ir vieną dantį. Jais naudodavosi paeiliui, vieną kartą - viena, kitą kartą - kita. Grajos mitas reiškia bendradarbiavimą ir dalijimąsi tuo, ką turi. Teatro įkūrėjai nutarė, kad tai puiki pavadinimui tinkanti idėja - juk neįgalieji išsiskiria tuo, kad nuolat padeda vienas kitam. 

Toks pat įspūdis buvo atėjus dirbti į teatrą: tapau kai kurių "akimis", kai kurių "kojomis" ir įsitikinau, kad mūsų 25 žmonių būrelis - gyvybingas pagalbos vienų kitiems pavyzdys. Teatras mums - kaip gyvenimo būdas, kaip žmogiškumo mokykla. Čia jaučiamės saugiau ir laisviau nei kur nors kitur. Suprantame vieni kitus, kita vertus, vieni kitus ugdome skatindami labiau užjausti, akyliau matyti, jei reikia - ištiesti pagalbos ranką, sustiprinti žodžiu. 

Būdama su jais kartais pradedu svajoti, kaip radus stebuklingą žolelę, kuria galėčiau patrinti akis, kad mano bičiuliai praregėtų, o gal - stebuklingą paukštį, kurio rasa suvilgyto sparno palytėjimas sugrąžintų jiems regėjimą. Prisimenu pasakas "Laumių vaikai" (sudarytojai - A. Valenta ir H. Stukas), kuriose esama neįgalių veikėjų, nuskriaustų ne už blogus darbus: negalia jiems tenka ne kaip bausmė, o kaip išbandymas. Gal čia - tik laiko klausimas, gal medicina pagaliau suras tobulą būdą, kaip jiems padėti? Na, o kol kas jie padeda man: ne tik matyti, bet ir įžvelgti, ne tik pastebėti rudens spalvas ir atspalvius, bet jais džiaugtis ir gėrėtis. Tik jūsų, mielieji, dėka man spalvingesnis šis ruduo.