RENGINIAI

Gražina SIDEREVIČIENĖ

AUKŠTAIČIAI JAUTĖSI PAKILIAI


Rugsėjo 24 d. į VšĮ Kauno aklųjų ir silpnaregių centro salę rinkosi aukštaičiai, jiems prijaučiantys mūsų bendruomenės nariai, kiti Kauno miesto gyventojai. Čia vyko Tarmių metams skirta aukštaičių šventė "Paraič namo". 

Apie senąsias Aukštaitijos regiono tradicijas, valgymo etiketą, indus ir įrankius, išskirtinę etnoarchitektūrą, drabužius, pasakojo kultūrinių renginių organizatorė Gražina Siderevičienė. Ne vienas nustebo, sužinojęs, kad šiandien kai kurios Aukštaitijos kavinės lankytojus vaišina valgiais, patiekiamais viename "dubenyje" ir vyksta tikras "šakučių ir šaukštų mūšis". Tiesa, mūsų laikų žmogui, pripratusiam prie indų gausos, nelengva prisitaikyti prie tokio valgymo etiketo. O juk senovėje per vestuves, krikštynas ir kitas dideles šventes aukštaičiams užtekdavo nedaug indų, svečiai atsinešdavo savo šaukštus. Be to, aukštaičiai svečiams nelinkėdavo "skanaus", o sakydavo "skalsaus". Tai aktualu ir šiandien, nes toks palinkėjimas tarsi ragina nepersivalgyti ir saugoti figūrą. Aukštaičiai turėjo savotišką "onorą" ir valgyti pradėdavo tik paraginti tris kartus. 

Aukštaičių naminis alus, gaminamas iš salyklo, - atskira tema. Šio regiono gyventojams tai įaugę į kraują, o senaisiais laikais neišgėrę alaus svečiai nepradėdavo vaišintis valgiais. Šiais laikais per Kūčias ir Vėlines draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, o senovėje, atvirkščiai, jį gurkšnodavo, tikėdami, kad avys atsives daugiau ėriukų arba bus gausesnis miežių derlius. 

Aukštaičių moterų tradiciniai drabužiai laikomi pačiais archajiškiausiais. Ypač puošnios būdavo liemenės, kurias siūdindavosi iš brangių audinių: šilko, aksomo, brokato, rečiau - iš namie austų medžiagų. 

Daug prikurta dainų apie aukštaičių gėlių darželius - jais didžiavosi kiekviena sodyba. Ypač buvo puošnūs gyvenamieji namai su ornamentuotomis langinėmis, gonkomis. 

Šventė "Paraič namo" buvo tikrai įvairiaspalvė. Aidėjo skambėjo aukštaičių dainos, atliekamos folkloro ansamblio "Kanapija", smagiai žiūrovų buvo sutiktas humoristinis Astos Ūdrienės pasakojimas apie tai, kaip ji "dungun" keliavo ir ten nepakliuvo, nes nemokėjo atlikti dangiškų darbų. 

Renginio pažiba - vienas Tarmių metų iniciatorius, bardas, folkloristas, ištikimas aukštaičių tarmės puoselėtojas Algirdas Svidinskas. Gryna aukštaičių tarme, pritariant gitarai, skambėjo jo kūrybos dainos - viena už kitą įdomesnės, pradedant, anot paties Algirdo, nuo "markatnų" ir pereinant prie smagių. Kelias dainas jis atliko kartu su puikiai žinomu liaudies renginių vedėju, folkloro ansamblio "Kupolė" dainininku Antanu Laurinkevičiumi. Be to, smagiomis užduotimis jie linksmino žiūrovus, kėlė jų nuotaiką. Antanas, kaip ir Algirdas, yra aukštaičiai nuo Zarasų. 

Zita Klibavičienė surengė anapus iškeliavusios savo motinos tautodailininkės Onos Gasiliūnienės darbų parodėlę, kurioje puikavosi margaspalvės lovatiesės, aukštaičių ornamentais puošti rankšluosčiai ir tautinės juostos, puošnios kumštinės pirštinės. 

Scenoje skambėjo dainos

Šventės pabaigoje profesionaliai aukštaičių dainas padainavo moterų vokalinis ansamblis "Credo", skambėjo minorinė "Aušta aušrela" ir nuotaikinga "Tai skrajoja lakštingėla". Per visą renginį žiūrovai aktyviai reagavo į tai, kas vyko scenoje, smagiai atsakinėjo į vedėjų klausimus, dainavo kartu su atlikėjais, negailėjo plojimų. Šventei pasibaigus neskubėjo išeiti - dalijosi įspūdžiais, domėjosi paroda, klausė, kada vėl pakviesime į panašų renginį. Šventės vedėjai - šmaikštusis Antanas Laurinkevičius ir amžinai vietoje nenustygstanti Zita Klibavičienė . 

Šventės rėmėjai - A. R. Baumilų TŪB "Klasikinė tekstilė" ir Kauno Žaliakalnio seniūnijos seniūnaitis Juozas Miliauskas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]