LASS LITERATŲ KŪRYBA

Giedrė MEŠKAUSKAITĖ

KAŠTONAS

Kaštonas lėkė per laukus, kvepiant vėjo ir šviesos išjudintoms žolėms. Lėkė palei upę ir senas sodybas, toli už vieškelio. Arklio kojos ritmingai kirto aidą. 

Kaštonas - jaunas kumelis, pilnomis šnervėmis kvapų ir ausimis vėjo. Žmonės su mašinomis ir pinigais, dažnai susipainioję ir prislėgti, negalėjo Kaštono pavyti. 

Nulėkęs į girią ant tako Kaštonas išvydo keistą padarą slidžia vėsia oda. Kad vėsia ir slidžia, patyrė prikišęs ilgą nosį pauostyti. 

- Kas tu? - paklausė kumelis. 

- O kas pats esi? 

- Žirgas. Mano vardas Kaštonas, žmonės eina prie manęs kaip į vešliausią pievą. Sako, būsiu lenktyninis. 

- O tu nori? 

- Kad dar nežinau. Ką tai reiškia? 

- Kad tavęs badu nemarins ir, turbūt, nepapjaus šeimos pietums. 

Kaštonas papurtė galvą, lyg vydamas įkyrią musę. 

O driežas šmukštelėjo tarp lapų. Tada pliumptelėjo į upę. Taškydamas kojomis vandenį, Kaštonas tuoj įlėkė paskui ir stovėjo, įsibridęs purškė pro šnerves ir karpė ausimis. 

Driežas jau tupėjo vėl tarp lapų. 

- Man patinka, kaip tu taškaisi, tavo kojos labai ilgos, - pagyrė Kaštoną driežas.  

Arklys pasipūtė ir ėmė sukiotis upėje, lyg šoktų pievoje. Paskui išlipo į krantą, sužvigo, apibėgo didelį ratą. Tada vėl nusižvengė stodamas ant užpakalinių kojų. 

- Ar tau tikrai patinku? - paklausė driežo.  

Driežas tik nusižiovavo. 

Praėjo keletas metų. Kaštonas jau lėkė jojimo trasa. Visi jo varžovai toli atsiliko, o Kaštonas šuoliavo vis greičiau ir greičiau, tik nuostabos šūksniai aidėjo, kartais įsimaišydami į žirgo ausyse švilpiantį vėją. Staiga Kaštonas pamatė driežą ir tą pačią akimirką sustojo. Raitelis šleptelėjo žemėn. Tuoj pasigirdo vaitojimas ir keiksmai. 

- Kaip manai? - paklausė šnopuodamas driežą Kaštonas. 

- Tu tikras asilas, - saldžiai šypsodamasis atsakė driežas.  

Po to subėgo žmonės ir nutempė besispyriojantį žirgą į gardą. 

Po poros mėnesių Kaštoną pardavė. Naujasis šeimininkas Kaštono nelepino. Dažnai jodavo juo girtas į medžioklę, vertė nešioti žąslus. Tokį baisų geležies strypą burnoje, pritvirtintą prie kamanų. Susipykęs su žmona ar verslo partneriu dažnai mušdavo. Kaštonas visgi neatprato gerai galvoti apie save, tad priešindavosi. Tada šeimininkas mušdavo dar smarkiau, griebdamas kas tik pasitaikydavo po ranka. Vieną kartą vos neužmušė. Paskui pardavė. Tas žmogus buvo kaimietis, anam ponui atidavė seną auksinį prosenelio laikrodį, davė dar šiek tiek pinigų. Ponas nusipirko konjako butelį. Tą vakarą jį aplankę partneriai labai gyrė prabangų gėrimą. Sakė, kad ponas - puikus žmogus, turintis puikų skonį ir mokąs kiekvieną pamaloninti. 

Kaimietis kinkė Kaštoną mėšlo tempti, kartais kokių prekių parsivežti. Bet Kaštonas vis dar nebuvo kaip reikiant pasveikęs, todėl nei buvusio greičio, nei jėgos nerodė. Nors ir nesikandžiojo, nesispardė. Kaimietis pyko ant prasto arklio ir ant pono, prastą arklį pardavusio. Mušė Kaštoną lazda ir vadino dvėsena, bet niekas negelbėjo. Galop ir kaimietis pardavė Kaštoną. Šis atiteko mugės vežikui. Dabar Kaštonas vasarą vežiodavo vaikus, kartais senas ponias, įkinkytas į didelį žaislą primenančią karietą. Kūnas gijo, bet kažkas viduje - vis dar ne. 

Kartą juo užsimanė pajodinėti mergaitė. Mugės vežikas nenorėjo sutikti, bet ši nesiliovė prašiusi, kol galop įtikino savo tėvus ir vežiką. Vežikas gavo daugiau pinigų ir iškinkė Kaštoną primindamas, jog Kaštonas ne jojimui skirtas arklys. Megaitė užsėdo ir Kaštonas nenoromis pajudėjo. Jojikė ėmė raginti žirgą vis greičiau ir didelei aplinkinių nuostabai žirgas pradėjo bėgti vis grakščiau. Juodu apjojo ne vieną ratą, kol įsismaginusi jojikė kirto traukinio bėgius. Pastebėjęs traukinį Kaštonas metėsi į šalį ir kartu su jojike pargriuvo, nusirito nuo skardžio. 

Kaštonas sunkiai atsikėlė ir priėjo pažiūrėt mergaitės. Ji apsidaužiusi gulėjo žolėje. Kaštonas atsiklaupė šalia jos ir palaukė, kol ji vėl atsisėdo į jojiko vietą. Tada atsistojo ir nešė ją visą ilgą kelią ten, kur laukė tėvai, jau sunerimę, kur ji užtruko. 

- Sakiau, tas arklys niekam tikęs, - iškošė apmaudžiai vežikas.  

O merginos tėvai grasino čia vežikui, čia aikčiojo dėl dukters, čia sakė, kad arklį reikia nušauti. 

- Ką jūs kalbate, - ištrūkusi iš tėvų glėbio piktinosi mergaitė, - Kaštonas mane išgelbėjo. 

Ir papasakojo, kaip viskas nutiko. 

Mergaitės tėvai nupirko Kaštoną. Kol gijo Kaštono žaizdos, laikė savo sodyboje. Paskui atidavė į žirgyną, kuriame lankėsi, o paskui ir įsidarbino jų dukra. Dabar Kaštono darbas buvo nešioti ant nugaros mokinukus, kartais leistis į žygius po apylinkes. O jei kas toje šalyje užsimanydavo filmuojamos kelionės žirgais ar žirgo gerame nuotykių filme, imdavo būtinai Kaštoną. O keliauti su mergaite irgi neatsisakydavo. 

Kaštonas atgavo jėgas ir jaunystę. Ir netgi pašėlusį būdą. O mergaitė jo nepaliko. Jiedu tapo labai artimi. 

Kartą vėlai vakare Kaštonas su mergaite jojo per tiltą. Upė buvo plati ir srauni. Lijo. Beveik per vidurį tiltas buvo trūkęs. Kaštonas sustojo neramiai trypčiodamas vietoj. 

Mergaitė vis ragino Kaštoną, jai reikėjo kaip tik į tą pusę, kur norint patekti reikėjo pereiti šį tiltą. Ant tolesnės tilto dalies sedėjo driežas ir saldžiai šypsojosi. 

- Tau nepavyks, - riktelėjo driežas Kaštonui, - protingesniems ir geresniems už tave irgi nepavyksta. 

- Tikrai? - paklausė sunerimęs žirgas ir purtydamas galvą kelis žingsnius atsitraukė atatupstomis. 

- Didvyrių nereikia, o išminčiumi tu nebūsi, - ramiai tikino žirgą driežas, - negalėsi visą laiką žaisti... 

Vos spėjo baigti kalbėti driežas, įsibėgėjęs žirgas liuoktelėjo, perskrido tuščią tarpą ir atsistojo ant tilto toje pusėje, kur ir turėjo nešti savo jojikę. 

- Aš žinau, kas aš, - sužvengė Kaštonas. - Kas aš ir koks aš. Dėkui, kad galiu pasakyti tau į akis. 

Ir Kaštonas sušoko savo šokį, kaip nešoka joks kitas arklys, kad ir besiganantis vešliausioje saulėtoje pievoje. Tada apsisuko ir nulėkė visu greičiu, greičiau nei didžiosios taurės lenktynėse.