NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

VAŽIUOJANTIEMS, PLAUKIANTIEMS, SKRENDANTIEMS

Šių metų liepos 21 dieną LR susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius pasirašė neįgaliems žmonėms, tarp jų ir akliesiems, labai reikalingą ir naudingą įsakymą "Dėl specialiųjų poreikių turinčių žmonių susisiekimo gerinimo Lietuvos Respublikoje gerosios praktikos vadovo patvirtinimo". Prie įsakymo pridedamas ir pats "Gerosios praktikos vadovas" (skelbta "Valstybės žiniose" 2013 m. liepos 23 d.). "Specialiųjų poreikių turintys žmonės" (toliau - SPTŽ) - tai žmonės, turintys sensorinę, suvokimo, motorinę laikiną ar nuolatinę negalią. 

Lietuvoje veikiantys tarptautiniai oro uostai, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, akcinės bendrovės "Smiltynės perkėla" bei "Lietuvos geležinkeliai" įpareigojamos neįgaliesiems pritaikyti turimą infrastruktūrą ir teikti reikalingas paslaugas SPTŽ. Siūloma savivaldybėms, ūkio subjektams, organizuojantiems keleivių pervežimą vietinio ir tolimojo susisiekimo autobusais ir vienkartiniais reisais, valdantiems autobusų stotis, vadovautis šiuo įsakymu. Trumpiau kalbant, "Gerosios praktikos vadovu" turėtų vadovautis visi Lietuvos transporto infrastruktūros vadovai, valdytojai ir visi keleivių vežėjai. Ne vienam skaitytojui gali kilti pagrįstas klausimas, kiek ministro R. Sinkevičiaus įsakymas gali būti ar bus veiksmingas, kokia jo tikroji esmė ir kokia galia. Teisininkas Giedrius Stoškus teigia: "Ministro įsakymai yra norminiai teisės aktai, kurių privaloma laikytis. Už nesilaikymą gali būti skiriamos nuobaudos. Ten, kur įsakyme ar juo patvirtintame kitame dokumente randame sąvokas "rekomenduojama", "siūloma", jas ir reikėtų suprasti kaip rekomendacijas ar siūlymus. Už rekomendacijų nesilaikymą galima papeikti, paskelbti per žiniasklaidą, rasti kitų poveikio priemonių, bet kaip nors nubausti turbūt neišeitų." Užbėgdami šiek tiek į priekį pasakysime, kad "Vadove" rekomendacijų ir siūlymų gausu. Tad ateityje realių nuobaudų už jų nesilaikymą konkretūs ūkio subjektai kažin ar galėtų sulaukti. Tačiau būdami objektyvūs pripažinkime ir tai, kad visi panašaus pobūdžio dokumentai yra papildomos galimybės neįgaliųjų interesams atstovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms - galimybės rengti apvalius stalus, seminarus, personalo mokymus. 

Apibūdinant esamą situaciją, "Gerosios praktikos vadove" sakoma: "Lietuvoje kelių, geležinkelių, oro ir vandenų transporto infrastruktūra ir transporto priemonės tik iš dalies pritaikytos SPTŽ. Keleivių atvykimo keliai, stotys, tualetai, aikštelės stotyse ir viešojo transporto stotelės, automobilių kelių struktūriniai elementai (sankryžų, šaligatvių danga ir kt.) taip pat pritaikyti tik iš dalies, dėl to jais dažnai sunku naudotis. Netgi eksploatuojami, nauji ir rekonstruojami transporto infrastruktūros objektai ir jų aplinka ne visuomet pritaikoma SPTŽ. Šalyje nėra bendros transporto sistemos, kurioje transporto priemonės ir jų maršrutai būtų prieinami visoms keleivių grupėms, įskaitant SPTŽ.(...) Yra keletas priežasčių, kodėl transporto paslaugas teikiantys vežėjai turėtų pagerinti jų teikiamų paslaugų prieinamumą. 

Pirma, gerinti paslaugų prieinamumą yra naudinga verslui, kadangi keičiasi viešojo transporto keleivių santykis (ir potencialūs keleiviai). Lietuvoje didėja vyresnio amžiaus gyventojų dalis, taip pat daugėja SPTŽ, besinaudojančių viešuoju transportu. SPTŽ prieinamos paslaugos pritrauks daugiau keleivių, kurie anksčiau nebūtų naudojęsi viešuoju transportu. 

Antra, teisės aktai užtikrina nediskriminavimo principą naudojantis paslaugomis, įskaitant transportą. 

Trečia, projektuojant transporto infrastruktūrą ir teikiant viešojo transporto paslaugas visiems keleiviams turėtų būti skiriamas vienodas dėmesys." 

Toliau "Vadove" atskirai apžvelgiama kiekviena transporto rūšis - oro, vandens, geležinkelių, susisiekimo autobusais - transportas. Pagrindinė nuostata kalbant apie bet kurią transporto rūšį: SPTŽ privalo gauti visą jam reikalingą informaciją apie maršrutus, transporto priemonės pritaikymo laipsnį jų specialiesiems poreikiams, tvarkaraščius, teikiamas paslaugas ir nuolaidas. Oro uostuose, geležinkelio stotyse turi būti įrengtos SPTŽ atvykimo vietos, kuriose keleiviai galėtų pranešti apie savo atvykimą ir paprašyti pagalbos. "Gerosios praktikos vadovas" remiasi atitinkamais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentais: "Dėl neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų teisių keliaujant oru" (2006), "Dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų" (2007), "Dėl jūrų ir vidaus vandens keliais vykstančių keleivių teisių" (2010). Atkreipiame dėmesį į naujausią tokio pobūdžio dokumentą - šių metų kovo 1 d. įsigaliojusį reglamentą "Dėl miesto ir tolimojo susisiekimo transporto keleivių teisių". Šis reglamentas ne tik naujausias, bet, ko gero, ir aktualiausias. Pirma, kelių transportu naudojamės dažniau negu kitomis transporto rūšimis. Antra, šia transporto rūšimi naudojasi daugiausia žmonių. Trečia, kiek tenka girdėti ir susidurti pačiam, čia neįgaliems žmonėms kyla daugiausia problemų. Pirmiausia galvoje turime miesto viešąjį transportą. Štai Vilniuje troleibusuose jau kokie aštuoneri metai egzistuoja pulteliu valdoma informavimo sistema (kiek ji efektyvi, tai jau kita kalba), o autobusuose, kurių nuo liepos 1 d. gerokai padaugėjo, jos vis nėra. Kitur, pavyzdžiui, Klaipėdoje vietinio susisiekimo autobusas, vežantis į Palangą, staiga tampa mikrotaksi ir netaiko neįgaliems keleiviams galiojančių nuolaidų. Tiek SPTŽ, tiek jų interesams atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos didesnį dėmesį turėtų atkreipti į 15 ir 16 "Vadovo" punktus: "15. Kiekvienoje įmonėje, teikiančioje transporto paslaugas keleiviams, turi būti paskirti atsakingi asmenys, galintys suteikti SPTŽ visą informaciją, kurios jiems reikia. Papildomai šie atsakingi asmenys turi gebėti pateikti reikalingą informaciją tokiais būdais, kurie priimtini skirtingą negalią turintiems SPTŽ, ir žinoti specifinius SPTŽ poreikius. Tai pasiekti padės specifinis personalo mokymas. 

16. Išskiriami keturi pagrindiniai kelionės etapai, kuriuose visiems keleiviams, įskaitant SPTŽ, reikalinga informacija: planuojant kelionę, esant viešojo transporto stotelėse, geležinkelio stotyse, jūrų uoste ar oro uoste, esant transporto priemonėje ir po kelionės, atvykus į viešojo transporto stotelę, stotį, geležinkelio stotį, jūrų uostą ar oro uostą". Toliau "Vadove" kalbama apie tai, kad ši informacija SPTŽ, kaip ir kitiems keleiviams, turi būti prieinama. Svarbu žinoti, kad, pirkdamas bilietą, bilietų pardavimo operatoriui SPTŽ turi pranešti, kokios pagalbos kelionėje jam reikės. Paprastai pranešti reikalaujama ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki kelionės pradžios. Operatorius savo ruožtu turi informuoti vežėją apie SPTŽ reikalingą pagalbą. Ar veiks ir kaip veiks ši nuostata praktiškai, kol kas atsakyti negalime. Abejonių esama, kiek jos pagrįstos, parodys laikas ir patirtis. 

"Vadove" kalbama ir konkrečiai apie žmones, turinčius regėjimo negalią arba visiškai nematančius. Nurodoma, kad neregys be papildomo užmokesčio lėktuve gali vežtis šunį vedlį, tiesa, čia pat priduriama, jeigu tai leidžia oro vežėjo taisyklės. Su šunimi vedliu neregį turi priimti ir į laivą, bet apie keturkojį keleivį reikalaujama pranešti iš anksto. Deja, nepavyko aptikti informacijos, kaip tokiais atvejais turėtų elgtis kiti vežėjai ir tiesioginis personalas - traukinių palydovai ar autobusų vairuotojai. "Vadove" nurodoma, kad vežėjų interneto svetainės turi būti sukurtos taip, kad jose esančią informaciją galėtų perskaityti ekrano skaitymo programos. Stotyse rekomenduojama vengti sensorinio valdymo bilietų pardavimo automatų, nes jais sunku pasinaudoti regėjimo negalią turintiems žmonėms. 26 punktas skelbia: "Įėjimas į transporto infrastruktūros pastatus turi būti lengvai randamas, išsiskiriantis iš bendro fono. Įėjimo paviršius turi būti kontrastingų spalvų ir skirtingo reljefo plytelių ar kitos dangos." 

Dokumente daug vietos skiriama keliams, gatvėms, pėsčiųjų zonoms. Be Statybos techniniame reglamente nurodomų reikalavimų (minimalus šaligatvio plotis ir pan.), rekomenduojama vadovautis ir universalaus dizaino principais. Pavyzdžiui, smulkios kliūtys - apšvietimo stulpai, suolai, šiukšliadėžės - turi būti sustatytos vienoje linijoje. Stotyse rekomenduojama įrengti aiškias ir suprantamas rodykles, taktilinius žemėlapius, gerą apšvietimą. Peronų kraštai, gatvių perėjos turi būti pažymėtos reljefinėmis juostomis ar įspėjamaisiais paviršiais, jeigu pėsčiųjų ir dviračių tako neskiria žalioji veja, rekomenduojama juos atskirti aiškiai juntamos faktūros juostomis. Tvorelėmis, apsauginių atitvarų sistema ar aiškiai juntamomis reljefinėmis juostomis turi būti atskirta važiuojamoji gatvės dalis ir šaligatvis, kai jie yra tame pačiame aukštyje. Kitais atvejais rekomenduojama, kad šaligatvio paviršius būtų 5-7 cm iškilęs virš gatvės paviršiaus, kur reikia, turi būti įrengti specialūs nuolydžiai. Žmonėms su regėjimo negalia orientuotis išilgai trasos rekomenduojama įrengti kontrastingų spalvų ir paviršių juostas. Nuo pagrindinio šaligatvio ar artimiausios viešojo transporto stotelės iki pagrindinio įėjimo į transporto pastatus turi vesti liečiamoji įspėjamoji linija. 

Panašaus pobūdžio rekomendacijų, dažnai visai neblogų, "Vadove" pateikiama dešimtys. Kaip minėjome, ne visiškai aišku, kiek jos bus veiksmingos. Tačiau būdami objektyvūs turėtume pripažinti, kad tai priklauso ir nuo mūsų požiūrio, aktyvumo, noro bendradarbiauti, o ne tik reikalauti ir laukti.