TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI

Andrius VAINORAS

APIE ŠVIETIMĄ IŠ SEIMO TRIBŪNOS

Spalio 15 d. LR Seime surengta tarptautinė konferencija "Lietuvos aklųjų švietimui 85-eri: švietimo prieinamumas ir kokybė - ar jie žengia drauge?" Šitaip ne visai tradiciškai - diskutuojant, keliant klausimus ir ieškant atsakymų - paminėta tiek Tarptautinė baltosios lazdelės diena, tiek Lietuvos aklųjų organizuoto švietimo 85-erių metų sukaktis. 

Konferenciją globojo LR Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Edvardas Žakaris. Jo dėka renginys vyko ypatingoje erdvėje - III Seimo rūmų salėje. Konferencijos darbe dalyvavo atsakingi Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai, tarp jų ir viceministrė Edita Tamošiūnaitė, svečiai iš Nyderlandų "Vision international" fondo. Tačiau didžiąją jos dalyvių dalį sudarė mokytojai, tiflopedagogai - kitaip sakant, žmonės, tiesiogiai dalyvaujantys ugdant regėjimo negalią turinčius vaikus, kasdien praktiškai patiriantys, kas Lietuvos švietimo sistemoje gerai, kas - blogai. Daugelis pranešimų skirta tiflopedagoginei pagalbai - temai, aktualiai ir labai reikalingai, tačiau gal ne visiems skaitytojams vienodai įdomiai, tad jų čia ir neaptarinėsime. Konferencijoje išsamiai pristatytas tarptautinis projektas "Aitvaras", skirtas ankstyvajai regėjimo negalią turinčių vaikų intervencijai bei inkliuziniam aklųjų ir silpnaregių ugdymui Lietuvoje. Žodis "intervencija" skamba gana grėsmingai: paprastai ją vykdo viena kuri valstybė prieš kitą pasitelkdama visas savo karines galias ir tokiam tikslui skirtas priemones, dar medikai su savo chirurginiais instrumentais... Tačiau esama ir kitų, švelnesnių, intervencijos būdų: į regėjimo negalią turinčio vaiko namų duris pasibeldęs mokytojas, ankstyvoji pagalba vaikui ir jo šeimai, laiku suteiktos žinios, kaip toks vaikas turėtų augti, vystytis, pažinti pasaulį. Ir nesvarbu, kaip šį reiškinį pavadinsime - intervencija, ankstyvąja tiflopedagogine pagalba - Lietuvoje ji teikiama, bet esama didelių sunkumų: pradedant tokią pagalbą teikiančio mokytojo statusu, baigiant mokytojų kvalifikacija ir nuolatiniu jų trūkumu. Tarptautiniu projektu "Aitvaras" bandoma šią neaiškią situaciją ne iš esmės pataisyti - bent jau stiprokai pagerinti. 

LASS pirmininko pirmoji pavaduotoja Ramunė Balčikonienė savo pranešime iškėlė problemas, su kuriomis susiduria nevyriausybinė organizacija, suinteresuota regėjimo negalią turinčių vaikų ugdymo kokybe ir pati pagal išgalias dalyvaujanti šiame procese. Paminėsime tik keletą iš jų: Švietimo ir mokslo ministerijoje panaikintas Specialiojo ugdymo skyrius, o bendrų darbų yra daug - pavyzdžiui, brailio rašto reglamentavimas - prieš trejus metus 8 taškų brailis buvo reglamentuotas tik Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM pastangomis, nors tai toli gražu nėra SADM funkcija. Tačiau iki šiol neįteisinti kiti brailio rašto standartai - taškų aukštis, atstumai tarp jų ir kiti dalykai. Taigi akliesiems šiuo raštu spausdina informaciją kas tik nori ir kaip tik nori. Patys aklieji dažnai jos neperskaito ar perskaito labai sunkiai, o tokiems "geradariams" tai turbūt mažiausiai rūpi. Negalime kalbėti apie sklandų regėjimo neįgaliųjų ugdymą neturėdami lietuviškos balso sintezės, susidurdami su milžiniškomis techninės pagalbos priemonių gavimo ir naudojimo problemomis. Labai trūksta bendradarbiavimo tarp institucijų: Švietimo ir mokslo ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pedagoginių psichologinių tarnybų, savivaldybių švietimo skyrių, šeimų, specialiųjų mokyklų bei bendrojo lavinimo mokyklų, kuriose mokosi regėjimo negalią turintys vaikai. 

Kiekvieno žmogaus, taip pat ir turinčio negalią, ugdymas nėra savitikslis procesas. Žmogus mokomas, lavinamas, kad ateityje įsigytų profesiją, pasirinktų gyvenimo kelią, kad visas tolesnis jo gyvenimas įgytų naują, geresnę, kokybę. Siekiant šios kokybės, aklųjų gyvenime svarbią vietą užima orientacijos ir mobilumo įgūdžiai, savarankiškumą suteikiančios techninės priemonės. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro orientacijos ir mobilumo mokytojas Juozas Daunaravičius teigia: "Baltosios lazdelės Lietuvoje pradėtos naudoti nuo 1991 metų. Kokybiškos baltosios sulankstomos lazdelės su įvairiais antgaliais Lietuvą pasiekė 1999 m. Paradoksalu, tačiau dabar situacija nėra palanki savarankiškai vaikščiojantiems neregiams. Nuo kasdieninio vaikščiojimo daugiausia nukenčia lazdelės kamienas. Jis tampa neišvaizdus. Antgalis susidėvi per 3-6 mėn. Paprastai baltoji lazdelė su vienu atsarginiu antgaliu skiriama dvejiems metams. Antgalio kaina prilygsta pusei lazdelės kainos. Taigi turime situaciją, kad tas neregys, kuris lazdele dažniau naudojasi, greičiau ją ir sudėvi. O ką daryti tada? Laikas taip pat nestovi vietoje, kitų šalių neregiai jau naudojasi šiuolaikiškesnėmis lazdelėmis iš stiklo ir plastiko lydinių. Nesvarbu, ar nematantis vaikas lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, ar mokosi mokykloje, - jis turi būti mokomas ir orientacijos bei mobilumo." 

Konferencijoje buvo perskaitytas vienas visus itin sudominęs ir sujaudinęs pranešimas - neregio mamos Linos Vitkuvienės "Neregys vaikas - iššūkis šeimai ir uždavinys valstybei". Ji atkreipė dėmesį į ne kartą LASS įvairiuose susitikimuose su atsakingais socialinės apsaugos ir švietimo darbuotojais keltą mintį, kad "asmens duomenų apsaugos įstatymas ne visada yra gerai: norėtųsi, kad tiflopedagogai šeimą, sulaukusią neregio vaikučio, atrastų kuo greičiau ir pagalba būtų pradėta teikti kuo anksčiau". 

Spalio 15 d. LR Seime vykusi konferencija neatsakė ir negalėjo atsakyti į visus aklųjų vaikų mokytojams kylančius klausimus. Tačiau ji tikrai padėjo geriau suprasti, ko esame pasiekę, ko norime, kur einame ir ko tikimės pasiekti. Konferencijoje veikė Lietuvos aklųjų bibliotekos parengta paroda "Mokslo keliu į šviesą" ir ją papildanti rašymo priemonių akliesiems ekspozicija. Šie metai, tituluoti Aklųjų švietimo metais, beveik baigiasi. Tačiau visiems aišku, kad vienokie ar kitokie "titulavimai", dedikacijos ir pavadinimai šiame gyvenime neišvengiami, bet jie niekada neatskleidžia tikrosios dalyko esmės ir turinio. Jį tegali atskleisti darbas, nuolatinis atsivėrimas tam tikrai gyvenimo tikrovei. Taigi Aklųjų švietimo metai baigiasi, bet pats švietimas su savo atsakytais ir neatsakytais klausimais niekur neišnyksta: apie jį ir ateityje galvosime, diskutuosime, rašysime. Ieškosime, klysime ir rasime.