NUOMONĖS

Antanas PADEGIMAS

VIENO NEREGIO INTEGRAVIMOSI ISTORIJA

Gyvenime kartais būna: žmogus planuoja, o likimas juokiasi ir iškrečia pokštą - visus jo planus apverčia aukštyn kojomis. Taip nutiko ir man: baigiau mokyklą, planavau tapti stomatologu, svajojau turėti savo arba perimti tėvų kliniką ir gyventi pagal daugiau mažiau iš anksto numatytą scenarijų, bet... atsitiko tai, kas atsitiko, - tapau neregiu, o tada reikėjo viską dėlioti iš naujo. Tik ne dešimtmečiui, bet daugiausia savaitei į priekį. Taigi norėčiau papasakoti apie tai, kaip man sekėsi persiorientuoti iš "dieninio" matymo į "naktinį", tai yra iš šviesos į visišką tamsą. Papasakosiu kelis įsimintinus integravimosi epizodus. 

Taigi, dar prieš aštuonerius metus buvau paprastas aktyvų laisvalaikį mėgstantis jaunuolis, kuriam reikėjo visko mokytis iš naujo, pirmiausia - priprasti prie naujos situacijos, kitokio pasaulio pažinimo, netgi savo vidinės būsenos. Vakare dar galėdavau įžiūrėti žmones, o rytą atsikėlęs atsidurdavau visiškoje tamsoje. Pusdienį pabliovęs supratau, kad gyvenimas tuo nesibaigia ir kad jame tikrai būna ir blogiau, tad jau nuo kitos dienos stengiausi padrąsinti šeimos narius, kurie ateidavo manęs paguosti, - taip jau išeidavo, kad ašaras jiems šluostydavau aš. 

Reikėjo susitaikyti, kad pirmomis dienomis visi aplinkiniai - tiek giminės, tiek draugai - reagavo ir elgėsi skirtingai. Kaip jau minėjau, šeimos nariai iš pradžių reagavo labai jautriai, bet pamatę, kad tai, kas nutiko, man nėra didelė tragedija, nusiramino ir patys taip pat greitai ėmė elgtis pagal "naujas žaidimo taisykles". Kiek kitokia situacija buvo su draugais, kurių liko tik tiek, kad galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Čia kalbu apie tuos, tikruosius, draugus iš didžiosios raidės. Anksčiau jų būdavo visur, kur eini, - visur sutikdavau žmonių, kuriuos laikiau draugais ir su kuriais leisdavau laiką. Kadangi dauguma bendraklasių, įstojus į ES, išvažiavo gyventi svetur, o iš tų, kurie liko, ne su visais bendraudavau ir anksčiau, negaliu tiksliai pasakyti, kaip reagavo sužinoję apie mane klasės draugai. Su keletu bendraujam iki šiol, nors ir jiems pirmomis dienomis buvo sunku matyti mane su lazda rankoje. 

Ne ką mažiau nustebino ir elgesys profesionalų, kurie turėtų būti pripratę prie visokių ligų, - gal taip nutikdavo dėl mano jauno amžiaus, gal dėl ne pagal amžių jaunatviškos išvaizdos, bet daugumai būdavo sunkoka dirbti, kartais jie elgdavosi tikrai neįprastai. Pirmosiomis dienomis ligoninėje susidariau tokį įspūdį: kuo didesnis "kalikas" būsimas medikas buvo studijų metais, tuo prastesnis daktaras iš jo išėjo, tuo prasčiau jis supranta žmogų su negalia. Supratau ir tai, kad žymūs giminės, ypač pasižymėję medicinos srityje, padaro "meškos" paslaugą, nes visi, buvę tokio giminaičio mokiniai ar tiesiog šiaip kada nors girdėję jo pavardę, stengėsi išsinerti iš kailio - norėjo padaryti įspūdį man, gal tikėjosi, kad vieną dieną sutiks savo garbų dėstytoją kaip mano lankytoją. Konsultuoti manęs sulėkdavo ne keli ir net ne visa pamaina, o tiesiog visas skyriaus kolektyvas. 

Atlikęs visas ligoninės procedūras, nubliovęs pirmąjį apmaudo dėl prarasto regėjimo litrą, nuraminęs gimines ir artimuosius, susipažinęs su visu klinikų personalu, grįžau namo, o čia jau antrą ar trečią dieną prisistatė brailio rašto ir reabilitacijos mokytojai ir iškart ėmėsi mano švietimo. 

Mokytojai buvo labai stropūs ir pas mane atėjo labai greitai, jie buvo vos ne pirmesni už mane, o aš, kadangi buvau gerai išauklėtas, nemokėjau pasakyti "ne", tai yra paprašyti ateiti vėliau. Kadangi esu nekvailas, brailį išmokau palyginti greitai, per keletą savaičių, bet turiu prisipažinti - pamiršau dar greičiau. 

Taip nutiko ir su orientavimosi pamokomis, kai mane kelis kartus pratempė per miestą su lazda rankoje, pasakė, kad daryk taip, klausyk anaip, ir viskas bus gerai. Turiu prisipažinti, kad gal tai ir buvo pagrindinė klaida, kad taip anksti įsileidau mokytojus ir leidausi tampomas po miestą. O gal dėl tos priežasties, kad vis dar stengiausi suprasti, kas su manimi atsitiko, vis dar matavau kampus namie, kad vėl "nepatikrinčiau" durų staktos ar virtuvės spintelės kietumo savo kakta, neišmokau būti pakankamai savarankiškas gatvėje. Kaip jau sakiau, iš "dieninio" į "naktinį" režimą persiorientavau gana greitai, tad, nepraėjus nė metams nuo apakimo, įstojau į universitetą. Aišku, jaunystėje buvo kalama į galvą, kad turiu tęsti giminės tradiciją ir stomatologų dinastiją, taigi buvau orientuotas į gamtos ir tiksliuosius mokslus. Pagalvojęs, kad pats pas neregį stomatologą patekti nelabai norėčiau, apsaugojau nuo šitų baimių ir kitus potencialius pacientus ir įstojau į gamtos mokslų fakultetą, bet po pirmo pirmūniškai baigto kurso pats šio fakulteto dekanas man paaiškino, kad universiteto laboratorinis korpusas kainavo pakankamai brangiai, o nuo kito semestro prasidės chemijos ir fizikos bandymai, ir pasiūlė pasirinkti kitą universiteto siūlomą studijų programą. Teko iškeisti gamtosaugininko chalatą į viešojo administravimo, kitaip sakant, biurokrato stalą ir, nepraėjus nė penkeriems metams, rankose jau laikiau studijų baigimo diplomą. Studijų metais sugebėjau baigti "masažo akademijas" ir įgyti masažuotojo diplomą, beje, auksčiausios kvalifikacijos - ne veltui genais teka mediko informacija. Labiausiai atmintin iš visų studentavimo metų įstrigo praktika - ji padėjo pralaužti ledus tiek bendraujant su žmonėmis, tiek vertinant savo paties galimybes ir sugebėjimus. Praktiką atlikau vienoje iš šalies savivaldybių. Pirmomis dienomis tiek praktikos vadovas, tiek kiti skyriaus darbuotojai į mane žiūrėjo kaip į asmenį iš kitos planetos. Susidariau įspūdį, kad sovietinis mentalitetas ir tvarka giliai įsišaknijusi į vyresnių žmonių mąstymą, nes Sovietų Sąjungoje "nebuvo" ne tik sekso, bet ir žmonių su negalia. Pirmąją praktikos savaitę buvau tarsi savivaldybės žvaigždė - jos ateidavo pasižiūrėti net iš kitų skyrių, o aš uoliai visiems rodžiau, kam man reikalingas kompiuteris ir kad aš su juo ne tik muzikos klausausi. Taigi, įrodęs, kad kompiuteriu naudotis moku, gavau pirmų rimtesnių darbų, o tada prasidėjo ir vizitai į kitus skyrius bei į tarybos posėdžius. Žodžiu, jei kas eisit praktikos į savivaldybę, nepamirškit, kad pirmiausia reikės įrodyti, jog esate šios žemės gyventojas, o tuomet - kad kompiuterį nešiojatės ne todėl, kad būtų lengviau išlaikyti pusiausvyrą, kai einate su lazdele. 

Po studijų, ir ypač po praktikos, praėjo noras valdyti šalį - biurokratu netapau. Kitokia situacija buvo su masažo diplomu, kurį ne į spintą padėjau, o naudojau pagal paskirtį. Turėjau netgi savo kabinetą ir dirbau pakankamai pelningai, kartais net įsijausdavau į "masažo magnato" vaidmenį, kol vieną dieną ir Lietuvą ištiko pasaulinė krizė. 

Baigęs trumpą, bet efektingą karjerą grožio ir sveikatingumo industrijoje, pradėjau ieškoti kitų savirealizacijos būdų ir, nepatikėsite, susidūriau su daugybe įvairiausių nesklandumų ir neatitikimų. Vienas didžiausių neatitikimų buvo tas, kad kalbos iš aukštų valdžios atstovų lūpų kaip diena ir naktis skiriasi nuo realios padėties tose įstaigose, kurios įgyvendina visas tas integracijos ir skatinimo programas. Priminsiu, kad Lietuva turi priėmusi šūsnį teisės aktų, reglamentuojančių neįgaliųjų socialinę integraciją, ratifikavusi visas įmanomas ir neįmanomas tarptautines konvencijas ir direktyvas. Deja, kad ir kaip būtų apmaudu, visi tie įstatymai ir visos tos direktyvos lieka tik popieriuje, nes realiai nė vienas iš tų įstatymų neveikia taip, kad neįgaliajam padėtų ar bent jau netrukdytų. 

Pirmiausia - sveikata: patyčios prasideda pačioje Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje, kur atėjęs aklas ar kitą nepagydomą ligą turintis žmogus turi įrodinėti, kad tikrai serga ir tikrai nepasveiks, nes tokia elementari tiesa. Tačiau neįgalumo pažymėjimas vis tiek išduodamas dvejiems metams - vadinasi, po tiek laiko vėl reikės eiti į komisiją ir grįžus į minėtą tarnybą atlikti monospektaklį pavadinimu "Aš dar nepasveikau". Nors spaudoje galima rasti ir kitokių naujienų, susijusių su šia tarnyba, pavyzdžiui, rašoma, kaip sveiki žmonės, radę jautresnės sielos ir lakesnės fantazijos gydytojų, sugeba įtikinti komisiją, kad yra ligoniai, o, gavę pažymėjimus su nepagydomų ligų diagnozėmis - paprastai tokie žmonės arba sėdi vežimėlyje, arba guli mirties patale - sugeba dirbti keliose darbovietėse, netgi dalyvauti sporto varžybose, ir šitaip atimti dalį paramos, kuri turėtų atitekti jos realiai stokojantiems ligoniams. 

Ne ką geresnė situacija ir Lietuvos darbo biržoje, kur atėjęs neįgalusis, o ypač neregys, yra priverstas įrodinėti, kad jis tikrai nori dirbti. Gal dėl to, kad savo mieste buvau pirmas toks, gal dėl to, kad čia irgi dvelkia sovietinė dvasia, įrodinėti reikėjo ne kartą ir ne vienam įtakingam darbo biržos viršininkui, o vėliau ir specialiai sudarytai komisijai, kol galop pavyko tai padaryti, pavyko būti įrašytam į sąrašus ir netgi gauti finansavimą savo verslo pradžiai. 

Turiu pasakyti, kad verslo vis dar nesu pradėjęs, nes per daug nelogiškų reikalavimų ir per trumpi terminai. Neregiui praktiškai neįmanoma viską suspėti padaryti laiku ir atitikti terminus, tad paramos savarankiškam verslui steigti teko atsisakyti. Šiuo metu intensyviai ieškau galimybių tai padaryti artimiausiu metu. 

Labiausiai piktinantis ir niekaip raštais neišsprendžiamas dalykas yra autobusų ir troleibusų vairuotojai. Nors viešuoju transportu važinėju retai, bet, sprendžiant iš dviejų ar trijų kartų, kai reikėjo važiuoti, nė karto vairuotojas nesustojo taip, kaip reikia. Visada būdavo geras metras nuo šaligatvio, visada būdavo duobė arba bala ir absoliučiai visada - medis arba stulpas priešais duris. Taip pat buvo, kad laukiant ir norint įlipti per priekines duris, vairuotojas jų turbūt specialiai neatidarydavo. Viena mergina sakė, kad Vilniuje yra garsiniai pulteliai, kurie pasako troleibuso maršruto numerį, bet maršrutai dažnai būna supainioti. Reikia pasivažinėti neplanuotu maršrutu, gaišti brangų laiką. 

Atėjus su palydovu pas savo jaunąjį šeimos gydytoją, daktaras, kuris turėtų būti susipažinęs, kad kartais būna tokių akių ligų ir kad kartais žmonės netenka regėjimo, elgėsi lyg pirmą kartą matytų neregį ir net nelaikytų jo žmogumi, o tiesiog atlydėjusio žmogaus aksesuaru ar kokiu kitu daiktu. Per visą pokalbį, nors kalbėjau aš, nėkart nebuvo atsisukęs ir išklausęs mano nusiskundimų, savo atsakymą pasakydavo palydovui ir visus popierius atiduodavo taip pat ne kam kitam, o tam pačiam palydovui, kaip jau minėjau, turbūt buvo uolus kalikas universitete ir tapęs gydytoju parodyti dėmesio pacientui nesugebėjo. 

Socialinės integracijos sėkmė priklauso nuo adekvataus aplinkinių požiūrio į neįgalų asmenį. Kadangi keičiantis civilizacijai kito neįgalumo samprata ir atskirais etapais buvo savi neįgalumo kriterijai, sulaukėme demokratiško ir liberalaus požiūrio į neįgaliuosius, kada negalia nėra suprantama vien mediciniškai. Yra reikiama teisinė bazė, sąlygos bei galimybės neįgaliesiems išeiti iš savo namų, lankytis įvairiuose renginiuose, siekti mokslo aukštumų ir kitaip dalyvauti visuomenės gyvenime. Tačiau, kaip ir daugelyje sričių, neįgaliųjų socialinės integracijos srityje gerokai atsiliekama nuo išsivysčiusių šalių. Visų pirma atsiliekama pagal socialinę ir kultūrinę neįgalumo suvokimo sampratą. Žmogiškasis faktorius yra vienas iš stabdžių kalbant apie spartesnę neįgaliųjų integraciją į visavertį visuomenės gyvenimą. Ir ne vien aplinkinių žmonių elgesys ar požiūris lemia tą vangų integravimosi procesą, ne mažiau svarbus, o gal net ir pats svarbiausias, yra paties neįgaliojo požiūris ir noras integruotis. Jei pats žmogus nenorės būti visaverčiu visuomenės nariu, tai jam nepadės nei tobuliausi teisės aktai, nei adekvatus aplinkinių elgesys su juo. Tad labai svarbu, kad ne vien aplinka taikytųsi prie žmogaus, bet ir pats neįgalus žmogus taikytųsi prie aplinkos. Kuo daugiau bus paties žmogaus pastangų ir noro integruotis, tuo greičiau integruosis ir visa visuomenė.