PROJEKTAI

Aurelija STEPONKUTĖ

KAIP GREITAI LAIKAS BĖGA

Regis, ne taip seniai dalyvavau akliesiems ir silpnaregiams skirtame mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo projekte - tai buvo 2011 metais, o štai po dvejų metų spaudžiu dešinę 2012 m. to paties projekto dalyviams ir braukiu nuo skruostų ašarą apkabinusi savo senus draugus. 

Rugsėjo 6-8 dienomis mes visi, dviejų pirmųjų reabilitacijos projektų dalyviai, taip džiaugėmės susitikę Šventojoje, "Spindulio" poilsiavietėje, kad net nekreipėme dėmesio į tiksintį laiką - dalijomės savo išgyvenimais ir pasiekimais. 2012 m. reabilitacijos dalyviai klausėsi mano grupės pasakojimų, o mes - jų. Kaip buvo miela išgirsti apie dalyvių norą veržtis į priekį, o ne sėdėti tarp keturių sienų! Kas sutiko savo "antrą pusę", kas baigia masažo kursus, kas darbą susirado, kas persikėlė į kitą miestą, o kas negali išsiskirti su savo baltąja lazdele. Tų išgyvenimų ir pasiekimų buvo daug - kaip ir poreikių. Juk niekam nėra naujiena, kad valgant pyragą užsinorima torto. Tarp dalyvių buvo norinčių susipažinti su "Jaws" programa, kad galėtų dar geriau naudotis kompiuteriu. Tik gaila, kad nerengiami su šia programa padedantys susipažinti kursai.Yra problemų ir su telefonais - dauguma turi kalbančius mobiliuosius telefonus, bet nemoka jais naudotis. Juk neregiai gyvena šiek tiek kitaip nei sveikieji, todėl ir kyla daug klausimų, esama ir poreikių skirtumo. Tačiau apie tai reikėtų jau kitą straipsnį rašyti, o ne nukrypti nuo minčių apie puikų susitikimą. 

Pirmą vakarą reabilitacijos stovyklos dalyviai atliko savo namų darbus - prisistatė su humoru. Po to visi prie bendro stalo vakarieniavo ir draugiškai šnekučiavosi, o vakarėjant užburti dalyvio Jakobo gitaros skambesio dainavo ir šoko. Jau dvejus metus žaviuosi neregiais, kurie groja gitara, nes apakusi galvojau, kad aklieji panašiais instrumentais negali groti - nemato stygų. Tačiau patekusi į reabilitacijos stovyklą pakeičiau savo nuomonę - kaip ir nuomonę apie maisto gaminimą, savarankišką vaikščiojimą - pasirodo, neregiai daug ką gali, tereikia tik labai norėti. 

Šokiai, dainos tęsėsi iki vidurnakčio, o ryte draugiškai pasidengėme pusryčių stalą ir, vis dar valdomi vakarykščių emocijų, papusryčiavome. Valgėme gamtoje, tad net nepajutome, kaip greitai pasisotinome, o tada, pačiupę savo baltąsias lazdeles ir pasiklausę tiflopedagogių Danutės Balčiūnienės ir Dainos Vitkauskienės pastabų bei pagyrimų, žingsniavome iki jūros. 

Prisimenu, kai pirmą kartą į rankas paėmiau baltąją lazdelę, nežinojau, ką su ja daryti. Man atrodė, kad ją reikia tik laikyti ir ji pati parodys visas kliūtis. Reabilitacija padėjo suvokti, kaip neregys turi valdyti baltąją lazdelę. Tad jūros link žingsniavome drąsiai. Juk mūsų baltųjų lazdelių stažas jau nemenkas. 

Saulė švietė kaip tik mums, tad kas atsiraitojo kelnes ir tik pabraidė po jūrą, o kas nusimetė drabužius ir puolė maudytis. Vanduo buvo nei per šiltas, nei per šaltas - normalus. Aš buvau iš tų, kurie tik braidžiojo. Su savo draugu susikibome už rankyčių ir bėgome pajūriu. Vanduo glostė kojas - tai buvo lyg lengvas masažas. Būčiau ilgiau pabraidžiojusi, tačiau vanduo man pasirodė šaltokas, taigi prisijungiau prie draugų, sėdinčių ant smėlio, ir aptarinėjančių tolesnį maršrutą. Visi jautėmės lengvai saulės pabučiuoti. 

Nuo jūros žingsniavome į miestelio centrą ir mėgavomės Šventosios gaivumu, gera draugija. Tikrai esu už dar vieną tokį susitikimą ir nesvarbu, kelintų metų reabilitacijos dalyviai susirinktų, - visi esame vieno likimo draugai. 

Grįžę į "Spindulio" poilsiavietę ir papietavę, susirinkome lauke, prie bendro stalo, ir, kaip minėjau pradžioje, pasidalijome savo išgyvenimais, pasiekimais. Be to, surašėme nuoširdžiausius linkėjimus 2013 metų projekto dalyviams. 

Atėjus vakarui ir pasklidus gardžiam kepamų šašlykų kvapui, stalą vėl dengėme visi kartu, tačiau šį kartą kai kurių mūsų veiduose matėsi liūdesys - nejučia prabildavome apie rytojų, kai turėsime vykti namo. Valgydami šašlykus juokavome, kūrėme kitų metų susitikimo planus, apsikeitėme kontaktais, kad galėtume vieni su kitais palaikyti ryšį. 

Visi buvome dėkingi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai ir ypač Audronei Jozėnaitei bei Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro direktorei Dainai Vitkauskienei už mūsų idėjos palaikymą, pagalbą ir paramą organizuojant tokį reikalingą susitikimą. 

O aš esu laiminga susitikusi senus draugus, susipažinusi su naujais. Džiaugiuosi ir realia galimybe susipažinti ir spausti ranką 2013 metų projekto dalyviams.