LASS LITERATŲ KŪRYBA

Karolina KAZLAUSKIENĖ

ČIA, GANDRELI, LIETUVA 

Apsiskundė pačiai gandras, 

Kad labai skaudąs jam sprandas. 

Sakė - oi, kaip pavargau, 

Kol tą kūdikį nešiau. 

O gandrienė vyrą bara: 

- Dirbi tik kas antrą parą, 

Nežinau dabar, kas bus, 

Sumaišei ir vėl vaikus. 

Gėda, gėda, kur matyta - 

Mūsų kaime Estersita. 

Džonis, Deividas - blogai, 

Gandre, vėl apsirikai! 

Ko neparnešei Onutės, 

Antanėlio ar Birutės? 

Agotėlė kur? Jonukas? 

Gal visai tau protas sukas? 

Teks žmonėms atlygint žalą, - 

Jam galvon gandrienė kala: 

- Prisigėrei tu, ar ką, 

Čia, gandreli, Lietuva! 

ŽIEMOS VAKARAS 

Man šaltukas glosto skruostus, 

Kvepia pušys, kadagiai. 

Čia dabar ramybės uostas, 

Nuostabiausi vakarai. 

Mėgstu aš bežadę tylą, 

Gera man su ja kartu. 

Saulė dyla, rūkas kyla, 

Byra šerkšnas pamažu. 

Čia pati širdis dainuoja, 

Visą blogį pamirštu. 

Ir, priėjusi prie beržo, 

Meiliai jį apkabinu. 

Prisiglaudus pastovėsiu, 

Pasidžiaugsiu ramuma. 

Išbučiuosiu baltą tylą, 

O kai grįšiu - ir Tave. 

NAKTIS ŠILE 

Naktis jau keičia dieną, 

Virš upės rūkas kyla, 

Sidabro mėnesiena 

Užklojo nakčiai šilą. 

Toli girdėti elnias, 

Nerimsta, vis riaumoja, 

Skraidydamas apuokas 

Vaiduokliškai kvatoja. 

Šernai, suradę gilių, 

Po ąžuolais puotauja, 

O priedo ir šaknelių 

Ar grybo paragauja. 

Sugirgžda senas medis, 

Per miegą sudejuoja, 

Nepešus kaime nieko 

Rudoji parkulniuoja. 

Sidabro mėnesiena 

Apklojo nakčiai šilą, 

Nuvargę pušys miega, 

Tik palšas rūkas kyla. 

MOTERIS 

Ji - stipri, kaip išliko Judita, 

Neišdavus tėvynės savos... 

Ji - ori, kai liepsnojant Pilėnams, 

Nepabūgo mirties ir kančios. 

Nuostabi, kai ateina uždegti, 

Dovanoti gyvybės naujos, 

Ir drąsi, kada gina ir saugo, 

Kursto židinį savo šeimos. 

Ji - trapi ir gražiausia, kai myli, 

Su gėlėm ir vaiku glėbyje. 

Ir švelni - prie krūtinės kai glaudžia, 

Tavo skausmas jos tirpsta delne. 

Ji vilioja ir gundo kaip jūra, 

Slėpininga, pilna paslapčių, 

Kaip dirva ji, dosniausia pasauly - 

Prisiglaust prie jos rankų einu. 

TEGU PAMIEGA SMILGOS 

Tos vasaros naktys 

Trumputės, neilgos. 

Prie kelio užmigo 

Pavargusios smilgos. 

Išdykėlis vėjas 

Po krūmais užsnūdo. 

Suriko apuokas, 

Bet jis nepabudo. 

Ir žmonės, ir medžiai, 

Ir paukščiai jau miega. 

Per dangų mėnulis 

Kažkur skuba, bėga. 

Iš upės išbridęs 

Tai rąžosi rūkas. 

Rytuos jau suspindo 

Šviesos ruoželiukas. 

Tos vasaros naktys 

Trumputės, neilgos. 

Tegu dar pamiega 

Pavargusios smilgos. 

APIE VĖJĄ 

Sako, vėjas chuliganas, 

Sako, vėjas įžūlus. 

Kartais debesis jis gano, 

Kartais skrieja per laukus. 

Būna, - prakaitą nušluosto, 

Išdžiovina drabužius. 

Mano veidą švelniai glosto, 

Parke gainioja lapus. 

Ir negeras kartais būna, 

Kriokia, staugia, net baisu. 

Daužo, drasko, kas pakliūva, 

Net sugriauna daug namų. 

Girioje medžius išvarto, 

Šluoja viską pakely. 

Laukiau pusdienį prie vartų, 

Pamatyt norėjau jį. 

Ar jis aukštas, ar jis žemas, 

Ar jis jaunas, ar gražus? 

Kurgi vėjas tas gyvena, 

Gal svečiuojasi pas Jus?