NAUJOS KNYGOS

Guostė GLACKAITĖ

SKAMBU, LAKONIŠKA, PAPRASTA

Kol vienoje iš "Mūsų žodžio" redkolegijų per rankas ėjo dar spaustuvės dažais kvepianti Karolinos Kazlauskienės knyga "Širdimi pakartok", kol ji buvo vartoma, iš vienų lūpų pasigirdo ir vertinimas: "Man tokie eilėraščiai patinka. Nemėgstu neeiliuotos poezijos. Čia - skambu, lakoniška, paprasta, aišku. Tiesiog smagu skaityti." Matyt, šiandien pavargstama ne tik nuo informacijos srauto - ne vieną savo neperprantama žodžių ekvilibristika yra atbaidžiusi ir poezija. Ilgimasi ne kopėčių į nepasiekiamą dangų - ilgimasi leidimosi į žemę, kur tokia miela, pačioje ankstyviausioje vaikystėje lytėta, matyta, uosta ir suvokta tikrovė: žolė, paukštis, namas, upė. K. Kazlauskienė tikrai turės savo skaitytojų. "Širdimi pakartok" - debiutinis K. Kazlauskienės poezijos rinkinys, kuriame - septyni skyriai. Trumpai juos apžvelgus, taps akivaizdesnė ir poetės lyrikos samprata. 

Skyriuje "Gimtinė" - bene daugiausia konkrečių geografinių nuorodų: Kruoja, upelis Pala, Mažeikonių kaimas, tekantis Beržtalis, Klovainiai. Perskaitęs šį skyrių, trauk pas autorę tiesiai į Pakruojo rajoną ir tikrai ją ten rasi. K. Kazlauskienė nevedžioja skaitytojo po nežabotos poetinės fantazijos kuriamus labirintus, neklaidina juose. Beržai, vyšnios, griežlės, javai, šilai, gandrai, malūnai - visa tai konkretu, apčiuopiama. Iš emocijų - meilė ne tik gimtinei, bet ir tėvui, motinai, iš nuogąstavimų - baimė, kad užmirštama tėviškė. Štai eilėraščio "Namas laukia" pabaiga: 

Virš upės tvyro palšas rūkas, 

Negreitai dar ateis naktis, 

Gandrai išskridę - jau rugpjūtis, 

O namas laukia. Kas sugrįš? 

Tai tradiciniais įvaizdžiais grindžiama poezija, kurioje ginamos ir įprastos etinės nuostatos: paliktų namų (tėviškės, Tėvynės) tuštuma atveria ir būties tuštumą. 

Po pirmojo skyriaus kažkodėl norėtųsi šoktelti į paskutinį, kuris vadinasi "Pirmoji mano kalba", - jis skirtas Tarmių metams. Eilėraščiai, parašyti šiaurės panevėžiečių tarme, gal dėl tarmiškumo, gal dėl liaudiškos dvasios ir sueiliuotos šnektos ir dermės skaitytojui tikrai leidžia įkvėpti gryno oro gurkšnį, juolab kad pasaulyje beatodairiškai užpustomos ne tik tarmės - ir kalbos. Taigi knyga tarsi įrėminta dviejų skyrių: pirmame - gimtinė, paskutiniame - sava tarmė, jos skambesys, tėkmė, grožis. 

Skyrių "Vėl čiulbės remezos" - beje, remeza yra nedidelis, rusvai pilkšvas zylių šeimos paukštelis, gyvenantis paupių ir paežerių tankynėse, - pavadinčiau "čiulbančiu": čia ir gegutės, ir pempės, ir kregždutės, ir kėkštai. Išskirtinis dėmesys, beje, gandrui - ir išskrendančiam, ir parskrendančiam namo, ir tam, kuris palaužtu sparnu nepakils. Smagu skaityti eilėraštį "Čia, gandreli, Lietuva" - gandras baramas už tai, kad nešąs į Lietuvą ne Onutes, o Estersitas, Džonius. Poetiniame vyksme - ir siužetas, ir tai, kas aktualu, ir humoras. Visa tai daro eilėraštį nuotaikingą ir šmaikštų. 

"Tegu pamiega smilgos" - dar vienas knygos skyrius, kurio fonas - keturi metų laikai ir motyvai (nuo žydėjimo iki "ledo kalėjimo"). Įspūdingiausios eilėraščiuose tos eilutės, kuriose netikėtas poetinis vaizdas ("Tirpsta, nyksta eglyne/ Šalikėlis žiemos"), nuotaika (eil. "Tegu pamiega smilgos"), kartais - poetinio vyksmo slinktis, kokia yra eilėraštyje "Naktis šile": 

Sugirgžda senas medis, 

Per miegą sudejuoja, 

Nepešus kaime nieko 

Rudoji parkulniuoja. 

Poezija - ir didelis atrankos, redagavimo menas. Palikti tik tai, kas sustingo per daug dienų kaip gintare inkliuzas, - nelengva užduotis. Bet tik šitaip lieka tai, kas įrėžia ir kito žmogaus sąmonėn ilgai neišdylančią eilutę. "Žiema kilst ranką pirštinėtą", "šalna aštriadantė", vėjas, kuris "praskleis savo kailinių antį" - tokie ir panašūs įvaizdžiai, ko gero, ir yra K. Kazlauskienės knygoje tai, kas skaitytoją vilioja toliau į jos poezijos pasaulį. Tik reikėtų vengti tų pačių meninių priemonių migravimo iš vieno eilėraščio į kitą: štai "šalna aštriadantė" minima ir eilėraštyje "Ruduo", ir eilėraštyje "Duonos kelias". 

Kituose knygos skyriuose esama aklumo motyvų (eil. "Akla mergaitė", "Beatričė dainuoja"), dedikacijų, įvairių variacijų gamtos temomis. Esama eilėraščių, kurie aiškūs iš pavadinimų ("Černobylio vyrams", "Atomo pamokos"), kurie tarsi praslysta pro akis dėl pernelyg didelio "aiškumo". Mieliau skaityti "Kurtinių tuoktuves", kur paukščių "antakiai raudoni dega", kur "plunksnos rūksta", "Girinį" ar "Adatinį", tai yra tuos kūrinėlius, kuriuose - tolimos vaikystės dvasia, kai pasaulis atrodė daug mįslingesnis. 

Baigiant norėtųsi Karolinai palinkėti, kad ji kuo toliau nukeliautų į tą kitą, mįslingesnį, pasaulį, juolab kad autorė žada kitas savo knygas skirti vaikams.