NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

INTEGRACIJA: MIRAŽAI, ILIUZIJOS, REALYBĖ

Spalio 1 dieną Vilniuje, LASS respublikiniame centre, surengta apskritojo stalo diskusija "Neregių ugdymosi kokybė. Kokia ji?" Diskusijos organizatoriams LASS respublikiniam centrui prie vieno stalo, kuris tikrai buvo apskritas, pavyko susodinti gražų būrį savo darbą išmanančių ir turinčių ką pasakyti specialistų. Diskusijoje dalyvavo ilgametės Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojos Stanislava Strolaitė ir Teresa Aidukienė, aklųjų ugdymo centrų direktorės Angelė Daujotienė ir Janina Stuopelienė, LASS vadovai bei darbuotojai, mokytojai iš Ignalinos, Utenos, Pasvalio, Vilniaus mokyklų, tai yra iš tų bendrojo lavinimo mokyklų, kuriose integruotai mokosi arba labai neseniai mokėsi regėjimo negalią turintys vaikai. 

Kalbant apie neregių ugdymą apskritai, su specialiosiomis mokyklomis seniai viskas kaip ir aišku. Ugdymo kokybė čia daug dešimtmečių pakankamai gera ir niekuo nenusileidžia bendrojo lavinimo mokyklose įgyjamoms žinioms. Priekaištų šios mokyklos dažniau sulaukia dėl savo uždaro gyvenimo būdo, nepakankamo socialinių įgūdžių suteikimo. Bet apie tai kiek vėliau. Tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių aklųjų organizacijoms, neregių švietimu nuoširdžiai besirūpinantiems žmonėms daugiau nerimo kelia integruotas šių moksleivių ugdymas. Pastaruoju metu labiau linkstama vartoti inkliuzinio ugdymo sąvoką ("inklusion" angl. - įtrauktumas). Abi sąvokos turi daug panašumų, yra ir skirtumų, tačiau mūsų pasakojimui jie didesnės reikšmės neturi, tad vartosime įprastesnę - integruoto ugdymo sąvoką. 

Diskusiją pradėjo LASS respublikinio centro vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad šio susitikimo tikslas turėtų būti bendrojo lavinimo mokyklose besimokantys visiškai nematantys vaikai. Silpnaregiams taip pat kyla nemažai problemų, bet akivaizdu, kad tų problemų visiškai nematančiam vaikui - dar daugiau: tiek turint galvoje patį mokymosi procesą, tiek buvimą mokykloje apskritai. A. Jozėnaitė supažindino su tyrimo apie integruotą neregių ugdymą Danijoje rezultatais ir išvadomis. Danija ir kitos Skandinavijos šalys buvo vienos pirmųjų, pradėjusios taikyti integruotą ugdymą, skyrusios jam daug lėšų, raginusios atsisakyti ar beveik atsisakyti specialiųjų mokyklų. Deja, atlikto tyrimo išvados nedžiugina. Integruotas ugdymas pasirodė niekuo nesąs pranašesnis už specialųjį. Integruotai besimokiusių aklųjų įsidarbinimo, karjeros, socialinio aktyvumo rodikliai nebuvo nė kiek geresni nei aklųjų, baigusių specialiąsias mokyklas. Manyta, kad specialusis mokymas yra labai brangus, - deja, tai vienas iš mitų, nes danų tyrimas parodė, kad teisingas integruotas mokymas yra dar brangesnis! Specialiosios mokyklos tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse dažnai sulaukia priekaištų, kad mokiniams nesuteikia reikalingų socialinių įgūdžių, tačiau praktika liudija kitką: šeimose gyvenantys ir integruotai besimokantys vaikai dažniausiai būna perglobojami, neugdomas jų savarankiškumas. Turėdami visa tai galvoje danai jau nėra tokie kategoriški kalbėdami apie specialiąsias mokyklas kaip prieš keletą dešimtmečių. Neneigdami integruoto ugdymo svarbos ir būtinybės, jie tuo pat metu nesiūlo lengva ranka atsisakyti ir specialiųjų mokyklų. "Panašaus pobūdžio tyrimai aktualūs ir mums Lietuvoje, - sakė A. Jozėnaitė. - Jie gali padėti išvengti klaidų, kurias padarė integruoto ugdymo pradininkės." 

Integruotas ugdymas - ne sporto varžybos. Čia nėra ir negali būti nei nugalėtojų, nei autsaiderių. Vis dėlto, kalbant sporto terminais, Lietuvoje, integruotai ugdant regėjimo negalią turinčius mokinius, užtikrintai pirmauja Panevėžio ir Utenos regionas. Visiškai nematantys vaikai mokosi Anykščių Antano Baranausko, Utenos Rapolo Šaltenio gimnazijose. Prieš keletą metų Pasvalio gimnaziją baigė nematanti mergina, o Ignalinos rajono gimnaziją - du vaikinai. LASS Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas: "Tik pradėjęs dirbti tuometinėje LASS Panevėžio tarprajoninėje valdyboje buvau karštas integruoto ugdymo šalininkas. Buvau įsitikinęs, kad vaikų negalima atplėšti nuo šeimų, kad jie turi mokytis ten, kur gyvena. Dabar toks tikras jau nesu. Tiek mokymosi kokybe, tiek kitais rodikliais integruotas ugdymas dažnai nusileidžia specialiosioms mokykloms. Labai trūksta mokymosi priemonių, vadovėlių. Vaikai dažnai perglobojami, mama už rankos nuveda, parveda. Aklųjų ugdymo centre moksleiviai viską daro savarankiškai - dūksta, laksto koridoriais, tvarkosi, ruošia pamokas. Integruotai ugdant vaikus dažnai matome visiškai priešingą vaizdą." 

Nepaisant integracijos šalininkų ir priešininkų argumentų, ši ugdymo forma egzistuoja ir turbūt egzistuos dar ilgai, todėl nori nenori reikia ieškoti palankiausių sprendimų. Viena svarbiausių kokybiško integruoto ugdymo sąlygų - bendrojo lavinimo mokyklos pasirengimas priimti neregį vaiką. Daugelio kalbėtojų nuomone, didesnių problemų čia nekyla. Kiekvienąkart prieš ateinant į mokyklą aklam vaikui, kalbamasi su mokyklos bendruomene, mokiniais. Jiems paaiškinama, kad naujasis mokinys vaikščios su baltąja lazdele, kad rašys brailio raštu, kad tam tikrose situacijose jam reikės pagalbos. 

Be abejo, visada iškyla vienokių ar kitokių nesklandumų: kažkas nematančio vaiko pernelyg gailisi ir kelia jam mažesnius reikalavimus, kažkam iš klasės užkliūva jo rašomosios brailio mašinėlės skleidžiamas garsas, bet visa tai išsprendžiama. Viena aktualiausių problemų - specialiųjų pedagogų pagalba, atlygis už jų darbą, mokytojų padėjėjų darbas. LR švietimo įstatymas numato galimybę klasėje, kurioje integruotai mokosi negalią turintis vaikas, turėti mokytojo padėjėją, tačiau tiek Pasvalyje, tiek Utenoje mokytojų padėjėjomis buvo įdarbintos neregių vaikų mamos. Įdarbintos iš žmogiškų paskatų: tuo metu jos neturėjo darbo, o kas geriau padės savo vaikui, jeigu ne jo mama. Tačiau akivaizdu ir tai, kad mamai jos vaikas visada liks vaikas, kurį reikia globoti ir kuriuo reikia rūpintis. Tiek šiuo, tiek ir kitais atvejais Švietimo ir mokslo ministerijos atstovės atkreipė dėmesį į tai, kad egzistuoja tokia švietimo sistemos grandis kaip pedagoginės psichologinės tarnybos, savivaldybių švietimo padaliniai. Jų darbuotojų patarimai, pastebėjimai dėl vaiko savarankiškumo, mokymosi proceso organizavimo gali būti veiksmingesni, svaresni nei LASS rajono filialo pirmininko ar mokyklos, kurioje vaikas mokosi, mokytojo. Savivaldybių švietimo padalinius reikėtų įtraukti sprendžiant finansavimo, apmokėjimo specialiesiems pedagogams už darbą klausimus. 

Integruotai besimokantiems vaikams dažnai iškyla vadovėlių brailio raštu problema. Jų arba trūksta, arba gaunami pavėluotai. Įvairiuose oficialiuose ir pusiau oficialiuose pokalbiuose dėl vadovėlių trūkumo ar nuolatinio jų vėlavimo daugiausia priekaištų sulaukdavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC). Kiek netikėta buvo tai, kad šioje diskusijoje tokių priekaištų jam praktiškai nebuvo. LASUC direktorė Angelė Daujotienė: "Jeigu konkretus mokinys konkrečioje mokykloje mokosi šiais metais ir niekur nežada išvykti, tai toje mokykloje jis mokysis ir kitais, ir dar kitais metais. Už tai, kad vadovėlį vaikas turėtų, atsakinga mokykla. Ji ir turi planuoti, kad vaikui reiks vieno ar kito vadovėlio. Jau dabar leidžiame kai kuriuos vadovėlius, kurių reikės tik po metų ar dvejų. Bet tuo turi kažkas rūpintis - per mėnesį išleisti vadovėlio neįmanoma, jį reikia užsakyti prieš metus ar pusantrų." 

Diskusijoje aptarta tiek bendra integruoto ugdymo situacija, tiek atskiri atvejai. Dėl mokymosi kokybės, įvairių mokymosi procese reikalingų priemonių, galima diskutuoti daug ir ilgai. Vienas priemones galima pasiskolinti iš LASUC, kitas mokytojai gaminasi patys - situacija nėra palanki, bet sprendimų ieškoma ir juos galima rasti. Tačiau dėl socialinių įgūdžių, vaikų savarankiškumo, orientacijos lavinimo daugelio diskusijos dalyvių nuomonės sutapo ar bent smarkiai nesiskyrė. Integruotai ugdomi vaikai yra ne tokie savarankiški nei jų bendraamžiai, besimokantys specialiose aklųjų mokyklose. Akivaizdus tėvų perglobojimo pavyzdys galėtų būti mergina, neseniai baigusi Pasvalio gimnaziją. Šiuo metu Šiaulių universitete ji studijuoja anglų kalbą. Viskas būtų gerai, bet tiek mokykloje, tiek universitete svarbiausia pagalbininkė - mama. 

Vienoje Vilniaus mokykloje integruotai mokosi du broliukai - mokslas sekasi gerai, vaikai judrūs, smalsūs, bet baltosios lazdelės į rankas neima, ir tiek. Panašių pavyzdžių, skambančių mažų mažiausiai bent jau "egzotiškai", integruotai ugdomų vaikų mokytojai gali pripasakoti daugybę. 

Kiekvienas žmogus yra individualus, kiekviena šeima vis kitokia - kas tinka Petrui ar Jonui, tas netinka Marytei ar Onutei! Tai akivaizdu buvo ir diskusijos dalyviams, todėl jokių stebuklingų receptų ir nebuvo pasiūlyta. Aptarta, ką čia galėtų nuveikti Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, ką aklųjų ugdymo centrai ar pedagoginės psichologinės tarnybos. Aišku viena: specialusis mokymas nėra toks baubas, kokį dažnai esame linkę sau ir kitiems piešti, o integruotas ugdymas nėra toks paprastas, kaip dažnai apie jį manome. Kiekviena ugdymo forma turi savų privalumų ir savų trūkumų. Mokėdami pasinaudoti tais privalumais, galime pasiekti labai daug, nematydami ar nenorėdami matyti trūkumų, galime prarasti irgi labai daug.