ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Brigita NARMONTAITĖ

KŪNO KALBA - IRGI MOKSLAS

Nors vasara - ne pats tinkamiausias metas visokiems kursams ar seminarams, bet pačiame jos įkarštyje, liepos 15 dieną, Zelvoje keturiolikai neregių ir silpnaregių buvo duotas starto - kelio į sėkmę - signalas. Tai jubiliejinė, penktoji, penkių dienų stovykla "Kūno kalba - kelias į sėkmę". Šioje stovykloje dalyvavau ir aš. Įspūdžių liko visam gyvenimui. Tiesa, per penkias dienas neįmanoma išmokti to, ko regintieji mokosi nuo kūdikystės, bet suspėjome ir šokio žingsnelių pasimokyti, ir spektaklį pastatyti, ir dar dau ko naujo pasimokyti. 

Nors prieš išvykstant, liepos 15-osios rytą, daugelis stovyklos dalyvių prisiekė, kad nei šoks, nei vaidins, bet jau pirmąją dieną visi kibo į darbą su tokiu džiaugsmu ir užsidegimu, su kokiu nebūtų ėję nė į vieną pamoką paprastoje mokykloje. Po pirmojo užsiėmimo pasikeitė visų nuomonė apie teatrą. Supratome, kad vaidinant užtenka tik pasijusti tuo, ką nori vaidinti, o ne apsimesti. Tai suprasti padėjo nuostabi mokytoja Lina Puodžiūnienė - ji parodė mums puikių pratimų ir išmokė improvizuoti. Be to, išmokome pažinti melą, spręsti ginčus, sužinojome apie gestus ir mimiką bei dar daug ką įdomaus. Kita šauni pedagogė Lina Pušaitė mokė šokti. Ji pralaužė ledus - be jos pagalbos nebūčiau jų pati pralaužusi. Jau antrąjį vakarą visų judesiai tapo laisvesni, bendravimas pagyvėjo. O kai trečią ir ketvirtą dieną ėmėme mokytis sirtakio žingsnelių, pasikeitė nuomonė ir apie šokius. Išėjus iš salės norėjosi uždainuoti: "Kai mergelės šoko, žemelė drebėjo, o kai ir berneliai, langeliai virpėjo." 

Turėjome ir laisvo laiko, bet jo nešvaistėme. Štai trečiąjį vakarą surengėme koncertą, kuriame kiekvienas norintis galėjo atskleisti savo talentą. Buvo ten ir skambių dainų bei eilių, ir painių mįslių, ir juokingų scenos vaizdelių. Bet įdomiausias ir daugiausia jėgų atėmęs renginys buvo baigiamasis spektaklis, kurį pastatėme paskutinę dieną. Vaidinome "Eglės žalčių karalienės" šiuolaikinį variantą. Panaudojome viską, ko išmokome per keturias kursų dienas: vaidybą, šokį, dainas, emocijų reiškimą judesiu. Nors vaidinimo dalyviams atrodė, kad tai nevykęs pasirodymas, bet, pasak stovyklos vadovės Danutės Cidzikienės, "šis spektaklis geriausias iš penkių, pastatytų "Kūno kalbos" seminaruose". 

Bet ne spektaklis svarbiausia, o tai, ko išmokome stovykloje. Nors keturiolikai neregių ir silpnaregių penkios šių kursų dienos praskriejo lyg akimirka, per kurią treneris tik spėja duoti starto signalą, tikiuosi, kad tai padės ieškant kelio į sėkmę ne vienai grupei neregių ir silpnaregių, pasiryžusių išmokti kūno kalbos.