MINTYS

Pranas ŽIOGAS

NUOBODULYS

Aklam dienos netrumpėja, bet ir mes jaučiame, jog šviesos, o ypač šilumos mažėja, dažniau ir stipriau ima gaivinti vėjai, prausti lietūs. Atėjus rudeniui, ima prastėti ir nuotaika. Sutiktieji ir prakalbinusieji visai neatrodo pailsėję po vasaros atostogų. Ar būtinai, atėjus rudeniui, turi apimti ir niūri nuotaika? Tikriausiai ne, jei mes jos neįsileisime ir veiksime tai, kas teiks malonumą. Niekas nesiginčys, jog neregio veiklos galimybės šiek tiek ribotos. Juk nenuvairuosime automobilio į vis margesniais lapais besipuošiantį mišką, nepagrybausime, nepasirinksime aviečių ar bruknių. Vargu ar neįgalumo pašalpos užteks nors trumpai pabėgti į kokį šiltesnį kraštą. O kaip bėgti nuo nuobodulio čia, Lietuvoje? Labiausiai pasisekė tiems, kurie turi kokį nors darbelį. Tada kasdienė veikla garantuota. Kita vertus, darbas turi teikti malonumą. Jei dirbi patinkantį darbą, tai net ir pačiam sunku atskirti, kada dirbi, o kada tiesiog užsiimi tuo, kas patinka. Jei darbe nesi savarankiškas, atsiranda daug sunkumų ar neaiškumų, dažnai reikia aplinkinių pagalbos, laiku nespėji atlikti planuotų darbų, tai reikėtų gerokai pamąstyti, ar piniginis atlygis didesnė vertybė už visas pastangas, nuolatinę psichologinę įtampą, nemalonius pojūčius ir blogą savijautą. Įsivaizduokime, kad visi dirbantys regėjimo neįgalieji yra patenkinti savo darbu ir yra įsitikinę, jog daro tai, kas jiems labiausiai prie širdies ir kas puikiausiai sekasi, bei veikia tai, kas geriausiai atskleidžia jų sugebėjimus. Netgi, jei yra taip, o tokia realybe drįsčiau suabejoti, dirbančių silpnaregių, ypač aklųjų, procentas labai jau nedidelis. Visi kiti priversti įvairinti savo dieneles ieškodami kokio nemokamo užsiėmimo. Tų užsiėmimų, pervertę bet kurių metų, bet kurio mėnesio "Mūsų žodžio" puslapius galime atrasti aibes. Kiekviename numeryje randame straipsnį apie jaunesnį ar vyresnį savo likimo brolį, sesę, kurie atranda save įvairiausiose gyvenimo ir veiklos sferose. Kai kurie užsiėmimai gali labai nustebinti ne tik neregius, bet ir sveikuosius. Kai išgirdau apie Karolio Verbliugevičiaus pomėgį - kalnų slidinėjimą, gerokai nustebau. Juk nedaugelis reginčiųjų ryžtasi didžiuliu greičiu leistis nuo stataus kalno su daugeliu staigių posūkių. Pribloškė ir aklųjų pomėgis fotografuoti. Vėliau, šiek tiek labiau įsigilinęs į kai kuriuos aklųjų užsiėmimus, kurie iš pradžių šokiruoja aplinkinius, supratau, jog kiekvienu atveju pasiruošimas rizikingai veiklai ir pati veikla - tai ištisas mokslas. Daug teorinių žinių, nepraleidžiant jokių smulkmenų, atkaklių praktinių treniruočių grandinė gali sudaryti sąlygas pačiai neįprasčiausiai ir rizikingiausiai veiklai. Nenustebčiau, jei apsiginklavęs šiuolaikinės technologijos priemonėmis, aklas žmogus šoktų parašiutu, savarankiškai skristų ir sėkmingai nusileistų oro balionu, gal net valdytų lėktuvą. Viskas įmanoma, tik visais atvejais reikėtų vieno kito piliakalnio pinigų. Geriau nusileiskime ant žemės. Juk kol kas aklam žmogeliui savarankiškai rasti sveikatos priežiūros įstaigą dažnai būna nelengva, o net paprasčiausiu dviratuku pasivažinėti galima nebent kokioje nuošalioje pievelėje ir tik tada, jei joje nesigano karvės. O gal mums paprasčiausiai trūksta fantazijos, kaip kovoti su nuoboduliu? Juk klausydamasis visokiausių blogų ekonominių naujienų, nelaimių ar kriminalų per radiją ar iš "neetatinio korespondento" - kaimyno, ne tik nepralinksmėsi, bet dar labiau pajausi tamsėjančio rudens niūrumą ir artėjančios žiemos šalčio dvelksmą. 

Mintimis nuklydau į savo vaikystę. Gyvenau kaime ir netoliese nebuvo panašaus amžiaus vaikų. Gyveno netoliese viena metais jaunesnė mergaitė, bet visi berniukai man pritars, kad mergaitės visai nesupranta berniukų žaidimų ir bando per prievartą įpiršti rūpinimąsi lėlėmis ar dar baisiau - žaisti tėtį ir mamą. Tiesą sakant, jau subrendusios merginos, o ir visai "prisirpusios" moterys nesupranta vaikinų ir vyrų užsiėmimų. Skirtumas tik tas, kad sulaukę pilnametystės vaikinai jau patys dažniau siūlo žaisti tėtį ir mamą, o merginos, tarsi prisiminusios vaikystės skriaudas, dažniausiai atsisako. Bet vaikystę paminėjau ne dėl nesusipratimų. Nors dažnai tekdavo žaisti vienam, niekada nenuobodžiavau. Mano vaizduotėje aplink mane esantys medžiai, žaislai, gyvūnai, gėlės ir net debesėliai kalbėjosi su manimi ir papasakodavo man labai įdomių dalykų. Taip nesąmoningai išmokęs fantazuoti jau vėliau mokykloje visada rinkdavausi laisvą temą, jei tik būdavo galimybė pasirinkti, ir niekada nepritrūkdavau žodžių. Mokėdavau paįvairinti net nuobodžiausius darbus. Pavyzdžiui, jei tekdavo rūsyje laužyti nuo bulvių daigus, sugalvodavau kiekvienai bulvei vardą ar pavardę. Kadangi bulvių būdavo daug, mano žinomų vardų atsargos greitai baigdavosi, tad tekdavo prisigalvoti savų, dar negirdėtų. Suteiktas vardas priklausydavo nuo bulvės dydžio, formos, daigo ilgio ir panašiai. Šitaip net nepajusdavau, kaip baigdavau darbą, nors tekdavo tūnoti rūsyje net po kelias valandas. 

Pradėjęs lankyti mokyklą, persikėliau gyventi į miestelį, tad dažniausiai jau būdavau draugų būryje ir su jais kartu prisigalvodavome visokiausių įdomybių, kad jų užtektų parašyti dviem su puse disertacijos. Pamenu, kartą lauke lijo, stalo žaidimai pabodo, tad nutarėme įsijungti televizorių. Tuo metu jau turėjo pradėti rodyti animacinius filmukus. Su draugu susitarėme, kad pirmasis filmukas bus apie jį, o antrasis - apie mane. Įsivaizduodami, jog pagrindiniai filmukų veikėjai - aš ir draugas, raitėmės ant grindų iš juoko žiūrėdami "Katiną Leopoldą" ir "Bonifacijaus atostogas". Tėvai net griūdami atlėkė į kambarį pažiūrėti, kas mums nutiko. Manau, ir dabar pasitelkę vaizduotę, galėtume visaip įvairinti savo kasdienybę. Kartą, kai vienas jau pensinio amžiaus mano likimo draugas tarp įgarsintų knygų paprašė paieškoti ir pasakų, nusišypsojau, o vėliau susimąsčiau. Supratau, kad jis gyvena kiek kitokiame minčių pasaulyje, gal todėl dažniau už kitus yra geros nuotaikos. Jis arčiau vaikystės, vadinasi, dažniau svajoja, įsijaučia į tų pasakų veikėjų vaidmenis. Juk pasakose beveik visada būna laiminga pabaiga. Esu girdėjęs ar skaitęs, jog mes gyvename ten, kur mūsų mintys. Turint negalią gebėjimas paskandinti mintis į gėrio, grožio, malonių prisiminimų, svajonių ir fantazijos pasaulį yra didžiulė vertybė. Iš mano čia pateiktų minčių galima padaryti išvadą, kad nuo nuobodulio galima išsivaduoti net nieko neveikiant. Juk ramybė - taip pat didelė vertybė, apie kurią svajoja daug turtingų verslininkų, politikų, valstybės veikėjų ar šiaip visada skubančių ir nespėjančių piliečių. Kiekvienas galime rinktis, kaip atsikratyti nuobodulio: kibti į kasdienį privalomą darbą, imtis savanoriškos visuomeninės veiklos, pomėgių ar tiesiog paskęsti savo sukurtame įdomių, gražių, viltingų minčių pasaulyje. Argi galima nuobodžiauti, kai dar tiek įdomaus nesužinota, neišmokta, malonaus - nepajausta, nepatirta, kai dar su tiek daug įdomių, nuoširdžių, geranoriškai nusiteikusių, linksmų ir malonių žmonių nepabendrauta? 

Kad ir koks nemalonus būtų oras, kuo daugiau šviesos kiekvieną dieną, kiekvieno iš jūsų mintyse!