PROJEKTAI

"REGISTRŲ" PERJUNGINĖTI NEREIKIA

"Vaida, ar galiu nusiimti raištį? Man tikrai per sunku." O aš stoviu kaip koks budelis šalia ir sakau: "Kentėkit, aš taip gyvenu kasdien. Prašau pagyventi ir jus bent pusvalandį", - juokaudama pasakoja "Mūsų žodžiui" jau neblogai pažįstama Lietuvos edukologijos universiteto ketvirtakursė Vaida Butautaitė. Kaip ir kodėl Vaida tapo budeliu? Praėjusią vasarą Vaida kartu su pagalbininkėmis įgyvendino projektą "Pažinti ir suprasti neregį". Vyko įvairūs susitikimai, teorinio ir praktinio pobūdžio seminarai. Susitikimų dalyviams buvo siūloma keletui ar keliolikai minučių užsirišti akis, susitepti sumuštinį ar atlikti kokį kitą nesudėtingą darbą ir šitaip pajusti neregio būseną. Štai per tokius "išmėginimus" Vaida ir tapdavo budeliu. Baigiamoji projekto dalis - kūrybinės dirbtuvės - buvo Šventojoje rugpjūčio 21-23 ir 26-28 dienomis. Apie projektą ir šias dirbtuves "Mūsų žodžio" žurnalistas Alvydas Valenta kalbasi su Vaida Butautaite ir jos pagalbininke Dalia Traskinaite. 

A. V. Pradėkime nuo projekto. Kada jis prasidėjo, kiek laiko ir kur vyko? 

V. B. Projektas truko visą vasarą. Rengėme susitikimus, seminarus didžiuosiuose miestuose. Važiavome į Vabalninką Biržų rajone, į Telšius. 

A. V. Ką jo metu veikėte, ką sakėte, ką norėjote pasakyti? 

V. B. Nuolat pabrėžėme pagrindinę projekto mintį - būkime visi skirtingi, visi lygūs! Padarėme tokį tarsi minispektaklį: merginos rodė, kaip reikėtų ir kaip nereikėtų su neregiu elgtis, pavyzdžiui, kaip kartu reikėtų eiti. 

D. T. Kartais žmogus galvoja, kad neregys - tarsi koks keraminis daiktas, jį pernelyg saugo, stengiasi už jį viską padaryti. Norėjome išsklaidyti šį mitą. Bet taip pat norėjome, kad regintis žmogus bent trumpai pajustų neregio dalią. Užsirišus akis reikėjo sutepti sumuštinius, atlikti kitokias užduotis. 

V. B. Labiausiai dėl raiščių ant akių pyko Telšiuose ir Klaipėdoje: "Ką čia dabar su tais raiščiais sugalvojai?" Kaip minėjau, tokiais atvejais tapdavau vos ne budeliu. Kitur arba nepyko, arba pyko tyliai. 

A. V. Jūsų projektas susijęs su Maltos ordinu. Kokie tie ryšiai? 

V. B. Maltiečiai turi tikslą pagelbėti neregiams. Šitą projektą jie globojo dar ir todėl, kad aš, kaip konkretus žmogus, negalėjau gauti finansavimo ir jo vykdyti. Vykdyti turėjo institucija, jai buvo skirtas finansavimas. Kadangi su maltiečiais jau esu bendravusi, tad į juos ir kreipiausi. Projektą finansavo Europos Sąjungos programa "Veiklus jaunimas", padėjo įgyvendinti Maltos ordino pagalbos tarnyba ir jaunieji maltiečiai. 

A. V. Pakalbėkime apie projekto pavadinimą "Pažinti ir suprasti neregį". Ar tikrai mes, neregiai, esame toks ypatingas žmonijos porūšis, kad mus reikėtų stengtis kaip nors ypatingai pažinti ir suprasti? Nežinau, kaip jums, bet man pavadinimas truputį kliūva. 

V. B. Pavadinimą sugalvoti visada sunkiausia. Reikia, kad jį suprastų. Bent jau esant tikroms situacijoms. Neregys yra toks pat kaip regintysis. Pažinti - irgi reikia. Gal reikėjo rašyti taip: "Suprasti neregį". Antra vertus, pažinti reikia kiekvieną žmogų - taigi ir neregį. 

A. V. Pakalbėkime apie dirbtuves. Kas ten buvo ir kaip viskas vyko? 

V. B. Rugpjūčio 21-23 ir 26-28 dieną Šventojoje, "Spindulio" poilsio namuose, surengėme kūrybines dirbtuves. Tai buvo baigiamoji projekto dalis. Dirbtuvėse trys dienos - suaugusiems ir trys dienos - vaikams. Dalyviai buvo labai įvairūs: jauni, vyresni ir garbaus amžiaus žmonės - nuo aštuoniolikos iki septyniasdešimties. Vaikų amžius - irgi įvairus: nuo 6 iki 18. Trumpiau sakant, nuo darželinukų ar pradinukų iki senjorų. 

D. T. Buvau viena iš vadovių 21-23 dienomis. Bendravome tris dienas. Pirmąją dieną stengėmės labiau suprasti vieni kitus - tiek regintieji, tiek neregiai. Tiflopedagogė Daina Vitkauskienė skaitė paskaitas. Žmonės, kurie niekada anksčiau nebuvo bendravę su neregiais, padėjo jiems valgykloje, kartu ilsėjosi. Buvo gražu žiūrėti, kaip viskas vyksta natūraliai ir paprastai. Turėjome talentų vakarą - leidome visiems įsitikinti, kad realiai vieni nuo kitų niekuo nesiskiriame. Neregiai puikiai vaidino, grojo, dainavo. Kiekvienos dienos pabaigoje aptardavome, kaip tą dieną sekėsi. Tai buvo ir tam tikros refleksijos. Kūrybinės dirbtuvės buvo trijų sričių: dailės, muzikos ir kvapų. Žmonės gaudavo užduotis. Jas regintieji ir neregiai atlikdavo drauge, kai kurias užduotis atlikti reikėjo užsirišus akis. Surengėme vakarienę tamsoje. Kai kas sakė, kad įprastai gyvenime "valgoma" akimis, kad, jas užsirišus, net maistas tampa ne toks skanus. 

A. V. O mažiausieji - jų suvokimo galimybės, patirtis? Ar tai labai skiriasi nuo suaugusiųjų? 

V. B. Antrojoje dalyje veikla buvo ta pati, tik, aišku, buvo prisiderinta prie vaikų galimybių ir supratimo. Vaikai grojo užrištomis akimis, atrado lietimo pojūtį. Jų supratimas ir išvados kai kada, švelniai kalbant, gerokai skirdavosi nuo suaugusiųjų, bet juk jie - vaikai. Pavyzdžiui, viena mergaitė pasakė, kad nematyti - nieko baisaus, nes viską galima girdėti. 

A. V. Kas buvo abiejų dirbtuvių dalyviai? Kodėl apskritai jose buvo dalyvaujama? 

D. T. Jau minėjome, kad tiek amžius, tiek veikla, tiek ir keliai, atvedę į dirbtuves, buvo skirtingi. Buvo studentų, tokių, kurie pamatė mūsų informaciją socialiniuose tinkluose, plakatuose. Motyvai - irgi skirtingi. Vieni sakė: "Pažįstu Vaidą, noriu pažinti ir kitus neregius." Kiti turi neregių šeimoje, todėl nori kuo daugiau apie juos sužinoti. Treti tiesiog pamatė skelbimus ir atvyko pasmalsauti. 

A. V. Ar galima kalbėti apie šių dirbtuvių patirtį? Jeigu taip, tai kokia ji? 

D. T. Mane labai stebino tokios dirbtuvių dalyvių frazės, kaip "jokių skirtumų". Supratome, kad nėra neregio šablono, kad ne visi neregiai vienodi, nes nevienodi visi kiti žmonės. 

A. V. Kai kurie psichologai, kūno kalbos specialistai žmones apskritai skirsto į du didelius pogrupius: tuos, kuriems bendraujant lemiamą reikšmę turi vizualumas, akių kontaktas, žvilgsnis, ir tuos, kuriems šie dalykai nėra patys svarbiausi, - tokiems žmonėms svarbesnė klausa, akustinis suvokimas. Kaip ten bebūtų, vizualumas bendraujant su reginčiais žmonėmis turi didelį vaidmenį. O kaip yra reginčiam žmogui pradėjus bendrauti su neregiu? Ar reikia perjungti "registrą"? 

D. T. Iš pradžių - gal taip. Bet greitai supratau, kad skirtumų iš tikrųjų nėra ir kad tų "registrų" perjunginėti nereikia. Viskas remiasi kiek kitais pojūčiais, ir tiek. Aš pasakoju, ką veikiu, ir vartoju žodį "matau", ir viskas čia gerai. 

A. V. Dirbtuvėse turėjote komandą savanorių - kas jie? 

D. T. Vaida mane pakvietė į šį projektą užsiimti vizualiniais dalykais, dailės terapija. Paskui ta veikla išsiplėtė. Dar viena mergina buvo iš Edukologijos universiteto. Kitos - daugiausia iš Vilniaus universiteto, studijuojančios socialinį darbą. 

A. V. Šis projektas turbūt - ne paskutinis. Kokie ateities planai, kokios įgijote patirties? 

V. B. Draugystė su maltiečiais tęsiasi ir, manau, tęsis ateityje. Patirtis - nereikia tokių projektų rengti vasarą. Tada visi atostogauja ar bent jau gyvena atostogų dvasia. Niekas vasarą nenori mokytis.