IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

ROKENROLO KARALIUS

Prieš dvidešimt penkerius metus Lietuvoje gyvenimas buvo įdomus ir intensyvus. Iki to laiko būta daug monotonijos, niūrios kasdienybės, dažnai - net baimės, tačiau apie 1988 metus to pasakyti negalima. Mūsų šalis tada dar buvo sovietinė respublika, galiojo sovietiniai įstatymai, tačiau M. Gorbačiovo pradėta "perestroika" ir "glasnost" žadėjo permainų ir pasikeitimų. Tuo metu ir mūsų organizacijos nariai aktyviai dalyvavo šalies atgimime. Kiekvieną dieną nutikdavo kas nors nauja, nepatirta, tai, ko buvo labai laukta ir malonu. Apie tą laiką žurnalo skaitytojams pasiūlysime keletą straipsnių. Pirmoji tema - muzika ir mūsų dainininkas, tapęs karaliumi. 

Šalies muzikiniame gyvenime, ypač populiariosios muzikos, buvo tikras renesansas. Prasivėrus vadinamai "geležinei uždangai" ir įsiveržus gaiviam orui, gausybei informacijos apie civilizuoto pasaulio kultūrinį-muzikinį gyvenimą, Lietuvoje tapo akivaizdūs pasikeitimai. Kūrėsi nauji kolektyvai, vyko konkursai bei festivaliai. Lyg vilties viesulas per visą Lietuvą praūžė Roko maršas. 1988 m. gegužės 4 - 5 dienomis Kaune vyko pirmasis šalyje rokenrolo ir ritmenbliuzo čempionatas. Jame dalyvavo ir vilnietis Stasys Kiškis. Visų džiaugsmui ir nuostabai jis tapo geriausiu ir buvo tituluotas pirmuoju rokenrolo karaliumi Lietuvoje. 

Apie Stasį rašė respublikinė spauda, skelbtose nuotraukose - laimingas dainininkas su karaliaus karūna, reportažus transliavo Lietuvos radijas. Stasį rodė šalies televizija. Štai kelios citatos iš to meto spaudos: "Jam - 36-eri. Trijų vaikų tėvas. Dainuoja "Vilniaus" chore. Rokenrolu, bliuzu domisi nuo šešiolikos metų. Svajojo sukurti grupę, bet..." Kita citata: "Man muzika, kurią dainavau Kaune,- ne pomėgis. Anaiptol, po čempionato labai sunku grįžti į darbą - į savo chorą. Dar labiau pajutau, kad dirbu ne savo darbą. Ten buvo mano muzika, kuria gyvenu labai seniai, kuri yra mano taip ir neišsipildžiusi svajonė. Didžiausias vaikystės mokytojas - radijas, su kuriuo drauge mokiausi dainuoti. Mėgstamiausias dainininkas iki šių dienų liko Tomas Džonsas." 

Apie dainininką rašė ir žurnalas "Mūsų žodis": "Jo bosas pavergė visus, žiūrovai dainininko nenorėjo paleisti iš scenos." Korespondentės paklaustas, ar ilgai siautės rokas, dainininkas atsakė: "Jis ilgai neišnyks. Gal roko muzikos banga nuslūgs, bet paskui ji vėl atsigaus. Juk ši muzika geriausiai iliustruoja šių dienų žmogaus gyvenimą. Roko muzika - tai šiuolaikinė civilizuoto pasaulio liaudies muzika". Paklaustas, kaip sekasi gyventi turint Kiškio pavardę, dainininkas nesutriko ir su jam būdingu humoru atsakė: "Vaikystėje buvo gėda. Dabar pusė bėdos. Greičiau įgyju žmonių palankumą. Išgirdę mano pavardę, visi pralinksmėja, ji sukelia žaismingą, linksmą nuotaiką. Kiškį žmonės myli, nors jis žiemą obelims žievę nugraužia..." 

Paskatintas smalsumo, pašnekinau pirmąjį Lietuvos rokenrolo karalių. Dabar daug laiko Stasys vienas ar su šeima praleidžia tėviškėje, susigrąžintoje tėvų sodyboje, Molėtų rajone. Gamtos ir paukščių giesmininkų draugijoje - daug teigiamų emocijų. Meilė muzikai, kaip ir anksčiau, labai stipri, gal tik rečiau paima į rankas akordeoną ar prisėda prie fortepijono. Prisiminėme laikus Kauno mokykloje, koncertus. Vienoje Jonavos vidurinėje mokykloje po sėkmingo koncerto toje pačioje mokyklos salėje vyko šokiai. Grojo mūsų Kauno mokyklos estradinis ansambliukas. Visiems patiko atliekama muzika, bet, kai prie pianino prisėdo Stasys ir uždainavo improvizuota anglų kalba, pamėgdžiodamas populiarųjį to meto anglų dainininką Tomą Džonsą (Tom Jones), salė buvo sužavėta nuostabios muzikos, šokiai baigėsi, visi klausėsi ir nuoširdžiai stebėjosi atlikėju. Žemas, dar specialiai pažemintas solisto balsas, stiprus baritonas, pereinantis į bosą, darė didelį įspūdį. Ovacijos ir plojimai dainininką skatino dar dainuoti. Apimtas azarto, dainininkas pakvietė visus dainuoti kartu. Skambėjo populiarioji "Dilaila", beje, populiari iki šiol, ir kitos dainos iš Džonso repertuaro. O renginio pabaigoje visi žiūrovai poproko ritmu dainavo populiarųjį eilėraštį "Mano batai buvo du, vienas dingo ...." Tai buvo daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų - "brandaus socializmo laikai", pedagogai, stebėję ir prižiūrėję moksleivius, buvo lojalūs auklėtiniams. 

Apie savo muzikinę karjerą Stasys kalba kukliai. Nesiskundžia. Nors, susiklosčius aplinkybėms, buvo galima pasiekti daugiau. Apie jo ilgai trukusį dainavimą chore "Vilnius" nekalbėjome, tai būtų lyg ir kita tema. Mane stebino ir tebestebina iki šiol Stasio muzikinis universalumas, sugebėjimas atliekamą kūrinį pateikti savaip, improvizuoti tik jam vienam būdingu stiliumi. Žavi virtuoziškas akordeono valdymas ir klavišais išgaunami įvairių instrumentų garsai, pavyzdžiui, vargonų, pučiamųjų instrumentų. Garsų vibravimo technika paklūsta tikrai ne visiems - net profesionalams. Apie jo, kaip atlikėjo, universalumą yra daug gražių žodžių pasakę žinomi Lietuvos muzikinio pasaulio atstovai. Jis dalyvavo keliuose muzikiniuose projektuose, rodė Lietuvos televizija. Įsimintinas pasirodymas TV laidoje "Būk artistas". Atlikėjas prasitarė, kad būtų malonu, jeigu kas nors ir dabar pakviestų dalyvauti muzikiniame projekte. Apgailestavo, kad žlugo Kęstučio Antanėlio puiki idėja pastatyti roko operą "Kalanta", skirtą Romo Kalantos atminimui. Prieš kelerius metus Stasiui teko dalyvauti keliose repeticijose, bet sumanymas žlugo. 

Apie karaliaus titulą liko gražūs ir malonūs prisiminimai. Daugiau panašios progos gyvenime nebuvo. Tačiau pirmasis ir yra pirmasis, čia tiktų taiklus lotyniškas posakis: "Veni, vidi, vici", taigi - atėjau, pamačiau, nugalėjau. Stasio muzikinė karjera dar nesibaigė. Lauksime naujų pasirodymų ir susitikimų. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Rugsėjo 17 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1953) Alfreda Jocienė (Dabulskytė), pedagogė, edukacinių leidinių autorė, LASUC dirba nuo 1975 m. 

Rugsėjo 27 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1933) Regina Audickienė (Šimonytė), LASS veteranė, saviveiklininkė, ilgametė Suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Panevėžio skyriaus brailio rašto mokytoja.