ATSIMINIMAI

KAIP NUOTYKIŲ ROMANE

Pernai minėjome garsinės knygos 50-metį. Garsinė knyga daugelio neregių gyvenime - "kasdieninė duona". Šios knygos yra ne tik dvasinis penas, bet ir techninio progreso atitikmuo. Jeigu pirmosios knygos buvo garsinamos magnetinėse juostose, vėliau kasetėse ir kompaktinėse plokštelėse, tai dabar, neišeidami iš savo namų, garsinę knygą galime atsisiųsti iš Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) internetinio katalogo. Norint pasiekti šių aukštumų, reikėjo nemažai patriūsti. 

Apie naujo pastato statybą, kuriame dabar įsikūrusi LAB garso įrašų studija, ir su ja susijusius rūpesčius, "Mūsų žodžiui" papasakojo tuometinis Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Garso įrašų namų direktorius Lionginas Ragėnas. 

Darbai darbeliai 

Savo darbinę veiklą pradėjau 1960 metų rugpjūčio 1 dieną. Tuometinė LAD centro valdyba paskyrė mane "Mūsų žodžio" vyriausiuoju redaktoriumi. Juo buvau neilgai - trejus metus. Apie vyriausiojo redaktoriaus darbą daug nekalbėsiu. Darbe pasitaikydavo visko. Netgi komiškų situacijų. Tuo metu "Mūsų žodžio" darbuotojai nevengė kritikos. Štai vieną kartą parašėme apie apsivogusį Kauno darbininką. Kai tik išėjo žurnalas, tas darbininkas įgriuvo į mano kabinetą. Grūmodamas kumščiais ėmė kelti triukšmą - atseit straipsnyje pateikta neteisinga informacija. Jis šaukė: "Aš pavogiau ne jūsų aprašytą daiktą, o kitą." Darbininkui pažadėjau klaidą ištaisyti ir kitame žurnalo numeryje parašyti, ką jis pavogė iš tikrųjų. Šis neapsikentęs trenkė durimis ir išbėgo. 

Iš "Mūsų žodžio" redakcijos išėjau į LAD leidyklą. Ten direktoriavau iki pat 1977 metų. Nuo 1977 m. gegužės 1 d. pradėjau dirbti LAD garso įrašų namų direktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi. Tai didysis mano gyvenimo darbas. 

Tuo metu LAD garso įrašų studija jau vadinosi LAD garso įrašų namais. Pavadinimas skambus. Deja, reali padėtis neatitiko įtaigaus pavadinimo. Dabartiniame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos pastate Vilniuje, Labdarių gatvėje, turėjome kelis kambarėlius: studijoms, diktorinę bei tiražavimo kambarį, taip pat direktoriaus kabinetą antrame aukšte. Tuometinis direktorius Jonas Simaška jau buvo supirkęs naują garso įrašų aparatūrą. Atsirado vadinami STM - tiražavimo magnetofonai. Diktorinėje buvo studijos valdymo pultas, magnetofonai. Visi vengrų gamybos. To meto Tarybų Sąjungoje geriausia buvo vengrų gaminama garso aparatūra. 

Mūsų kolektyvas buvo nedidelis, bet tai buvo savo darbo žinovai. Garsinių knygų poreikis nuolatos didėjo. Skaitytojai reikalavo didesnių tiražų. Jau ir kabinetuose netilpome. Reikėjo naujų patalpų. Tai supratome ne tik mes, bet ir LAD centro valdyba. Ją pavyko įkalbėti, kad Garso įrašų namams reikia naujo pastato. LAD centro valdyba pažadėjo skirti naujai statybai pinigų. Visą organizacinį darbą pavedė mums. Taip pradėjome žygius, susietus su naujo pastato statyba Vilniuje, dabartinėje Naugarduko gatvėje 91. 

Gavę statybos leidimus pradėjome varstyti projektavimo instituto duris. Prasidėjo nesibaigiančios derybos. Aiškinome, ko norime ir kaip įsivaizduojame naują pastatą. Jie ilgai nelaukdami pradėjo daryti naujo pastato brėžinius. Buvo nutarta projektinius braižymo darbus pradėti 1978 metais, o baigti kitais - 1979 metais. Per tą laiką šiuos darbus mums ir pasisekė padaryti. Projektas atsirado. Žinoma, ne visai toks, kokio norėjome ir tikėjomės. Naujojo pastato autorius - A. G. Gudaitis. Jis pastatą suprojektavo pagal savo skonį. Pridarė nereikalingų kampų, geležinių staktų - matyt, kad akli kaktas daužytų? 

Gavę naujo pastato projektą pradėjome belstis į statybos organizacijų duris. LAD centro valdyba nusprendė statybą pradėti 1980 metais, o baigti 1982 metais. Šis noras pagirtinas. Deja, praktikoje šio noro nepavyko įgyvendinti. Pirminiame pastato projekte garso įrašų studijos buvo didesnės ir erdvesnės. Įsikišus civilinės gynybos tarnybai, privalėjome įrengti atominę slėptuvę. Iš tos pačios pinigų sumos teko dar suprojektuoti ir ją, todėl sumažėjo garso studijų. 

Sovietinių laikų statybos skyrėsi nuo šių dienų. Jeigu dabar užsakovas visada teisus, anuomet - atvirkščiai. TSRS buvo planinė ekonomika. Visur vyravo deficitas, ypač norint gauti statybinių medžiagų. Tuomet užsakovas (tai mes) turėjome statybininkams pristatyti visas statybines medžiagas. Pradedant kabeliais ir baigiant rozetėmis, šviestuvais, telefonais. Gauti medžiagas išties buvo nelengva užduotis. Mūsų statyba buvo "iššokusi" iš penkmečio planų. Plano komitete niekas nepuolė mums skirti tų statybinių medžiagų. Dėl kiekvienos smulkmenos reikėjo derėtis ir prašyti. Žinoma, "be dovanų" - nė žingsnio. Statybines medžiagas gaudavome iš visos tuometinės Tarybų Sąjungos teritorijos. Štai liftus atsivežėme iš Sverdlovsko. Tiesiogiai važiavome į ten esančią liftų gamyklą ir prašėme ne tik vadovybės, bet ir darbininkų, kad jie, be savo numatyto plano, pagamintų ir mums keleivinį ir krovininį liftus. Laimei, darbininkai suprato ir sutiko mums padėti. Savo žodį ištęsėjo. Iki šiol šie liftai puikiai veikia. 

Statybos reikalai atitraukdavo nuo tiesioginio darbo, ir tai labai vargino. Visuomet trūkdavo statybinių medžiagų. Nuolat reikėjo organizuoti įvairias talkas. Štai atveža į geležinkelio stotį kabelį. Jį reikia iškrauti, atgabenus kažkur sandėliuoti. Garso įrašų namai savo transporto ir sandėlių neturėjo. Tekdavo prašyti prieglobsčio įvairiuose LAD padaliniuose. Iškrauti - taip pat žmonių nėra. Todėl reikėdavo rengti talkas ir vaišes. Laimei, turėjau tris pagalbininkus, kurie visa širdimi buvo atsidavę šio pastato statybai, tai leidyklos darbuotojai: Juozas Juodikis, Vidmantas Stalgys bei Garso įrašų namų darbuotojas Alfonsas Žemeckis. Kai tik reikėdavo, tai be kalbų šie vyrai pasiraitoję rankovęs kibdavo darban. Nešdavo, kraudavo, perkraudavo. Kaip būtų reikėję išsiversti be jų, neįsivaizduoju. Iki šiol esu jiems dėkingas. 

Kaip minėjau, statybas pradėjome 1980 metais, o planavome užbaigti po dvejų metų. Deja, visa tai užsitęsė iki 1984 metų pabaigos. Norėdami reikalus paspartinti, statybininkams ruošdavome baliukus. Po jų darbai kurį laiką paspartėdavo. Deja, labai trumpai. O vėliau vėl viskas vilkdavosi vėžlio žingsniu. Ateini į statybas, o čia - nė vieno žmogaus. 

Sąmoningas nusižengimas 

Išmėginęs visas priemones, supratau, kad, norint paspartinti statybas, reikia nusimanančio žmogaus. Garso įrašų namai tokio etato neturėjo ir negalėjo turėti. Tuo metu LAD centro valdyboje dirbo statybos reikalų inžinierius, tarkim, Jonas. Tikro vardo ir pavardės nenoriu minėti. Einu pas jį prašyti pagalbos. Jonas muistosi, kalbą "suka aplink". Iš pokalbio supratau - veltui jis nenori prižiūrėti statybų. Bekalbėdami abudu surezgėme nusikalstamą planą. Aš Garso įrašų namuose fiktyviai puse etato įdarbinu Jono giminaitę. Jis ima jos pinigus. Jonas mūsų susitarimo laikėsi. Jis sąžiningai lankėsi naujojo pastato statybvietėje ir nuolat kontroliavo ten dirbančius žmones. Statybos pajudėjo iš mirties taško. Netgi tuometiniam LAD pirmininkui Mykolui Poznanskui užkliuvo Jono stropumas. Inžinieriui priekaištavo, kad jis per daug rūpinasi šia statyba. 

Deja, statyba spartėjo neilgai. Kažkas iš mūsiškių apie neteisėtą sandėrį "informavo" prokuratūrą. Bemat atsidūriau prokuroro kabinete. Prokuroras trumpai drūtai pasakė, kad reikės kelti baudžiamąją bylą už valstybinių lėšų grobstymą. Už šį nusikaltimą - kalėjimas. Raičiausi kaip žuvis ant keptuvės. Labai nenorėjau į šį reikalą įvelti Jono. Prokuroras pasitaikė žmogiškas. Jis leido per du mėnesius grąžinti į kasą išeikvotus pinigus ir pažadėjo nekelti baudžiamosios bylos. Ištrūkęs iš prokuratūros nurūkau pas Joną ir viską papasakojau. Pinigai buvo grąžinti laiku. Taip išvengiau kalėjimo. 

Aš likau laisvas, o statyba vėl sustojo, nes neliko prižiūrėtojo. Kreipiausi į LAD pirmininką M. Poznanską. Jis pagelbėjo. Surado naują statybos prižiūrėtoją iš LAD eksperimentinės įmonės. Šis nuo Jono skyrėsi kaip naktis nuo dienos. Naujasis statybų prižiūrėtojas buvo labai lėtas ir į savo darbą žiūrėjo atsainiai. Na, kaip sakoma, kiekvienas vargas turi galą. Taip ir mūsų statyba pamažu, pamažu judėjo į priekį. 1984 metų pabaigoje pagaliau šventėme įkurtuves. Atidarymo metu pajuokavau, kad šio pastato plytos turėjo būti geltonos, bet nuo manojo rūpesčių sugadinto kraujo nusidažė raudonai. 

Nemalonumai dėl aparatūros 

Nors didelę laiko dalį užėmė naujojo pastato statyba, mes su vyriausiuoju inžinieriumi Algimantu Matulevičiumi galvojome apie ateitį. Pastačius naują pastatą, norėjome ir naujos aparatūros. Nutarėme seną naudoti kaip atsarginę. Mes tvirtai nuprendėme, kad bus trys studijos ir tiražavimo patalpa. Joms trūks plyš reikia naujos modernios technikos. Šią programą vykdydami J. Simaškos ir A. Puriuškio pramintu takeliu patraukėme į TSRS sostinę Maskvą. Ten susiradome vieną iš tuometinių TSRS pareigūnų, tarkime Vasilijų Vasiljevą (redakcijai vardas ir pavardė yra žinomi). Jis pažadėjo gauti trokštamos aparatūros tiek, kiek reikės. Tiesa, Vasilijus jau mums buvo parūpinęs pirmuosius studijos magnetofonus. Į Maskvą reikėjo važinėti dažnai. Žinoma, ne tuščiomis rankomis, o su dovanomis. Dovanos labai padėjo ir į Garso įrašų namus pradėjo "plaukti" naujausia vengriška aparatūra. Vasilijaus dovanų poreikis vis didėjo. 

Savaime suprantama, kad technikos pirkimas buvo neoficialus - "per blatą". Eidami kitu keliu, oficialiu, aparatūros tikrai nebūtume gavę. 

Po kurio laiko visa būtina aparatūra atkeliavo į Lietuvą. Savo sandėlių neturėjome, todėl aparatūra buvo sandėliuojama įvairiuose LAD padaliniuose. Šios aparatūros vertė pinigais - milžiniška. Apie mūsų turimą naują ir nenaudojamą garso įrašų aparatūrą kažkas pašnabždėjo liaudies kontrolei - atseit Garso įrašų namai turi sukaupę viršnormatyvinių medžiagų. Prasidėjo patikrinimas. Žinoma, visa mūsų naujoji aparatūra be didesnio vargo buvo surasta. Liaudies kontrolės tarnyba mus su A. Matulevičiumi išsikvietė ant kilimėlio. Ėmė svarstyti mūsų netinkamą elgesį. Aiškino, kokį padarėme baisų nusikaltimą, kaltino visų instrukcijų pažeidimu. Vieni siūlė mus iš karto išmesti iš darbo, kiti, nuosaikesni, siūlė į darbo knygeles įrašyti papeikimus. Nuobaudos mūsų negąsdino. Žinojau, neprapulsiu išmestas iš tos direktorystės. Posėdžio antroje pusėje susirinkusieji pradėjo svarstyti klausimą - o kur šias vertybes dėti? Jas reikėtų tinkamai panaudoti, kad be darbo negulėtų sandėliuose. Ir pradėjo: teatrui reikia tokios ir tokios aparatūros, klubui - kitokios ir t.t. Išgirdęs tai, mintyse pradėjau keiktis. Plėšėmės, stengėmės, darėme, o čia visas mūsų geras lengva ranka išdalijamas. Tada pradėjome aiškinti, kad ne mes kalti, jog užsitęsė statybos. Matyt, mūsų su Algimantu įtikinėjimai paveikė. Tarp mūsų "teisėjų" pasitaikė sveikai ir ūkiškai mąstančių - jie naująją aparatūrą vis dėlto paliko mums. Tik buvo nuspręsta Garso įrašų namus akylai kontroliuoti. Iš tiesų iki pat aparatūros sumontavimo mus ir kontroliavo. Su Algimantu "išsisukome" lengvai - gavome tik papeikimus. 

Statybai užsitęsus techninis progresas nelaukė. Atsirado kasetiniai magnetofonai. Mes su A. Matulevičiumi pasitarę nusprendėme knygas įrašinėti ne tik į magnetofono juostas, bet ir į kasetes. Abu su šiuo pasiūlymu nuėjome pas M. Poznanską. Išklausęs mūsų argumentų, LAD pirmininkas naujajai aparatūrai pažadėjo surasti pinigų. Vėl keliavome į Maskvą. Mėginome užmegzti ryšius su Jungtinių Amerikos Valstijų gamintojais. Tuo metu amerikiečiai gamino garso įrašų tiražavimo techniką, pritaikytą akliesiems. Kai nepavyko susitarti su amerikiečiais, susiradome japonų "Otari" firmą. Su jais susitarėme. Centro valdybai pervedus pinigus, gavome naują šios firmos kasetinių įrašų studijai skirtą aparatūrą. 

Baigus statyti naują pastatą, pajutau - neturiu jėgų, todėl savo noru išėjau pailsėti. Visus Garso įrašų namų reikalus perleidau Juozui Valentukevičiui. 

Šis pastatas ne tik privertė vargti vargus, bet po tam tikro laiko suteikė man tikrą džiaugsmą. Visi atmename tuos neramius 1991 metus, kai buvo užgrobtas radijo ir televizijos pastatas. Lietuvos radijo laidos buvo transliuojamos iš mūsų pastato. Garso įrašų namų turima aparatūra kokybės atžvilgiu buvo analogiška Lietuvos radijuje naudojamai technikai. Kai sužinojau, kad Lietuvos radijas toliau transliuoja savo laidas ir žinojau, iš kur, patrynęs rankas sušukau: "Ponas drauge M. Burokevičiau su J. Jarmalavičiumi, na, va jums špygą panosėn Ragėniokas - špygą! Per jo vargus yra galimybė transliuoti nepriklausomas laidas!" 

1984 metų pabaigoje baigėsi varginančios naujojo pastato statybos. Jos mane labai nualino. Todėl išėjau atostogauti. Direktoriumi nenorėjau būti. Po atostogų tapau LAD leidyklos redaktoriumi. 

Užrašė Henrikas STUKAS