JAUNA MINTIS

IŠKART DVEJOS STUDIJOS

Kiekvienas iš mūsų turime savo išskirtinį požiūrį į gyvenimą. Vieni pasikliauja nuojauta ir visus sprendimus priima stichiškai, spontaniškai, ilgai negalvoję. Kiti - atvirkščiai: prieš ką nors nuspręsdami, nemažai svarsto, dvejoja, viską apsvarsto, bet, deja, dažnai nieko nenusprendžia - laukia išorinio postūmio. Treti savo veiksmus kruopščiai iš anksto susiplanuoja ir beatodairiškai siekia numatyto tikslo. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas - žino, ko nori, turi valios siekti savo tikslo. Arnoldas Januškevičius mokslus pasirinko kryptingai - jis iš karto pradėjo mokytis Vilniaus kolegijoje ir Lietuvos edukologijos universitete. Kolegijoje jaunuolis siekė praktiško amato - masažo. Neakivaizdžiai tuo pat metu studijavo kūno kultūrą. Baigęs universitetą galės dirbti fizinio lavinimo mokytoju. 

Pirmuosius dvejus studijų metus Arnoldas skaičiuodavo kiekvieną minutę. Silpnaregiui vienu metu reikėjo suspėti į dvi aukštąsias mokyklas. Kartais paskaitų tvarkaraščiai sutapdavo. Tuomet vaikinui tekdavo sunki užduotis - nuspręsti, kokias paskaitas lankyti. Po paskaitų A. Januškevičius iki dabar skuba į treniruotes. Vaikinas yra lengvaatletis. Siekdamas gerų rezultatų stengiasi nepraleisti nė vienos treniruotės. Suradęs laisvą minutę mėgsta pasėdėti prie kompiuterio. Arnoldas dažniausiai laisvalaikį praleidžia aktyviai. Su draugais plaukioja valtimis, važinėja dviračiais. 

"M.Ž." Kai buvai moksleivis, ar susimąstydavai apie tolimesnę ateitį bei profesiją? 

A. J. Savo mokslus pradėjau Vilniuje, "Vyturio" pradinėje mokykloje. Ten baigiau pirmąją klasę. Šioje mokykloje mane aplankė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) darbuotojas. Jis papasakojo apie mokyklą, pritaikytą neregiams bei silpnaregiams, ir pakvietė joje apsilankyti. Vieną dieną dalyvavau LASUC pamokose. Klasė man labai patiko. Čia mokėsi nedaug vaikų. Mokytoja kiekvienam skirdavo daug dėmesio. O "Vyturio" pradinėje mokykloje tiek dėmesio nesulaukdavau, nors sėdėjau pirmame suole. Su tėvais pradėjome važinėti į LASUC rengiamus užsiėmimus. Man čia lankytis labai patiko ir todėl savo noru perėjau mokytis į LASUC. Dėl šio sprendimo nesigailiu. Centre dirba nuoširdūs ir geri mokytojai. Mokykloje gavau visko, ko man reikėjo. 

Kalbant apie svajones, iš pradžių norėjau tapti programuotoju. Laikui bėgant, pradėjau sportuoti. Todėl pradėjau aštuntoje klasėje domėtis pačiu žmogumi ir jo kūnu, ypač raumenimis. Tuo tikslu lankiausi rengiamuose atvirų durų dienose Vilniaus kolegijoje. Ten domėjausi ne tik masažo, bet ir kitais su medicina susijusiais mokslais. 

"M.Ž." Masažo specialybė - sąmoningas pasirinkimas, o gal tik būtinybės patenkinimas? 

A. J. Daug mano vyresnių draugų pasirinko masažuotojo profesiją. Iš pradžių masažą vertinau neigiamai. Maniau, tai tik profesija. Apsilankęs Vilniaus kolegijoje, iš arčiau susipažinęs su studijų programa, savo nuomonę pakeičiau. Todėl po mokyklos baigimo nedvejodamas į norimų studijų anketą įtraukiau ir masažą. Iki šiol prisimenu vienos masažo dėstytojus žodžius: "Iš masažo duoną jums bus lengviau valgyti negu mokantis kitų specialybių." 2010 metais įstojau į Vilniaus kolegiją mokytis masažo. Kaip vėliau paaiškėjo, mūsų, masažuotojų, kursas šioje aukštojoje mokykloje buvo paskutinis. Daugiau Vilniaus kolegija tokių specialistų nerengia. Labai norėjau mokytis ir kineziterapijos. Deja, kolegijos dėstytojų nuostata buvo griežta - silpnaregis negali būti kineziterapeutu. Aš protestavau. Protestai negelbėjo - reikėjo apsiriboti vien tik masažo mokslais. 

"M.Ž." Ar esi šiomis studijomis patenkintas? 

A. J. Masažo studijos man patiko. Buvau savas tarp savų. Kartu mokėsi nemažai buvusių klasės draugų. Mes visi iš vieno būrio. Todėl bendrauti ir mokytis tikrai nebuvo sunku. Esu vilnietis. Pradėjęs mokytis panorau savarankiško gyvenimo, todėl apsigyvenau su draugais bendrabutyje. Toks gyvenimas man tikra naujiena. Bendras gyvenimas praturtino mane daugybe naujų patyrimų, savotiškai užgrūdino. Svarbiausia - išmokau savarankiškumo. Pačios masažo studijos tikrai įdomios. Daug sužinojau apie mediciną. Ypač gilinausi į žmogaus organizmo sandarą. Man, kaip sportininkui, šios žinios itin naudingos. Masažo dėstytoja įdomiai pasakojo ir praktiškai mokė šio amato vingrybių. Mokėmės ne tik teorijos, bet labai daug ir praktiškai dirbome, mokėmės masažo technikos. 

"M.Ž." Pakalbėkime apie kitas studijas. Kas paskatino siekti dar vieno aukštojo mokslo diplomo? 

A. J. Tai mano antroji svajonė. Pradėjęs lankyti lengvosios atletikos treniruotes labai norėjau savo gyvenimą susieti su sportu. Akstinas - pirmasis mano treneris Linas Balsys. Jis yra baigęs Lietuvos edukologijos universitetą (LEU). Per treniruotes daug pasakojo apie savo studijas bei dėstytojus. Susižavėjęs klausiau trenerio pasakojimų. Troškau sekti jo pėdomis. Šiam sumanymui pritarė ir mano tėvelis. Jis pats iki šiol sportuoja. Tėtis ragino nuolat sportuoti ir mokytis. LEU studijos man buvo lyg J. Biliūno "Laimės žiburys". Iš pradžių mėginau stoti į Lietuvos sporto universitetą. Į nemokamas studijas pritrūko lygiai vieno balo, todėl studijuoti į Kauną nevažiavau. O į LEU priėmė į nemokamas ištęstines studijas. Taip netikėtai vienu metu įstojau į Vilniaus kolegiją ir LEU. Kol nebaigiau masažo, sukausi lyg voverė rate. Tekdavo daug laviruoti ir nuolat skubėti. Ypač sesijų metu. LEU ištęstinės (neakivaizdinės) studijos vyksta sesijomis, kurių trukmė - kelios savaitės. Mokytis reikės penkerius metus. 

"M.Ž." Kaip pačiam sekėsi suderinti dvejas studijas? 

A. J. Sužinojęs, kad įstojau į LEU, iš karto pasakiau masažo dėstytojai. Ji mūsų kurse turėjo daugiausia paskaitų. Žinoma, dėstytoja neliko sužavėta. Matyt, kiekvienam dėstytojui jo dėstomas dalykas yra pats svarbiausias. Masažo mokslai prasidėjo nuo rugsėjo 1 d., o LEU neakivaizdininkams rudens sesija prasidėjo rugsėjo 7 d. Sesijos trukmė - trys savaitės. Reikėjo kažkaip suktis. Daugiau dėmesio skyriau Edukologijos universitetui. Kartais vienur paskaitos būdavo iš ryto, kitur - po pietų. Tuomet suspėdavau visur. Galvojau pragmatiškai: LEU sesija - tik trys savaitės. Tikrai suspėsiu pasivyti draugus, studijuojančius masažą. 

Pirmą dieną atėjus į LEU, buvo labai nedrąsu. Masažo auditorijos nedidelės, o čia sėdi daugiau nei šimtas studentų. Po pirmosios paskaitos apėmė panika. Nenorėjau mokytis toliau. Laimei, tėvai nuramino ir padrąsino. Matyt, dar tuomet nebuvau atsikratęs mokyklos šiltnamio efekto. Vėliau viskas klostėsi gerai. LEU susiradau draugų. Jie padeda man mokytis. Nuolat iš jų sulaukiu pagalbos. Prireikus paskaito. Nesu bendramokslių atstumtas. Didžiausia problema - dėstytojų rodomos skaidrės. Kai kurių skaidrių tekstas parašytas geltonomis raidėmis baltame fone. Ne visi regintieji jį įžiūri, o kaip man pamatyti? 

"M.Ž." Kuo neakivaizdinės studijos skiriasi nuo stacionarių? 

A. J. Į šį klausimą ne taip paprasta atsakyti. Ištęstinės studijos moko savarankiškumo. Baigęs trečiąjį kursą galiu drąsiai pasakyti: kiek įdėsi darbo, tiek ir turėsi. Kitais žodžiais tariant, tu turi studijuoti savarankiškai ir netingėti. Dėstytojai per tris savaites tikrai nesuspėja perskaityti viso kurso. Jie nubrėžia tik gaires. O tu pats turi skaityti pateiktą literatūrą. 

"M.Ž." Fizinio lavinimo mokytojo studijose teorinės paskaitos yra derinamos su praktiniais užsiėmimais. Kaip tu būdamas silpno regėjimo su tuo susidoroji? 

A. J. Kiekviename semestre - viena sporto šaka. Pirmame semestre mokėmės krepšinio pagrindų. Iš ryto būdavo praktiniai užsiėmimai, o po pietų - teoriniai. Krepšinio kamuolys didelis, ji nesunku pamatyti. Blogiau su rankinio kamuoliu. Jis nedidelis ir, kai metamas, nesuspėji pamatyti. Apie savo blogą regėjimą iš karto pasakiau dėstytojams. Jie vertindami į tai atsižvelgia. Draugai žinodami, jog aš prastai matau, stengiasi man kamuolius perduoti kuo švelniau ir tiksliau. Žinoma, praktiniuose žaidimuose nesu pirmūnas, bet viską kompensuoju teoriniuose užsiėmimuose. Stengiuosi per paskaitas visuomet būti aktyvus, tada dėstytojai pastebi ir įsimena. Praktinių užsiėmimų metu visuomet jaučiu įtampą. Bijau, kad nepagausiu kamuolio. Žinoma, visko pasitaiko, bet kol kas sėkmingai žygiuoju pirmyn. 

"M.Ž." Mokytojui reikia tam tikrų savybių, manai, kad jų turi? 

A. J. Bendrauti su klase pratinausi nuo vienuoliktos klasės. Per fizinio lavinimo pamokas dažnai mokytojo prašydavau, kad leistų vesti mankštas ar pramankštas. Man patiko tai daryti. Mėgstu aiškinti ir rodyti. Man nesvarbu, su kuo dirbti, - su vaikais ar suaugusiais. Vis dažniau susimąstau apie neįgaliųjų sportą. Sportuodamas bendrauju su treneriais, kurie treniruoja neįgalius sportininkus. Juos nuolat stebiu. Jaučiu, kad su šiais sportininkais man būtų įdomu dirbti. Pastebėjau, jog silpnaregiai sportininkai sąžiningiau dirba už reginčiuosius. 

"M.Ž." Kaip pačiam sekasi mokslą derinti su sportu? 

A. J. Sesijų metu nukenčia treniruotės. Tada mokausi, o ne sportuoju. Po sesijų stengiuosi laikytis griežto sportinio režimo. Treniruojuosi penkis kartus per savaitę. Turiu nubėgti tam tikrą kilometrų skaičių. Žinoma, kasdieninė monotonija vargina. Kartais kelias dienas nesitreniruoju. Tada pats organizmas pradeda reikalauti krūvio. Pradedu ilgėtis stadiono. Grįžęs su naujomis jėgomis kimbu į darbą. Kai nusibosta lengvoji atletika, ją keičiu plaukimu. Nauja sporto šaka paįvairina sportinę monotoniją. 

"M.Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS