MINTYS

Pranas PLIUŠKA

AKLAS, BET SVEIKAS


Jei esi sveikas, bet nesijauti laimingas - vadinasi, esi ligonis. Kažkada šie išgirsti ar perskaityti žodžiai įsirėžė man į atmintį. Tada buvau visai sveikas, o ar laimingas? Tai jau atskiro psichologinio rašinio tema. O kaip vertinti žmogų, kuris turi negalią, bet yra laimingas ir moka džiaugtis tuo, kas dar liko jo gyvenime, kas dar likimo neatimta? Keistas dalykas, bet tokį žmogų labiau supranta kiti, turintys vienokią ar kitokią negalią, o sveikiesiems toks žmogus - keistuolis, kokių reta, arba ribotų protinių sugebėjimų. 

Ilse Paniekas yra pareiškęs: "Domėkis savo gyvenimu, nes esi vienintelis, kuris gali iš jo šį tą padaryti." 

Vargu ar sutiktume žmogų, kuris nenorėtų būti sveikas. Įpusėjo Sveikatingumo metai. Ar ką nors jau padarėme, kad būtume bent šiek tiek sveikesni? Kristina Rossetti retoriškai klausia ir pati atsako: 

- Ar gali būti kas nors liūdniau, negu neužbaigtas darbas? Taip, nepradėtas. 

Niekada nevėlu pradėti sveiką gyvenimo būdą: mankštintis, grūdintis, taisyklingai maitintis, nebent jau gulite lovoje ir negalite pajudinti nė venos anksčiau puikiai judėjusios galūnės, nors ir tokiais atvejais galėtume surasti visai neblogai besijaučiančių, nes jie stengiasi gyventi gerais prisiminimais, mankština smegenis, stengdamiesi prisiminti reikšmingus gyvenimo momentus, malonias akimirkas. 

Daug lengviau pradėti bet kokią veiklą bendraminčių būryje. Jei esate LASS narys, galite paieškoti bendraminčių savipagalbos grupėse, jei tokios veikia jūsų mieste ar rajone. Aš tikiu, kad šiemet mūsų (aklųjų ir silpnaregių) organizacijose susibūrė ir pradėjo veikti viena kita sveikatingumo grupė. Kas norėtų pradėti sportuoti, gali įsilieti į jau ilgus metus veikiančius aklųjų sporto federacijos klubus. Skeptikas iš karto replikuotų, kad jie veikia tik didžiuosiuose miestuose, ir būtų teisus. Visada reikia ieškoti išeities iš padėties. Esant tokiai situacijai man skamba Cicerono žodžiai:" Svarbiau yra apgalvotai veikti negu protingai mąstyti." Neradus bendraminčių, galima ir vienam daug nuveikti. Jei ruošiatės pradėti mankštintis, grūdintis ar net rimčiau sportuoti, būtinai pasitarkite su gydytoju, ar tai nepakenks jūsų regėjimui. Esant kai kuriems regėjimo sutrikimams, fiziniai krūviai griežtai ribojami. 

"Jei valtis plaukia neteisinga kryptimi, nepadės net smarkus irklavimas", - teigė Kenichi Ogmae. 

Judėjimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių mūsų būseną. Esant regėjimo sutrikimui daugelis riboja vaikščiojimą, jau nekalbant apie bėgimą, važinėjimą dviračiu ar sportinius žaidimus. Tai susiję su saugumu. Staiga netekęs regėjimo žmogus bijo net žingsnį savarankiškai žengti, nors yra ir išimčių. Esu prisiklausęs tikrų ar išgalvotų pasakojimų apie aklus, kurie vaikščiodavo be baltųjų lazdelių, greitai, drąsiai, kol neatsitrenkdavo į kokią kliūtį. Tada atsikeldavo, pasitikrindavo, ar nėra kraujo, lūžių ir vėl pirmyn - iki kitos kliūties. Taip vaikščioti nerekomenduočiau, bet drąsos pasimokyti būtų galima.  

Kaip ir sveikam, taip ir žmogui su regėjimo negalia vaikščioti būtina kiekvieną dieną. Jei neturite saugaus, gerai žinomo maršruto ar pagalbininko šalia, gelbsti ėjimas ir bėgimas vietoje balkone, kambaryje ar kitose gerai išvėdintose patalpose. Čia galima daryti ir visokius pratimus, neieškant sporto salių. Nevardinsiu konkrečių pratimų, tik pasakysiu, jog turi būti mankštinamos visos kūno dalys. Ypač svarbūs tempimo pratimai stuburui. Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką.  

5 metų darbo mokykloje patirtis parodė, kad didžiausia klaida yra netaisyklingai daromi pratimai. Galima daug mankštintis ir iš to neturėti jokios apčiuopiamos naudos. Atliekant bet kurį pratimą, turi būti taisyklinga pradinė kūno padėtis, pratimai atliekami vis didinant judesio amplitudę, jaučiant vis didesnį tempimą ar pasipriešinimą, o ne mosikuoti, lyg baidant muses. Jei neturite sąlygų lankytis sporto salėse ir turite galimybių, įsigykite pagalbines priemones ir įrankius, skirtus mankštai. Kol eisite, bėgsite, šokinėsite ar kitaip judėsite, jūsų smegenys pailsės nuo įprasto joms darbo, o tai ne mažiau svarbu nei kokie sportiniai rezultatai. Kuo dažniau judėsite, tuo "šviežesnė" bus jūsų galva.  

Jei tik turite menkiausią galimybę, nepraleiskite progos pasimaudyti ežere, upėje, jūroje ar baseine. Nauda organizmui tiesiog neįkainojama. Būdami neregiai ar silpnai matantys, dažnai nepasitikime savo jėgomis, atsisakome kai kurių mums malonių ar net labai reikalingų dalykų, nenorėdami varginti artimųjų ar pažįstamų. Prisimenu vieną pasakojimą, kai nereginti mergina kiekvieną rytą nuo pavasario iki rudens savarankiškai eidavo prie upės maudytis. Ji eidavo labai anksti, kad nebūtų žmonių ir nešdavosi radijo imtuvą. Palikusi drabužius prie imtuvo, lengvai juos atrasdavo po maudynių pagal iš radijo sklindantį garsą. Ar reikia geresnio pavyzdžio, kad dar kartą įrodytume, jog nėra padėties be išeities? 

Jei norime būti sveikesni, turime galvoti, ką dedame į burną. Elementarios taisyklės, dažnai girdimos per televiziją ar radiją, jog reikia nepersivalgyti, keltis nuo stalo prieš pajaučiant sotumo jausmą, gerai sukramtyti maistą, maitintis reguliariai, tomis pačiomis valandomis, nevalgyti vėlai vakare, prieš pat miegą, nevartoti cukraus, svaigalų, rūkalų. Paprasti, kiekvienam gerai žinomi patarimai, tiesiog reikia juos kas dieną prisiminti ir turėti valios. Aš ne pamokslauju, o viešai primenu visa tai ir sau, nes gana dažnai nusižengiu kai kurioms iš išvardintų taisyklių. 

Dar norėčiau priminti vandens naudą žmogaus organizmui. Malonu pripažinti, kad jau sutinku vis daugiau žmonių, kurie suvartoja tinkamą kiekį vandens. Jo organizmui reikia tiek, kiek gauname svorį padauginę iš 0,03. 80 kilogramų sveriančiam žmogui reikėtų 2,4 litro gryno vandens. Į tą kiekį neįeina nei sriuba, nei kava ar arbata, juo labiau alus ar vynas. Kiek mažiau nei metus laikausi šio principo ir jaučiu, kad pagerėjo organizmo savijauta.  

Savijautą gerina ir grūdinimasis šaltu vandeniu. Į ledinę eketę žiemą dar neteko lįsti, bet kiekvienas rytas po mankštos prasideda šaltu dušu. Nuo pavasario iki rudens stengiuosi pakartoti procedūrą ir vakare. Bandžiau tai daryti ir žiemą, bet pradėjo kristi svoris, tad teko atsisakyti, nes nenoriu tapti nematomu neregiu, į kurį atsitrenktų visi praeiviai. Patariu tiems, kurie to nedaro, pamėginti. Jei įprasite, tai taps nepakeičiamu malonumu. Pradžioje reikia šiek tiek valios. Nauda akivaizdi. Jau 3 metai, kaip patiriu šį malonumą ir per tą laikotarpį nė karto nesirgau jokia peršalimo liga, nors prieš tai bent kartą per metus koks virusas aplankydavo. 

Tikiuosi, kad šis mano priminimas išjudins bent vieną kitą likimo brolį ar seserį nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, politinių ar religinių įsitikinimų, ir jis pradės sveikiau gyventi, geriau jaustis, aišku, sukels ir aplinkinių džiaugsmą. Juk niekam nemalonu bendrauti su paniurusiu žmogumi, besiskundžiančiu negalavimais, nusivylusiu savo gyvenimu. Labai daug kas - mūsų pačių rankose. Ką benuspręstumėte, keliu sklidiną taurę gėlo vandens. Į sveikatą! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]