LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

PASKUTINIS VASAROS SAVAITGALIS

(Iš žvejo dienoraščių) 

Paskutinį vasaros savaitgalį kaip visada visi nori praleisti gamtoje, nes vėliau, rudenėjant, tokių dienų jau nebūna. Tai lyg ir vasaros palydėtuvės. Man taip pat rūpėjo šios vasaros paskutinės dienos. Tik ne su skaniausiais užkandžiais ir gėrimais, sudėliotais kaip daugelio poilsiautojų ant antklodės. Mane traukė kur nors į savo numylėtus miškų ir ežerų tyrus - neabejotinai su meškere rankoje ant Akmenos ežero. 

Jau daugelį metų tuos savaitgalius praleisdavau būtent čia. Gamta tąkart iš dangaus žemei dovanojo nepaprastai karštą ir nevėjuotą dieną. Buvo gana tvanku. Tad sėkmingos žūklės tikrai nesitikėjau, bet žvejyboje, kaip ir gyvenime, visada būna netikėtumų. Šita diena kartu su naktimi kantrybės ar Dievo palaimos dėka man kai ką padovanojo. Kas žino, o gal dar ir kas nors kitas, nes aš pats šito nejaučiau, bet supratau kažką, ko anksčiau niekada nejausdavau. 

Jaučiau tai, ką gali jausti žmogus, kai prie jo patylomis prieina kitas žmogus, bet kad prieitų nematoma ir nežinoma būtybė, buvo neįtikėtina. To juk negali būti. Bent tada taip maniau. Tai toje žvejyboje buvo greitai pamiršta kaip nereikšmingas dalykas. Buvo, ir tiek. Kas čia tokio? Juk visiems nepaprastai keistų dalykų gyvenime nutinka, ir į tai visiškai nekreipiama dėmesio. Po daugelio metų dažnai susimąstau, ar tik į šį reikalą nebuvo įsikišusi ir pati gamta, nes ji pati galingiausia, o gal buvo kažkas daugiau iš aukščiau. Už ją stipresnės jėgos nėra. Daug kartų taip tikriausiai buvo mums kiekvienam nutikę. 

Ilgalaikis bevėjis karštis tą dieną spaudė prie žemės. Kaip ir kurioje vietoje žvejoti? Išbandžiau šen ir ten, bet nieko padoresnio nesugavau. Pagaliau kilo mintis išbandyti laimę žiemine blizgute - ėmiau gaudyti ešerius didesniame gylyje rytiniame ežero pakraštyje. Žvejojau prie pat duobės krašto, šešių septynių metrų gylyje. Abi plūdinės meškerės taip pat buvo užmestos į šonus nuo duobės, kur gylis buvo kiek mažesnis. Taip buvo galima stebėti abi plūdes, o ešerio kirtimą visada pajusi rankomis. Ant blizgutės vis nekibo. Plūdinėmis meškerėmis išsitraukdavau tai vieną, tai kitą nedidelį ešerėlį - iki šimto gramų. 

Staiga rankose pajutau gana stiproką smūgį, tačiau žuvis neužkibo vien per mano neatidumą. O gal ir žuvis kirto nestipriai? Po trumputės pertraukėlės - vėl toks pats smūgis. Mano rankose suspurdėjo gražus pusantro šimto gramų ešerys. Tokie kibo iki pat vakaro. Tiesa, su labai didelėmis pertraukomis, bet tai vis dėlto geriau nei nieko. Pavakaryje užkibo ir du gražūs po tris šimtus gramų ešeriai. Su jais mano laimikis nesvėrė nė dviejų kilogramų. 

Ėmė temti ir nuplaukiau prie savo nuolatinės nakvynės vietos pusiasalyje, tarp trijų didelių skroblų, kurie buvo išsidėstę tobulu trikampiu, ir man atstojo lyg ir namus gamtoje su laužaviete. Ši vieta mane traukė lyg koks magnetas. Nežinau, kodėl, bet taip tikrai buvo. Malkučių čia niekada netrūko, nes į šį pusiasalį negalėjo patekti nė vienas atvažiuojantis prie šio ežero poilsiauti žmogus. Nebent atplauktų čia su valtimi. Kito kelio nebuvo. 

Greitai subraškėjo plonutės eglės šakutės pakurai. Įsidegė ir stambesni malkų pagaliai. Per kūną nubėgo šiluma, paliko jame pėdsaką visai nakčiai. Po šilto puodelio kavos ir sumuštinio užsinorėjau pasnausti. Iš kuprinės išsitraukiau miegmaišį ir atsiguliau net į jį neįlindęs. Tokia naktis. Kuriems galams į jį lįsti, kai taip tvanku? 

Atsiguliau tai atsiguliau, bet netikėtai tas marinantis snaudulys pradingo. Vakariniame ežero pakraštyje nakties tylą drumstė grupė jaunuolių - skambėjo garsiai leidžiama muzika. Norėjosi po savaitės darbų atsipalaiduoti, pažvelgiau į aiškų, žvaigždėmis nusėtą dangų, lyg norėdamas jame kažką surasti. Kad ir kaip būtų keista, drebinusi viską, kas tik buvo aplink ežerą, tranki muzika ir jaunuolių linksmi šūkčiojimai kažkur išnyko - tarytumei nupūsti vėjo. 

Viską aplink apgaubė garsams nepralaidi, permatoma siena, lyg didinamasis stiklas prie manęs pritraukusi žvaigždes. Vienoje vietoje, kur buvo nukreiptos mano akys, aiškiai galėjai matyti, kaip žvaigždės mirksi. Vaikšto, keičiasi viena su kita vietomis. Kažkaip to anksčiau niekada nebuvau pastebėjęs. Nebent kaime, kai vasaros naktimis miegodavau ant šieno ir į jas, mirksinčias, žiūrėdavau pro kiaurą stogo kraigą, bet tuo metu nieko nesupratau. O dabar jos tikrai nebyliu balsu kažką man nežinoma norėjo pasakyti. 

Per visą kūną perbėgo švelnus šiurpuliukas - lyg koks pranešimas. Tikriausiai vis dėlto ten yra kažkokia gyvybė, tik kitokia nei žemėje, ir iš taip toli mes tos kalbos neišgirstame, to jų šokio suprasti negalime. Jas taip ilgai stebėjau vienoje ir kitoje dangaus ar gal net ir visatos vietoje. Kur tik nukreipsi akis, jos vis mirksi ir mirksi. Nieko nesupratau, ką jos čia man, o gal ir visai žemei nori išmirksėti ar pasakyti žmogui nesuvokiama kalba, kurią nutraukdavo nepaprastu greičiu praskriejanti kometa. 

O gal vis dėlto rytoj bus sėkminga žvejybos diena? Užsiėmęs tokiu žvaigždžių stebėjimu nesumerkiau akių iki brėkšmos. Lauželyje pelenai buvo dar neatvėsę. Aplink juos rūko vienas kitas nuodėguliukas, skleidžiantis dūmelių gijas. Po keleto minučių vėl ant ugnies kaito katiliukas kavai. Nyko nakties prieblanda. Aiškiausiai matei, kaip viršum ežero išsivaikšto tiršti rūko debesys, kurie buvo jį užkloję. Dieną prieš tai nebuvo jokio vėjelio, o dabar, net ir būdamas gana saugioje vietoje, galėjai justi, kaip jis glosto veidą. Vakarykščiu laimikiu nesiskundžiau, tačiau tas vėjelis man kalbėjo, kad šiandien tikrai turiu sugauti daugiau gražesnės žuvies. 

Tas jausmas sužadino dar didesnį norą žvejoti. Greitomis paužkandžiavau ir, prisirinkęs ežero pakraščiuose ant akmenų apsiuvų, išplaukiau laimės bandyti į savo geriausią žvejybos vietą. Tai palinkusio berželio kampas. Ši vieta retai kada mane nuvildavo. Ežero paviršius pasipuošė sidabriniu aušros blizgesiu, vilnijo tankiomis bangelėmis. Šioje vietoje, kur nusprendžiau žvejoti, meškeres mėčiau tai į vieną, tai į kitą pusę ir gilyn į ežerą. Nė vieno rimtesnio kibimo. Keletas nedidukų ešeriukų su kuojytėmis. Iki pietų išbandžiau visas geriausias vietas šioje ežero pusėje. 

Bežvejodamas, kai taip nekibo, suspėjau išsivalyti vakar sugautą žuvį. Jos, gerai įdarytos prieskoniais, pakako išsikepti pietums ant lauželio žarijų, o kitą atidėjau vežti namo jau pasūdytą, kad tokioje šilumoje nesugestų. Visą žvejybos metą neramino ta praėjusi naktis su žvaigždėmis ir mirtina, nerimą keliančia tyla. Kad iki pietų esant palankioms žvejybos sąlygoms praktiškai nieko nesugavau, tai manęs nė kiek nenuvylė. Juk dar ne vakaras, iki jo toli. 

Pietaudamas sumaniau pabandyti pažvejoti prie paskutinio pusiasalio, vakariniame ežero pakraštyje, šalia ilgo liepto. Kiek toliau nuo kranto čia stovėjo nedidelė graži pirtelė. Čia šiandien nesimatė žmonių ir pakraštys atrodė labai ramiai. Žuvų čia, nedideliame gylyje, praplaukdamas dažnokai buvau matęs, bet jos buvo nedidukės. Reikia pabandyti. O gal kas nors užkibs? 

Ėmė suktis daug stipresnis vėjas iš pietų pusės. Kuo toliau, tuo stipresnis. Prieš tai bangas ramiai kedeno šiaurvakaris. Kai papietavęs sėdau į valtį, pakėliau akis į dangų, pamačiau jame atplaukiančius iš pietvakarių į šiaurės vakarus debesis. Tuo metu aiškiai jaučiau šiaurės vakarų vėją, bet pietvakariai debesys slinko daug greičiau nei pastarieji. Prie liepto nuplaukiau greitai ant didokų bangų kaip burlentininkas. Čia buvo kiek ramiau, nes šią vietą užstojo į pietryčių pusę tįstanti nemaža sala. Vėjas sukosi kažkaip keistai, tarsi atsimušdamas į pusiasalių įlankas ir aplenkdamas mano valtį. Nuo valties per dvidešimt metrų bangos buvo daug didesnės. Vadinasi, vėjas sukosi ir kėlė bangas lanku. 

Iš pradžių užmečiau meškeres arčiau kranto, prie švendryno, kur nedidelis gylis. Čia tikrai matėsi praplaukiančių gražių apie šimtą gramų raudžių ir kuojų. Jos kibo, bet retai. Nėra gražios žuvies, ir tiek. Didelės bangos nurimo - pasitraukė kiek toliau nuo valties. Ant vienos tolimesnio užmetimo meškerės kabliuko užnėriau gražių sliekučių kuokštą ir porą apsiuvų. Švystelėjau meškerę kiek toliau nei trisdešimt metrų į bangas. Palauksiu. Gal kas nors stambesnio užkibs? Įsižiūrėjau į savo lengvesnę meškerėlę arčiau kranto prie švendryno. Čia pradėjo kibti tos šimtinės raudės. Toliau užmestoji liko pamiršta. Vieną po kitos išsitraukiau gal penkiolika raudyčių. 

Staiga cinktelėjo į smegeninę. O kaipgi anoji gylyje užmesta meškerė? Bangos vėl toje vietoje padidėjo. Jos kartais plūdę apžiodavo savo vandenimis ir ji pasirodydavo tik ilgame bangos dubenyje. Kai ją išsitraukiau, pamačiau, kad kabliukas tuštutėlis. Masalą užnėriau tokį patį ir plūdė vėl nuskriejo į tą pačią vietą. Kiek supratau, masalui dar nenusileidus iki reikiamo gylio, plūdė putotų bangų paviršiumi ėmė slinkti į šoną. Pakirtęs pajutau didelį pasipriešinimą. Po truputėlį tai prisitraukdamas, tai atleisdamas valą su užkibusia žuvimi, laimikį atsitempiau prie valties. 

Vandenyje aiškiai galėjai matyti apie trijų šimtų gramų kuoją. Ji atrodė labai rami, pabandžiau pasilenkęs ją paimti rankomis. Vos meškerę kilstelėjau aukščiau, kad suimčiau už žiaunų, kuoja suspurdėjo ir pradingo ežero gylyje. Ir pašvilpk tu jai, Vincuk. Meškerę vėl užmečiau į tą pačią vietą ir ilgai neteko laukti. Plūdė vėl pranyko po vandeniu ir ilgai neišniro. Pakirtęs pajutau tokį patį pasipriešinimą. Šį kartą nekvailiojau, iš karto pasiruošiau graibštelį. Po neilgos dvikovos tokia pati kuoja graibštelyje spurdėjo ant guminio valties dugno. Taip su pertraukomis ištraukiau šešetą tokių kuojų. Kartu į tinkliuką žuvims pateko ir prie švendryno sugautos kuojytės ir raudės bei keletas nedidelių ešeriukų. 

Saulė riedėjo į vakarų pusę, o debesys, slenkantys priešpriešiais, artėjo vieni prie kitų. Bangos vandens paviršiuje liūliavo nežinia, iš kurios pusės. Jaučiau, kad bus audra, bet žvejybos nesiruošiau nutraukti. Nors aiškiausiai mačiau, kaip pietvakariniame pakraštyje bangų purslai keliami net viršum vandens. Toks pats vaizdas buvo ir prie mano pamėgtos vietos palinkusio berželio kampo. Tad tikrai nesuklydau, kad pasirinkau šią vietą. Čia buvo daug ramiau ir mane lyg kažkas saugojo. 

Pagaliau debesys ėmė muštis vienas į kitą. Suošė tai į vieną, tai į kitą pusę ežero viduryje linguodama medžiais sala, tarsi norėdama pakilti į viršų. Nuo manęs kiek toliau kilo didelė maišalynė ore. Skraidę lyg raketos burlentininkai lyg šapeliai virto vienas po kito į vandenį su burėmis ir net nebandė jų kelti, o kuo greičiau rankomis kapstėsi į krantą. Poilsiautojai skubiai traukė palapinių smaigus ir atsigulę patys ant žemės laikė išardytas, bet dar nesulankstytas palapines. Visas tas uraganas atėjo nepastebimai. 

Tuo metu nustojo ir man kibti žuvys, tačiau nesiruošiau niekur plaukti. Nebent į šalia esantį krantą. Palauksiu. Gal ši gamtos išdaiga greitai baigsis? Aplink visur siautė didžiausias vėjas lyg koks siaubūnas, o toje vietoje, kur žvejojau, jo nebuvo. Tik jau vėliau man kilo mintis, kad mane kažkas iš aukščiau lyg ir saugo. Ir, patikėkite manimi, tai tikrai ne kokia bobučių pasaka. Dangus su žeme maišosi, o aplink mane, galima sakyti, ramu. Dažnai pagalvoju, kad mane tuo metu tikrai kažkas saugojo. Juk tokiame vėjyje guminė valtis tikrų tikriausiai būtų apversta - net ir geriausią inkarą turint. 

Gamtos šėlsmas tęsėsi gerą pusvalandį. Po to viskas nurimo, liko tik gražios bangelės vandens paviršiuje. Išsitraukiau toliau užmestą meškerę ir pakeičiau masalą. Padidinau gylį iki penkių metrų. Meškerę užmečiau kiek toliau nei anksčiau. Tą patį padariau ir su lengvesne meškere. Tik ji buvo užmesta taip pat į trijų su puse metrų gylį. Tik kiek arčiau. Ir štai pradėjo pirmiausia kibti nuolat ant tos lengvosios meškerės dviejų šimtų gramų kuojos. 

Vakarėjo. O jos vis nenustojo kibti. Neapsakomai gražu buvo pasižiūrėti į sidabru blizgančias besivartančias žuvis tinkliuke. Tai mane paskatino pasižiūrėti į toliau užmestą meškerę. Akimis išnaršiau visą plotą, o plūdės niekaip negalėjau surasti. Lengvai kilstelėjau meškerę ir pajutau didelį pasipriešinimą. Supratau, kad tai tikrai ne tos kuojos ir ne ta žuvis. Anos pačioje pradžioje spardosi. Tik kiek pavargusios nurimsta ir suspurda, kai jas keli graibšteliu į valtį. Čia buvo kažkas panašaus į nemažą lyną ar ešerį. Kadangi pakraštys gana žolėtas, stengiausi žuvies netraukti per prievartą. Pagaliau ji pavargo ir ėmė kilti į paviršių. Skaidriame vandenyje kiek tolėliau nuo valties pamačiau, jog tai maždaug keturių penkių šimtų gramų ešerys. Kai išsitraukiau, jis tikrai svėrė tuos penkis šimtus gramų. 

Po gero pusvalandžio užkibo dar vienas toks pats. Kiek vėliau dar keletas mažesnių. Kuojų tikrai buvo ne mažiau kaip trys kilogramai. Ši vieta, kur niekad anksčiau nebuvau žvejojęs, tą popietę ir patį pavakarį tikrai nenuvylė. Tos popietės laimikiu tikrai džiaugiausi. Vienam suvalgyti tiek žuvies būtų lyg ir daugoka. Važiuodamas į namus pakeliui laimikiu pasidalijau su mieste gyvenančiu draugu. 

Taigi, tą atrodančią iš pradžių nekokią dieną vis dėlto aplankė sėkmė, nes ji daugiausia priklauso nuo kiekvieno žvejo kantrybės. Tik silpnavaliai visada pralaimi kovą su žuvimi ir gyvenimo audrų vėjais. Na, o gamtos tai tikrai niekas nenugalės. Gal tą naktį prieš žvejybą man ką nors išmirksėjo žvaigždės? Ir dabar atspėk tu tą paslaptį!