RENGINIAI

Rūta PETKEVIČIENĖ

RUMŠIŠKĖSE PAUKŠTELA ČIULBĖJO VISOMIS TARMĖMIS


Sugužėjo, suklegėjo į Lietuvos buities muziejų Rumšiškėse žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai - visų Lietuvos etnografinių regionų atstovai. Skambėjo, liejosi, pynėsi įvairiomis tarmėmis žodžiai, sveikinosi, glėbesčiavosi seniai nesimatę draugai, buvę kolegos, mokytojai ir jau suaugę jų mokiniai. Nesunku buvo suvokti, kad žmonėms reikia ne tik maisto, drabužio - jiems reikia ir peno sielai. 

Šiandien, birželio 8 dieną, - dvidešimtoji aklųjų maldos diena. Visus maldininkus kaip visuomet maloniai sutiko monsinjoras Juozapas Antanavičius. Jaukioje medinėje Rumšiškių bažnyčioje skambėjo šventos giesmės, kurias giedojo ne tik bažnyčios choras, bet ir visi Mišių dalyviai, liejosi bendra malda, vienijo nuoširdus ramybės palinkėjimas. 

Paskui dulkėtas kaimo kelelis atvedė į dzūkų sodybą. Čia jau laukė padengti stalai, ant kurių garavo gardi košė, atsigaivinti kvietė šaltinio vandens sklidini ąsočiai. Pasistiprinę vieni svečiai tyrinėjo Aukštaitijos sodybos liečiamąjį maketąLiečiamajį maketą pristato muziejininkė D. Blaževičienė. Židrūno KASPARO nuotr., kiti - sukiojosi po mugę, kur auksarankiai meistrai iš įvairių šalies vietovių siūlė savo dirbinių. Čia galėjai rasti klaipėdiečių būrelio "Veltinukai" darbų (būrelio vadovė Virginija Jurkienė), puikių mezginių, tekstilės darbų, siūlomų vilnietės tautodailininkės Linos Norkienės ir Elenutės Zolubaitės, iš vytelių pintų daiktų, atvežtų Kauno pynėjų, vadovaujamų Virgilijaus Šlipaičio, keramikos darbų iš Boriso Chudinskio studijos, panevėžiečių sukurtų įvairių suvenyrų. 

Kol kiti dzūkų sodybos svečiai pramogavo, aklųjų ir silpnaregių folkloro ansamblių ir liaudiškos muzikos kapelų festivalio konkurso "Čiulbėk, paukštela, čiulbėk" dalyviai jau puošėsi savo regiono drabužiais, miklino kojas, derino muzikos instrumentus. Konkurse dalyvauti teisę įgijo tik geriausi, tituluočiausi LASS mėgėjų meno kolektyvai, parengę autentiškas savo krašto programas. 

Žiūrovai suskubo susėsti geriausiose vietose, o konkurso dalyviai rikiavosi bendrai dainai. Nepailsdami bėgiojo energingi renginio vedėjai - Janina Vileikienė ir Darius Mockevičius. Kad niekam nieko netrūktų ir viskas būtų tarsi sviestu patepta, nenuilsdama rūpinosi renginio organizatorė LASS respublikinio centro vyresnioji specialistė Danutė Cidzikienė. Savo vietas užėmė garbinga vertinimo komisija: pirmininkė - Marija Liugienė, dzūkė iš Mardasavo, Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė, tautodailininkė, žinoma sodų rišėja ir kūrėja; narė - Dalia Eugenija Dirgėlienė, žemaitė iš Gargždų, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininkė, Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro tautinių šokių kolektyvo "Šimtažiedis" šokėja; narė - Rūta Petkevičienė, suvalkietė, lietuvių kalbos ir literatūros specialistė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokytoja; narė - Janina Vileikienė, aukštaitė, daugeliui žinoma kaip viena iš Lietuvos radijo šeštadieninės laidos "O tai tau" vedėjų, ilgametė folkloro ansamblio "Versmė" dalyvė; narė - Rita Šidlauskaitė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro muzikos mokytoja metodininkė. 

Festivalis prasidėjo! Visi kolektyvai vieningai užtraukė etnokultūrininko Algirdo Svidinsko aukštaičių tarme sukurtą dainą "Čiulbėk, paukštela, čiulbėk". Jiems pritarė šventės dalyviai. Atrodė, lyg ta paukštela pas mus atplasnojo tiesiai iš sanskrito ir nusileido Rumšiškėse, kurios eksponatai mena archajiškus laikus. 

Konkurso vedėjai akcentavo, kad šis renginys skirtas Tarmių metams paminėti. Mes, lietuviai, negalime skųstis, kad likimas būtų labai nuskriaudęs. Mat, stokodami senų raštų, turime nuostabias šių dienų tarmes. Jose išliko labai daug senoviškų kalbos elementų. Pačios tarmės smarkiai skiriasi viena nuo kitos. Nedaug yra kalbų, kurios šiuo atžvilgiu prilygtų lietuvių kalbai. O kiek mūsų tarmėse yra smulkių šnektų šnektelių! Tądien turėjome puikią progą daug jų išgirsti. 

Festivalio konkurso dalyvius pasveikino Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Violeta Reipaitė, LASS pirmininko pirmoji pavaduotoja Ramunė Balčikonienė. Renginio vedėjai priminė, kad varžytis bus dėl ko - festivalio laureatams, t. y. pirmųjų trečiųjų vietų laimėtojams numatytos premijos. Nurodė, kam už šią šventę turime būti dėkingi: Kultūros rėmimo fondui, Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, VšĮ LASS respublikiniam centrui, Lietuvos liaudies buities muziejui, Katalikiškajam Prano Daunio fondui. 

Ir prasidėjo... Pirmasis į aikštelę drąsiai žengė LASS Kelmės organizacijos folkloro ansamblis "Ramočia" (vadovas Valdas Rutkūnas). O kad energijos, ryžto ir profesionalumo jiems nestinga, patvirtina jų titulai: "Aukso paukštės" laureatai, nominacijos "Geriausias kaimo folkloro ansamblis ir vadovas" nominantai. Savo programą jie pristatė Kelmės rajono - pietų žemaičių (raseiniškių) tarme. Kelmiškiai padainavo 4 dainas, sutrepsėjo šokį "Šeinis" ir paporino pasakojimą "Apie du dransius brolius", užrašytą tiesiogiai iš pateikėjo. Smagu buvo žiūrėti ir klausytis. Džiugu, kad yra žmonių, kurie geba išsaugoti savo krašto dainas, šokius, pasakojimus. 

Paskui klausėmės Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro liaudiškos muzikos kapelos "Vira" (vadovas Juozas Staniulis). Šis kolektyvas televizijos laidoje "Duokim garo" yra užėmęs 2-ąją vietą. Muzikantai taip užgriežė, kad kojos pačios kilnojosi. 

"Vira" savo muzika tarsi praskynė kelią žemaičiams ir vedėja Danutė Balčiūnienė išvedė į aikštelę LASS Klaipėdos miesto filialo folkloro ansamblį "Spingsulė" (vadovės Sigita Mačernienė ir Ilona Pocevičiūtė). Netrukome įsitikinti, kad Danutė neieško žodžio kišenėje, o atlikėjai - jos verti. Dainas keitė šokiai, o šiuos - humoristiniai žemaitiški pasikalbėjimai. Ne už dyką kolektyvas apdovanotas Pasaulio lietuvių dainų šventės medaliu. Savita ir daugeliui sunkiai "įkertama" ta vakarų žemaičių tarmė! O kai savo pasirodymo pabaigoje "Vira" ir "Spingsulė" kartu užtraukė dainą "Dainiokem žemaite", kūnas net pagaugais nuėjo. 

Didžiam visų nusivylimui kolektyvas "Sedula" iš Šiaulių negalėjo atvykti, bet atsiuntė pasakotoją Aldoną Meškonienę. Ji mums paporino padavimą apie jautį milžiną. Savaip graži ta šiauliškių tarmė, kurios būdinga ypatybė - kirčio atitraukimas nuo galūnės. 

Tikri šelmiai tie Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus liaudiškos muzikos kapelos "Šelmiai" (vadovas Arūnas Šliauteris) vyrai! Energingi, nuolatos dalyvaujantys dainų šventėse, festivaliuose ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir egzotiškame Tailande, Indijoje. Jie ir patys organizuoja muzikos kapelų šventes "Subatėlės ilgai laukus". Smagiai nuteikė "Šelmių" muzika. 

Klausais muzikos, tarmiškos šnektos ir tarsi matai visą Lietuvą: užliejamas pamario lygumų pievas, tarp vidurio Žemaitijos kalvų išsibarsčiusius pavienius ąžuolus, tamsius eglynus ir užpelkėjusias buvusių ežeriukų akis, eglėmis ir beržais apaugusias Aukštaitijos kalvas ir tarp jų tyvuliuojančius nesuskaičiuojamus ežerus ir ežerėlius, šviesius, tiesiog permatomus Dzūkijos pušynus, Suvalkijos lygumas... 

Pagaliau atėjo metas išgirsti suvalkietišką šneką, tarsi išdainuotą, išgiedotą kiekvieną žodį. Į aikštelę išėjo Kauno aklųjų ir silpnaregių centro folkloro ansamblis "Kanapija" (vadovė Daiva Morkūnienė). Jis konkursui parengė Suvalkijos krašto dainų ir pasakojimų. Suskambo kanklės, pritardamos dainoms. Liejosi Šakių, Vilkaviškio, Punsko kraštų melodijos. 

Lyriškas suvalkiečių dainas pakeitė liaudiškos muzikos kapelos "Bičiuliai" iš Kauno (vadovas Vytautas Brušnius) atliekamos nuotaikingos dainos. Suskambėjo visos Rumšiškės, vos neišvirto dzūkų klojimo durys! Pritarė maži ir dideli, jauni ir seni. Vienas kitas ir pašokti ryžosi. Kaip čia ramiai išsėdėsi, kai vyrai traukia iš peties ir iš širdies! 

Jau padainavo, pašoko žemaičiai, suvalkiečiai, eilė atėjo aukštaičiams. Išdidžiai išėjo folkloro ansamblis "Pajauta" iš Panevėžio. Ir išėjo ne "ant juoko", o su temine programa "Žaldoko alus". Panevėžiškiai ne tik šoko, dainavo, bet ir Žaldoko alumi vaišino! O šokdino visus ir visas iš eilės. Kas nešoko, tas alaus ragavo. 

Tuoj po "aludarių" pasirodė liaudiškos muzikos kapela "Iškepuris" iš Panevėžio (vadovė Rasa Jurkienė). Kodėl "Iškepuris"? Ogi todėl, kad groja "iš kepurės" (matyt, natų nepažįsta). Stebino instrumentų įvairovė - smuikas, akordeonas, saksofonas, barškučiai, metalofonas, būgnas... Gal čia kaltas tas Žaldoko alus, bet šokėjų vis daugėjo. 

Karolina Kazlauskienė iš Pakruojo paskaitė savo kūrybos eilių panevėžiškių tarme. Džiugu, kad neseniai Karolina išleido eilėraščių knygelę vaikams. 

Geriausia - "Versmė". Židrūno KASPARO nuotr.Nekantriai visi laukė pasirodant dzūkų - juk svečiavomės dzūkų sodyboje. Jiems atstovavo Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro folkloro ansamblis "Versmė" (vadovai Dalia ir Darius Mockevičiai). Pasigirdo armonikos, būgnelio garsai - suskambo "Dzūkiška polkutė". Išgirdome pasakojant ne tik dzūkiškai, bet ir žemaitiškai. Dainas keitė rateliai, ratelius - pasakojimai, šiuos - žaidimai. Geros nuotaikos nestigo! 

Pasirodė visi kolektyvai. Šio projekto vadovė ir renginio organizatorė Danutė Cidzikienė dar kartą padėkojo visiems rėmėjams, Lietuvos liaudies buities muziejui, jo vadovams ir visiems darbuotojams už didžiulę pagalbą organizuojant maldos dieną ir festivalį, už aukštaičių sodybos liečiamojo maketo pristatymą ir dovanotas brailio raštu išleistas knygas su reljefinėmis iliustracijomis "Prosenelių sodybą regiu širdimi". 

Vertinimo komisijos pirmininkė Marija Liugienė pasveikino ir pagyrė visus konkurso dalyvius bei pagarsino komisijos sprendimą: geriausiu pripažintas Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro folkloro ansamblis "Versmė". Jam atiteko 1500 Lt premija. Antroji vieta ir 1000 Lt premija atiteko LASS Kelmės rajono filialo folkloro ansambliui "Ramočia". Trečioji vieta ir 500 Lt premija paskirta Panevėžio ir Utenos apskričių aklųjų ir silpnaregių folkloro ansambliui "Pajauta". Visi festivalio konkurso dalyviai buvo apdovanoti atminimo dovanomis. Neliko nepastebėti bei nepaskatinti ir liaudies meistrai, atvežę į šventę puikių savo dirbinių. Jiems taip pat buvo įteiktos atminimo dovanėlės. 

Tarmių metams skirtų šalies renginių programa praturtėjo dar viena įspūdinga, dvasinga švente. Ją aklųjų ir silpnaregių bendruomenei, o taip pat ir visai Lietuvai padovanojo aklųjų maldos dienos organizatoriai, Lietuvos liaudies buities muziejaus administracija, aklųjų ir silpnaregių folkloro ansamblių ir liaudiškos muzikos kapelų dalyviai, rėmėjai. Čia, Rumšiškėse, skambėjo bendra malda ir giesmė, liejosi tarmės, vinguriavo senųjų dainų melodijos. Čia plazdėjo klostuoti "septynpaliai" sijonai, kaišytiniais arba rinktiniais raštais austos prijuostės, mirgėjo moterų galvas puošiančios kepurėlės, galionai, kasinyčios, į žemę trinksėjo vyrų aulinių batų užkulniai, plaikstėsi sermėgų skvernai... Čia supratome, kad tarmiškai ištartas žodis yra šiltesnis ir jaukesnis nei pasakytas bendrine kalba. Čia pamatėme, ką gali sukurti liaudies meistrų rankos. Čia įsitikinome, kad ne vien duona pasotina žmogų. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]