SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS

Alvydas VALENTA

SAULELĖ VAKAROP...

"Mūsų žodyje" jau buvo rašyta apie gegužės 30 dieną įvykusį LASS XXIV LASS suvažiavimą. Prie šios temos grįžtu dar kartą. Grįžtu norėdamas pasamprotauti ne tiek apie patį suvažiavimą, kiek apie bendresnę, tiek su LASS suvažiavimais, tiek su visa organizacijos veikla susijusią situaciją. Pabandysiu pasvarstyti taip, kaip ją suvokiu, o jums jau spręsti: diskutuoti toliau, nušvilpti ar išmintigai patylėti... 

Suvažiavimai 

Pradėkime nuo LASS XXIV suvažiavimo. Ką dar apie jį galima būtų papasakoti, ką parašyti? Iš esmės nieko daugiau, nei buvo rašyta žurnale ir LASS bei "Mūsų žodžio" interneto svetainėse: išklausytos bei patvirtintos LASS centro tarybos organizacinė bei ūkinė-finansinė ataskaitos; po neilgų diskusijų patvirtinta revizijos komisijos ataskaita. LASS pirmininkas S. Armonas trumpame pranešime apžvelgė svarbiausius organizacijai kylančius uždavinius ir problemas. Viskas taip pat ar beveik taip pat, kaip ir ankstesniuose ataskaitiniuose suvažiavimuose, tik LASS pirmininko kalba kitokia, nes praėjusiais metais buvo 2012-ieji, o dabar - 2013-ieji. Dar pacitavus keletą suvažiavime nuskambėjusių minčių, pasakojimą apie jį būtų galima ir baigti. Baigti ne dėl to, kad suvažiavimas buvo itin blankus ar nykus, o todėl, kad turbūt kitoks nevyriausybinės organizacijos, jeigu joje niekas nieko neverčia iš užimamų kėdžių, negriauna ir nekelia kitokių revoliucijų, ataskaitinis suvažiavimas ir negali būti. Valdžia atsiskaito, delegatai ataskaitas patvirtina (nes jeigu nepatvirtintų, tai jau akivaizdus ženklas, kad organizacijos laukia rimti pokyčiai), kažkas pasako vieną kitą auksinę mintį ir visi išsiskirsto namo. Esu ne kartą išsakęs abejonę (dabar ji jau tapo tvirtu įsitikinimu), kad tokie suvažiavimai nieko ar beveik nieko organizacijai neduoda. Priešingai, jie tik kliudo: paprastai vyksta metų viduryje, kai intensyviausias darbymetis, kai visu smarkumu būna suspėjusi įsisukti organizacijos projektinė veikla. Ataskaitiniai suvažiavimai nuo darbų atitraukia daugybę žmonių: etatiniai organizacijos darbuotojai gaišta laiką ruošdami ataskaitas, delegatai - sėdėdami posėdžių salėje ir jų klausydami. Suvažiavimo dvasia ar jo baigtis paprastai būna aiški šiam dar neprasidėjus. Neslėpsiu, turiu alergiją visokio tipo posėdžiams, todėl manau, kad dirbti net ir kokį nors nereikšmingą darbą yra daug maloniau ir naudingiau negu posėdžiauti. Išvada: kol dar Seime turime Edvardą Žakarį, siūlyti Asociacijų įstatymo pataisą, pagal kurią metiniai ataskaitiniai suvažiavimai nebūtų privalomi, o kiekviena organizacija, atsižvelgdama į savo veiklos pobūdį, tradicijas ar būtinybę, galėtų pati nuspręsti, rengti suvažiavimus kasmet ar nerengti. Per ketverius metus (tiek paprastai trunka išrinktų organizacijos vadovų kadencija) galbūt užtektų vieno ataskaitinio suvažiavimo, o ne trijų? Ką daryti, jeigu organizacijos vadovai nepateisina vilčių arba piktnaudžiauja užimama padėtimi? Čia turėtų tarti žodį teisininkai, bet atšaukti organizacijos vadovą iš užimamų pareigų ar jį pakeisti kitu teisinių būdų visada buvo ir yra. Ne paskutinėje vietoje turėtų būti ir pilietinis organizacijos narių aktyvumas, sąmoningumas ir panašūs dalykai. 

Tačiau kol kas jokios pataisos įstatymų leidėjams niekas nepateikė, todėl ataskaitiniai suvažiavimai vyko ir vyks. Šis XXIV suvažiavimas, nors daug kuo buvo panašus į ankstesnius savo pirmtakus, turėjo vieną išskirtinį bruožą, į kurį LASS pirmininkas S. Armonas atkreipė dėmesį tiek savo interviu ("M.Ž." Nr.5), tiek ir savo kalboje, skirtoje suvažiavimo delegatams. Suvažiavimas yra paskutinis prieš ataskaitinį-rinkiminį suvažiavimą, tokios sudėties jis renkasi paskutinį kartą. Rudenį vyks nauji rinkimai ir visiškai aišku, kad mažiau ar daugiau, tačiau delegatų sudėtis keisis. S. Armonas: "Tikėtina, kad tiek LASS centro tarybos, tiek suvažiavimo delegatų sudėtis atsinaujins. Reikalingi nauji žmonės, naujos pajėgos ir naujos iniciatyvos." 

Ką rinkti naujajai ketverių metų kadencijai, rudenį spręs visuotiniai LASS narių susirinkimai, o mes, dabartiniai LASS suvažiavimo delegatai, į jį rinkomės paskutinį kartą. Taigi saulelė vakarop... Ką padarėme, ką galėjome padaryti? Kaip gyveno tuos ketverius metus mūsų vairuojama Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga? Nors galutinį derlių skaičiuosime ir sversime tik po metų, tačiau akivaizdu - jo apimtys ir kokybė aiškėja jau dabar. Pasklaidykime organizacijos trejų metų darbo ataskaitas ir akivaizdžiai įsitikinsime, kad gyvenome pakankamai intensyvų ir pilnakraujį gyvenimą: vyko plačios apimties sociokultūrinė veikla, pradėti vykdyti du ES finansuojami projektai, neseniai apakusiems žmonėms imtos rengti savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklos, greta jų - stovyklos organizacijos senjorams, jaunimui, informacinių technologijų žinovams, būsimiesiems lyderiams... Sąrašą galima būtų tęsti ilgai, bet šiuo atveju mane labiau domintų tai, ką dar galėtume padaryti (nebūtinai mes, galbūt tie, kurie ateis po mūsų), o ne tai, ką padarėme. 

Žmonės 

LASS veiklos ataskaitoje skaitome: "Ministro įsakymu suburta darbo grupė, kurią sudarė dvylika pogrupių. Keturiuose pogrupiuose dirbo LASS pirmininkas Sigitas Armonas." Toliau vardijami pogrupiai, kuris kokios srities problemas nagrinėjo. Tai apie naujos - 2013-2019 metų neįgaliųjų socialinės integracijos programos - kūrimą. Panašių vietų, kur LASS kokiai nors darbo grupei ar tarybai atstovauja jos pirmininkas, ataskaitoje rasime ir daugiau. Palikime personalijas nuošaly. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kas bus, o kas nebus LASS pirmininku ir pirmuoju jo pavaduotoju po metų ar penkerių, kas pelnys daugiau rinkėjų simpatijų, o kas - mažiau. Bet štai jau beveik du dešimtmečiai savo organizacijoje susiduriame su vienu gana keistu reiškiniu: atrodo, kad be LASS pirmininko (tam tikrais atvejais ir be pirmojo jo pavaduotojo) daugiau nėra žmonių, galinčių jai atstovauti, dalyvauti įvairių darbo grupių, komisijų, tarybų, forumų ir panašių struktūrų veikloje. Ar tikrai taip? Kažkada, pavyzdžiui, dar tik susikūrus Neįgaliųjų reikalų tarybai, LASS jai atstovavo amžiną atilsį Juozas Karlikauskas, nors pirmininko pavaduotoju jis tada jau nedirbo. Ir nieko baisaus neatsitiko! 

LASS pirmininkas ir pirmasis jo pavaduotojas yra svarbiausi organizacijos asmenys, todėl suprantama, kad įvairaus lygio struktūrose tai organizacijai jie dažniausiai ir atstovauja. Tačiau ar tikrai taip daryti turi visada ir visur? Ar tikrai neturime daugiau žmonių, galinčių imtis pareigos ir atsakomybės atstovauti organizacijai ar dirbti jos narių labui? O jeigu neturime, tai ar ne laikas tuo rimtai susirūpinti? Manau, daugelis sutiks, kad tokių žmonių buvo ne tik anksčiau, bet yra ir dabar. Skirtumas su praėjusiais dešimtmečiais, matyt, būtų toks, kad vieni jų nuėjo į verslą, antri vietą surado kitose aklųjų organizacijose ar neregių labui dirbančiose valstybės struktūrose. 

Tačiau atidžiai apsidairę, manyčiau, jų rastume ir savo organizacijoje. Situacija, kai LASS įvairioms struktūroms, darbo grupėms atstovauja tik pirmieji jos asmenys, mano galva, nėra labai gera dėl kelių priežasčių: pirmininkui ir pirmajam jo pavaduotojui užkraunama daug papildomo darbo, sąmoningai ar nesąmoningai jiems tenka visa atsakomybė už organizacijos dabartį ir ateitį, nenorime ir nemokame jos prisiimti patys ar ja dalintis su tais, kuriuos išrinkome. Kartu nesudaromos galimybės kitiems organizacijos nariams veikti, klysti, ieškoti, geriau suprasti socialinės ir ne tik socialinės politikos viešumą ir užkulisius, ministerijų, departamentų, kitų valstybės tarnybų darbą. Taigi būsimiems LASS vadovams kai kada derėtų prisiminti, kad be jų organizacijoje yra ir daugiau narių, galinčių jai atstovauti visokiose darbo grupėse, komisijose, komitetuose... 

Aplinka 

Labai apibendrintai galėtume teigti, kad ji dvejopa - fizinė ir informacinė. Iš esmės tai visa tikrovė, bet kalbėti apie ją - tai tas pat, kaip kalbėti apie nieką. Tad kalbėdami apie informacinę aplinką galvoje pirmiausia turime naująsias informacines technologijas, o apie fizinę - tai, su kuo susiduria neregys kasdien išėjęs už savo buto durų. LASS pirmininko pavaduotoja R. Balčikonienė LASS XXIV suvažiavime pranešė, kad nuo rudens LASS respublikiniame centre ketinama įdarbinti žmogų, atsakingą už informacinės aplinkos prieinamumą. Sprendimas sveikintinas ir turbūt nereikia komentuoti, kodėl. Dar labiau sveikintina tai, kad tokio specialisto konkursas buvo paskelbtas tuojau po suvažiavimo, o liepos pradžioje jau paaiškėjo, kas šį darbą dirbs. Tai daugeliui žurnalo skaitytojų pažįstamas informacinių technologijų žinovas, vienas iš virtualios aklųjų bibliotekos "Elvis" kūrėjų - Arvydas Juchna. Vasaros mėnesiai - visada tam tikras štilis, todėl galima nesiverčiant per galvą susipažinti su laukiančiais darbais, juos susiplanuoti, o nuo rudens rimtai kibti į darbą. Tas darbas - tai ne tik naujo lietuviško kalbos sintezatoriaus kūrimas, bet ir neregiams nepritaikytos ar nevisiškai pritaikytos valstybės institucijų interneto svetainės, naujausios kartos mobilieji telefonai, kalbantys bankomatai ir kiti šiuolaikiniai prietaisai. 

Labiau regimą ir apčiuopiamą mūsų tikrovės dalį sudaro fizinė aplinka. LASS respublikiniame centre buvo darbuotoja (šiuo metu ji išėjusi motinystės atostogų), kuriai, be kitų darbų, reikėjo rūpintis ir universalaus dizaino reikalais, tačiau neatrodo, kad šioje srityje būtų nuveikta kas nors konkretesnio ar labiau krintančio į akis. Kalbant apie fizinės aplinkos prieinamumą kiltų dar ir toks klausimas: jau bene antras dešimtmetis Lietuvoje veikia Aplinkos pritaikymo neįgaliesiems asociacija, beje, įsikūrusi LASS patalpose Vilniuje, Žemaitės g. 21. Ką apskritai žinome apie šios organizacijos veiklą, ar ji dirba tik judėjimo negalią turinčių žmonių labui ar ir aklųjų? Jeigu ir aklųjų - tai ką veikia ir ką iki šiol yra nuveikusi? Kaip aiškėja, apie tokios asociacijos egzistavimą iki šiol nežino net daugelis LASS filialų pirmininkų, o jeigu ir žino, tai netapatina jos su aklaisiais ir jiems kylančiomis fizinės aplinkos problemomis. Jeigu dar pridėsime tai, kad Lietuvoje iki šiol nėra garsinių šviesoforų standarto ar bent daugeliui priimtino pavyzdžio, jeigu tuos šviesoforus (kaip atsitiko Vilniuje) įrengiant su pačiais neregiais niekas nesitaria arba tariasi tik tada, kai darbai jau būna atlikti, tai ir šios srities problemų pakankamai, kad jomis būtų rimtai susirūpinta. Nežinau, ar LASS respublikiniame centre fizinės, taip kaip informacinės aplinkos, reikalams turėtų būti atskiras specialistas, tačiau akivaizdu, kad jai iki šiol deramo dėmesio neskirta. 

Baigsiu tuo, nuo ko pradėjau: šio šaukimo LASS suvažiavimo delegatų laikas eina į pabaigą, arba, kitaip sakant, - saulelė vakarop. Kam ji patekės dar kartą, sužinosime jau šiais metais. Tačiau neturėkime iliuzijų, kad tie, kuriems ji nepatekės, nuo savo ankstesnės veiklos labai toli pabėgsime. Taigi jau dabar galima pradėti gyventi ne tik artėjančio LASS XXV suvažiavimo, bet ir naujų darbų nuotaikomis.