NEREGYS IR VISUOMENĖ

NIEKO ITIN NAUJA IR NETIKĖTA

Lietuvos ir Birštono politinė ir visuomenės veikėja. 2004 m. Vytauto Didžiojo ordino medalis. Prienų senelių globos namų direktorė, Trečiojo amžiaus universiteto Prienų filialo direktorė. Nuo 2001 m. - Lietuvos socialdemokratų partijos narė. Darbinę karjerą pradėjo kaip korespondentė ir Prienų rajono laikraščio "Naujas gyvenimas" atsakingoji sekretorė. 

Šitaip visažinė "Vikipedija" trumpai apibūdina dabartinę socialinės apsaugos ir darbo viceministrę "Mūsų žodžio" pašnekovę Angelę Bajorienę. Su viceministre kalbėjosi žurnalistas Alvydas Valenta. 

- Gerbiama viceministre, svarbiausias jūsų gyvenimo ir veiklos datas galima rasti internete. Kita vertus, norėtųsi išgirsti iš jūsų pačios lūpų, koks kelias buvo iki ministerijos? 

- Į ministeriją dirbti atėjau iš Prienų senelių globos namų. Juose direktorės pareigas ėjau dvidešimt metų. Taip pat buvo įvairios kitokios veiklos - tiek su neįgaliaisiais, tiek su senjorais ar kitomis socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Taigi problemos nėra nei naujos, nei nepažįstamos. Priešingai, daugelį kartų spręstos, žinomos. Galėčiau papasakoti nemažai konkrečių atvejų, kuriuos reikėjo spręsti, todėl nieko iš esmės nauja ir netikėta nėra. 

- Su kokiomis nuostatomis, planais ir mintimis atėjote į ministeriją? Ką radote? Ar realybė labai skyrėsi nuo to, ką įsivaizdavote? 

- Turbūt kiekvienas žmogus, prieš užimdamas vienokias ar kitokias pareigas, mano galįs kai ką patobulinti, kai ką pakeisti. Aš irgi, matyt, nesu išimtis. Nesu griovėja. Esu ministerijos augintinė nuo 1993 metų. Pažįstu jos darbą, jos žmones, dalyvavau įvairiose darbo grupėse rengiant teisės aktų projektus, dalyvavau kitoje su socialine apsauga susijusioje veikloje, todėl jokių didelių revoliucijų kaip viceministrė nesirengiu daryti. Tai nereiškia, kad apskritai nieko nereikia keisti ar tobulinti. Socialinės apsaugos sistema, kaip ir visa mūsų valstybė, yra "jauna". Paslaugų sistemą kūrėme visi kartu. Dabar jau galime mėginti ją apibendrinti, pasižiūrėti, kas labiau pasisekė, ką turėtume taisyti. Didžiausias noras, kad socialinių paslaugų sistema kuo efektyviau artėtų prie žmogaus. Kitaip sakant, nuo tam tikrų teorinių aukštumų nusileistų ant šios žemės. Natūralu, kad kuriant atsitinka visaip, kartais sukuriama ir tai, ko ne visai reikia ar išties reikia, bet tas dalykas yra toli nuo žmogaus. Galbūt pernelyg pasineriame į kūrybą ir paprastus dalykus padarome per daug sudėtingus, todėl dabar kartu su ministerijos darbuotojais mėginsime tai, ką sukūrėme, susisteminti ir artinti prie žmogaus. Šiame darbe norime kaip galima labiau pasitelkti socialinius darbuotojus, kitus praktinį darbą dirbančius žmones. 

- Viena iš jūsų veiklos sričių yra neįgalieji. Akivaizdu, kad neįgaliųjų problemoms spręsti, jų gyvenimui palengvinti Lietuvoje skiriama tiek lėšų, tiek ir žmogiško dėmesio. Tai pasakytina ir apie jūsų ministeriją, ir apie kitas valstybės institucijas. Viskas būtų neblogai, bet metai iš metų neįgaliųjų organizacijos susiduria su ta pačia problema - finansavimą dažniausiai pradeda gauti balandžio mėnesį. Taigi 3-4 mėnesiai vegetavimo ar geriausiu atveju nepilno darbo. Teisinamasi ir motyvuojama visaip, tačiau realybė tokia, kad organizacijos ketvirtadalį metų yra nei gyvos, nei mirusios. Jose dirbantys specialistai nežino, ar jų gebėjimai ir kompetencijos bus reikalingi po metų ar pusmečio. Ar tai normalu? Ar įmanoma tokiomis sąlygomis kūrybingai profesionaliai dirbti? Ar galima čia ką nors pakeisti? Jeigu taip, tai ką? 

- Jūs kalbate apie projektinį finansavimą, tačiau yra neįgaliųjų, dirbančių ir ne pagal šį finansavimo modelį. 

- Drįsčiau nesutikti. Praktiškai visas neįgaliųjų sektorius dirba pagal projektinį finansavimą. Turbūt nėra nė vienos neįgaliųjų įstaigos, kuri dirbtų kitaip ir kuri finansavimą gautų ne anksčiau nei kiekvienų metų balandžio mėnesį. 

- Taip, tai yra ne biudžetinis, bet nevyriausybinis sektorius. Nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje yra labai daug ir labai gerai, kad jų yra daug, tačiau visiškai natūralu, kad jos negauna ir negali gauti biudžetinio finansavimo. Kuo tada skirtųsi biudžetinė ir nevyriausybinė organizacija? Nevyriausybinės organizacijos turi daug daugiau laisvės, erdvės kūrybai, savo narių saviraiškai. Daugelyje valstybių nevyriausybinis sektorius orientuotas į įvairią pagalbą žmonėms. Lietuvoje mes irgi tam pritariame, norime, kad nevyriausybinis sektorius nuolat stiprėtų, bet "nesusibiudžetintų". 

- Na, taip. Iš dalies galima sutikti. Jeigu visos nevyriausybinės organizacijos gautų tokį patį finansavimą kaip biudžetinės įstaigos, valstybė turbūt ilgai tokios naštos nepatemptų. Bet organizacija nelygi organizacijai. Vienos įsisteigia, metus ar kelerius pabūna ir išnyksta ar vykdo pačią minimaliausią veiklą, kitos atlieka darbą, ne menkesnį nei kokia nors valstybės biudžetinė įstaiga, o jų darbuotojai dirba nuo ryto iki vakaro dažnai neskaičiuodami nei valandų, nei poilsio dienų. Teisybė, dabar pereinama prie tęstinių - trejų metų projektų, bet šių metų patirtis sako, kad iš esmės nieko nauja: ministras nutarimą dėl projektų finansavimo pasirašo kovo mėnesį, pirmieji pinigai organizacijas pasiekia balandžio mėnesį. 

- Tai, kad organizacijos gauna finansavimą ne nuo metų pradžios, yra problema ir jos nematyti negalime. Esama organizacijų, kurios išgyvena iš rėmėjų, kitų šaltinių, bet rimtai ir nuolatinei veiklai to nepakanka. Manyčiau, tai galėtų būti atskiro pokalbio, apvalaus stalo ar kokios kitos diskusijos tema. Diskutuokime, svarstykime, teikime pasiūlymus, bet tai pernelyg sudėtingas klausimas, kad galėtume dabar į jį rasti atsakymą ar pasakyti kokią auksinę mintį. 

- Įvairiuose tarptautiniuose forumuose nuolat akcentuojama nuostata: nieko apie neįgaliuosius be pačių neįgaliųjų. Lietuvoje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos irgi formaliai veikia Neįgaliųjų reikalų taryba. Tačiau pačių neįgaliųjų organizacijų vadovų teigimu, ši taryba realiai nieko negali, niekas jos nuomonės svarbiais klausimais neklausia ir į ją neatsižvelgia (gal esu pernelyg kategoriškas, bet realybė labai panaši.) Neįgaliųjų reikalų taryba su tokiu savo vaidmeniu nesutinka. Kaip šią situaciją vertintumėte jūs, kokie galimi sprendimo būdai? 

- Tą problemą žinau. Išgirdau vos pradėjusi dirbti ministerijoje. Yra minčių, kad taryba ar koks nors panašus organas galėtų būti prie Seimo ar prie Vyriausybės: galiu visiškai atsakingai teigti, kad Lietuvoje nė viena valstybės institucija taip glaudžiai nebendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, kaip tai daro Neįgaliųjų reikalų departamentas. Kiekvieną antradienį departamente vyksta susitikimai su neįgaliųjų organizacijoms atstovaujančiais žmonėmis, tariamasi, svarstoma, diskutuojama. Būsiu tiesmukiška. Ne kartą dalyvavau tokiuose susitikimuose ir pati. Kai kada akivaizdu, kad patys neįgalieji ne visada susitaria vieni su kitais, ne visada vienu ar kitu klausimu turi bendrą nuomonę. 

- Tai turbūt suprantama. Būtų keista, jeigu tas pats dalykas lygiai vienodai tiktų ir neregiui, ir žmogui, sėdinčiam vežimėlyje. Tačiau nedideli darbiniai nesutarimai - viena, o strateginiai dalykai - kita. 

- Vienas iš rimčiausių priekaištų - neįgalieji į tarybos posėdžius neprisikviečia kitų ministerijų atstovų. Nėra tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Per lėtai sprendžiamos arba ir iš viso nesprendžiamos kitų ministerijų veiklos sritims būdingos problemos. Kaip viceministrė galiu užtikrinti viena: sakykite, ką reikia iš kitų valstybės institucijų į tarybos posėdžius pakviesti, ir bus pakviesta. Valdininkai, nuo kurių priklauso neįgaliųjų problemų sprendimas, tikrai bus kviečiami ir su jais ryšiai bus palaikomi. Aplinkos ministerijoje jau turėjome priėmimą pas ministrą. Kitas pavyzdys, kaip klausos negalią turintiems žmonėms pritaikyti bendrosios pagalbos telefoną 112. Buvome pasikvietę būrį specialistų ir šį klausimą sprendėme. Artimiausiu metu susitiksime su "Sodros" atstovais ir aptarsime tėvų, auginančių neįgalius vaikus, socialinio draudimo problemą. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas tikrai gali vykti be jokių papildomų institucijų kūrimo. 

- Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje Ministrui Pirmininkui neįgaliųjų klausimais patars speciali visuomeninė patarėja - Dovilė Juodkaitė. Ar jums žinoma apie tai, ar esate su ja turėję kokių nors reikalų? 

- Taip, jau teko būti kartu pas Ministrą Pirmininką. Manau, kad bendradarbiausime ir ateityje. Tiek Ministro Pirmininko, tiek Seimo darbo ir socialinių reikalų komiteto narių požiūris į neįgaliuosius yra socialiai jautrus, ir, manau, kad šiai socialinei grupei galėsime padaryti tikrai daug gerų darbų. 

- Apakusių žmonių reabilitaciją kol kas vykdo tik Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) savo jėgomis. Teisybė, finansuoja ją valstybė per pateikiamas programas, bet visas parengiamasis darbas, žmonių paieška tenka pačiai organizacijai. Kita vertus, LASS neturi priėjimo prie objektyvių duomenų apie apakusius asmenis - Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba jų neteikia motyvuodama Asmens duomenų apsaugos įstatymu. Esame priversti ne tik LASS, bet ir valstybei naudingą ir reikalingą veiklą vykdyti ieškodami žmonių "per aplinkui", o skaudžiausia, kad nemažos dalies jų taip ir neatrandame. Kaip viceministrė siūlytų spręsti šią problemą? 

- Ar duomenys turėtų būti skelbiami viešojoje erdvėje? Įstatymai niekada to neleis. Joks neįgalus žmogus negyvena tuštumoje. Jeigu į nevyriausybinę organizaciją nesikreipia giminės, kaimynai, tai yra savivaldybių globos ir rūpybos skyriai, juose dirbantys socialiniai darbuotojai. Neįgalus žmogus gauna įvairias paslaugas, socialines išmokas - kitaip sakant, jis vienu ar kitu būdu atsiduria socialinių darbuotojų veiklos lauke. 

- Jeigu žmogus yra uždaras, nenori su niekuo bendrauti, tai turbūt net socialiniai darbuotojai ne visada turi informaciją, kad tokioje ir tokioje gatvėje, tokiame name gyvena neįgalusis x ir kad galbūt jam reikia surasti organizaciją pagal jo negalios pobūdį? 

- Drįsčiau prieštarauti. Visų neįgaliųjų, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių sąrašai savivaldybių socialiniuose skyriuose yra. Mažesniuose miesteliuose, seniūnijose tikrai atsakingi darbuotojai tuos atvejus žino. Todėl kaip vieną iš galimybių matyčiau glaudesnį nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą su vietos socialinėmis tarnybomis. 

- Labai panašios problemos kyla ir kalbant apie vaikus. Vaikai su regos negalia nėra LASS nariai, tačiau LASS jais rūpinasi ir teikia jų tėvams įvairią pagalbą. Dėl to paties Asmens duomenų apsaugos įstatymo neturime priėjimo prie šeimų, kurioms tokia pagalba būtų reikalinga. Ar šiuo atveju valstybės, švietimo sistemos ir nevyriausybinių organizacijų sektoriaus bendradarbiavimas nebūtų naudingas vaiko šeimai? 

- Šeima negali gyventi visiškai užsidariusi, visiškai su niekuo nekontaktuodama. Jeigu auga vaikas su negalia, tokiai šeimai yra socialinės garantijos, paslaugos, šeima suinteresuota, kad apie vaiką žinotų atitinkamos tarnybos. Kaip išeitį matyčiau jau minėtą bendradarbiavimą su savivaldybių socialinėmis tarnybomis, lankomosios priežiūros specialistais, dienos centrais, mokyklomis. 

- Paskutiniu metu nemažai kalbama apie didelių globos įstaigų mažinimą, pertvarkymą. Viena vertus, akliesiems tai nėra labai jautri problema, nes globos namuose jų gyvena sąlygiškai nedaug. Antra vertus, didžioji LASS narių dalis yra pensinio amžiaus, nemažai vienišų žmonių. Vieniems reikia labai nedidelės, kitiems - didelės ir nuolatinės pagalbos. Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, kaip nevyriausybinė organizacija, nei didelių, nei mažų, nei pastovių ar laikinų globos įstaigų steigti ir išlaikyti negali. Kaip siūlytumėte spręsti šią problemą? 

- Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš tikrųjų vykdo deinstitucionalizacijos procesą, kurio tikslas, kad Lietuvoje liktų kuo mažiau didelių globos įstaigų, kuriose gyvena po kelis šimtus globotinių. Jūsų minimu atveju išeitis galėtų būti savarankiško gyvenimo namai ar skyriai. Kur rasti jiems vietą? Dabar egzistuojančių globos įstaigų pastatai dideli, galbūt galima savarankiško gyvenimo namus ar skyrius steigti juose? Kai kurie šių pastatų per du nepriklausomybės dešimtmečius net renovuoti, todėl kaštai jiems pertvarkyti nebūtų itin dideli. Tokie savarankiško gyvenimo namai būtų naudingi ir patiems globotiniams. Ne vienas jų yra darbingo amžiaus, dar gali šiek tiek dirbti, prisidurti prie pensijos. Dabar egzistuojančiuose globos namuose tokie žmonės paprastai nieko neveikia ir nedirba, o jeigu nori dirbti, iškart atsiranda įvairių papildomų problemų. Savarankiško gyvenimo namai galėtų būti išeitis žmonėms, kuriems reikalinga globa, bet ne nuolatinė slauga.