MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

APIE "APJAKĖLIUS" IR JŲ APAKIMĄ

XVIII amžiaus vidurio rašytojo, lietuvių originaliosios kūrybos pradininko Kristijono Donelaičio epinė poema "Metai" - ne tik etnografinė Rytų Prūsijos lietuvio valstiečio mozaika, tai, anot literatūrologų, ir istorinis lietuvio savimonės liudijimas. Ne kartą, kai iškildavo priespaudos pavojus (vokiečių agresija, sovietmetis), grėsmė lietuvių kalbai, buvo gręžiamasi į Donelaitį, į pačias ištakas - tai akivaizdu ir Salomėjos Nėries eilėraštyje "Donelaitis", ir Kazio Binkio eilėraštyje "Donelaitiškas", ir Marcelijaus Martinaičio kūrinyje "Dėkojimas už K. Donelaičio Metus", kuris - tarsi malda: "Per baudžiavos / dangų atkopdama / pargriaudama, - / saulelė pilnoji." 

Šio straipsnio tikslas - patyrinėti, kas "Metuose" vadinamas "apjakėliu" (apakėlis), kokios ydos yra "apjakimas", kaip visa tai susiję su Švietimo epocha, pietistiniu judėjimu, klasicizmo moraliniais vertinimais ar barokui būdingu polinkiu hiperbolizuotai vaizduoti būrų gyvenimo scenas. 

Visų pirma norėtųsi pasakyti, kad sodriame, "nenaudėlius" charakterizuojančiame K. Donelaičio žodyne "apjakėlis" - tikrai dažnas epitetas. Jis natūraliai įsilieja į "smirdų" (neapsišvietęs, negeras žmogus, nevidonas), "šlapjurgių" (girtuoklis), "drimelių" (išsižiojėlis, nevėkšla), "raspustininkų" (niekdarys), "narų" (kvailys) ir kitokių poeto kalbos turtingumą rodančių žodžių srautą. Akivaizdu, kad nemažai čia slavizmų, germanizmų, nors "šlapjurgio" ar "smirdo" lietuviškumas abejonių nekelia. Ryškiausios "apjakimo" situacijos yra nepagarba Dievui, keikimasis, menkas būro, kaip savo tautos atstovo, savigarbos jausmas, girtuoklystė. 

Dievo niekinimas - viena iš didžiausių "Metuose" smerkiamų ydų. Anot literatūros tyrinėtojų, poemoje akivaizdi "tvarkos idėja". Pasaulis - Dievo tvarką rodanti vieta, už tokį tobulumą Viešpačiui turi būti dėkojama. Deja, esama tokių, kurie jokio dėkingumo nejaučia. Vienas iš jų - "Pavasario linksmybėse" minimas Diksas. Jis apskritai - išsišokėlis, "žioplys", "pasipūtęs", mėgstąs puoštis ("rūbais blizgančiais išsirėdęs"), jo kalba "glūpa", pats jis "nei dievaitis koks tarp būrų skiauterę rodo". Vis dėlto didžiausia Dikso yda - nepagarba Viešpačiui. Už tokį nedėkingumą Diksas vadinamas "apjakėliu". Menka Dikso savivoka, pasipūtusio kvailio esmė dar labiau išryškėja tada, kai jis palyginamas su dosninguoju Krizu, kuris gyvena "po prastu stogu", avi vyžas, dėvi "būrišką skrandą", "nei lakštingala" čiauška ir "širdingai Dievą padeda garbint". Kontrasto principu tapomas neigiamas "apjakėlio" Dikso portretas, duodamas sektinas būro Krizo pavyzdys, o akivaizdžios sąsajos su lakštingala - nuoroda į tai, kad gamta žmogui - vienas iš pačios tikriausios išminties šaltinių. Esama čia ir tuo metu Mažojoje Lietuvoje plitusio pietistų sąjūdžio atgarsių. Būtent pietistai idealizavo natūralias dorybes, kaip darbštumą, teisingumą ir pan. Dikso elgesys - tokių elgesio normų nepaisymas, Krizas gyvena teisingai. Šiame epizode akivaizdus ir švietėjams būdingas noras pamokyti, parodyti, kuris kelias - doras, kuris - ne, tik savo ydų demonstravimas, tikras "apjakimas". 

Poemoje "apjakėliais" vadinami ir keikūnai. "Vasaros darbuose" viename iš savo monologų "viežlybas" būras Selmas, pasiklausęs besikeikiančio vakmistro, prabyla apie tuos, kuriems "ant liežuvio velniai šokinėja", kurie iš patalo rytmetį išlipa "su perkūnais". Tai vienas iš spalvingiausių "Metų" epizodų, tikrai nestokojantis sodrios leksikos. Toks nepraustaburnis, "savo namą visą prakeikęs", ir šeimyną ragina dirbti su keiksmais, ir prie stalo visus, "žegnonėmis pekliškomis įžegnojęs", duoną raiko ir netgi "viralą srebia". Anot Selmo, plūdimasis žemina ir būrą, ir "pilvotą ponpalaikį". Keiktis - tai "kiauliškai šūdinėti". Ne Dievas poteriais garbinamas, o daroma visa tai "kiaulėms ant garbės". Toks žmogus "velniui pasidavęs", nedoras, taigi tikras "apjakėlis". Šiame epizode vėlgi akivaizdus Švietimo epochai būdingas didaktiškumas, o vulgaroki posakiai, hiperbolės ("tai baisybė, kad jau plaukai pasišiaušia") liudija, kad poemoje esama ir baroko pėdsakų. 

Dar vienas "apjakimo" momentas išryškėja "Vasaros" paskutiniame epizode, kur "pakamorė", tai yra dvaro prievaizdas, atkreipia vyrų dėmesį į menką jų, kaip savo tautos atstovų, savigarbos jausmą. Pakamorė ragina būrus gerai atlikti po rugiapjūtės prasidėsiančius darbus. Tai tikra būrų buities mozaika: kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižapjūtę ir miežiapjūtę, linų rovimą ir karšimą, grybavimą. Vokiečių gaspadinės darbštesnės, apsukresnės, nes jos ir riešutų "bačkas jau "prisirinko", rado ir puikiausių grybų (lietuvėms lieka tik šungrybiai). Anot pakamorės, vyrai turėtų "pačias linų raut guiti", žiūrėti, kad jos netingėtų grybauti, riešutauti. Kitaip vyrai bus tik nieko nesuprantantys "apjakėliai". Pakamorė sielvartauja: jei lietuviai nebus rūpestingi, neskirs dėmesio tvarkingam rengimuisi, tai "vokiečiams nuogi" pasirodys, samprotauja, kad lietuviams tai darytų gėdą kitataučių akivaizdoje. Nemažai priekaištų moterims, kurios jau "vokiškai dabinėjas", ima netgi prancūziškai kalbėti ir "taip bezaunydamos" pamiršta savo darbus. "Apjakėliai" vyrai nesupranta, kad "su buksvoms lopytoms į baudžiavą žergti", "mišion sudriskusiems ir skarotiems nukakti" - gėda. Poemoje akivaizdus noras paraginti tautą, gyvenančią kitataučių aplinkoje, paisyti tvarkingo krikščioniškojo gyvenimo normų, laikytis papročių: išsaugoti savo kalbą, būti darbštiems, tvarkingiems. Lietuviškumo klausimas, skatinimas puoselėti savas tradicijas vėlgi leidžia sieti poemą su Švietimo epocha. 

Kaip viena iš "apjakimo" formų poemoje minima ir girtuoklystė. "Žiemos rūpesčiuose" Pričkus, graudendamas būrus dėl jų ydų, neužmiršta ir to, kuris "akis užsipylęs" arba "jau po suolu nupuolęs", "kone merdėdamas dar giria būrų vagystę". Karčema - "pekla", kurios duris pravėręs pražūva ir "pons, ir tarns jo". Girtuoklystė laikoma "tamsybe", kuri "apjekina". Didžiausias girtuoklis, kaip žinome, "Metuose" - Dočys, kuris su žmona Pime vis bėga į karčemą. Girtų būrų muštynėse pas Plaučiūną Dočys nukenčia labiausiai ("vos parnešė gyvą"). Ne veltui Pričkus bara būrus, kad jie "linksmai nusipešt į karčemą bėga", o "panedėlyj krapšto kruviną snukį". Pričkus dūsauja: "Ak, tu švents Dieve! Kokią gi gadynę sulaukėm." Taigi ėjimas "peklon" - baisus "apjakimas", supuvusios "gadynės" ženklas. Griežtas klasicistinis moralinis šios ydos vertinimas akivaizdus. 

K. Donelaičio "Metai" - kūrinys, kuriame būrų gyvenimas vaizduojamas istoriškai lemtingu laikotarpiu, - tai Mažosios Lietuvos germanizacija. Norint išsaugoti tautiškumą, reikėjo būti budriam, atspariam kitataučių įtakai, suvokiančiam savo papročių vertę, tykančių ydų grėsmę, kalbos reikšmę. Persmelkta Švietimo, baroko, klacisizmo epochų dvasios, poema ir šiandien mus moko: tas, kuris nenori būti "apjakėlis", turėtų nusigręžti nuo stikliuko, nedarkyti savo kalbos keiksmažodžiais, neprarasti tautinės savigarbos jausmo, tikėti, kad padėka Dievui būtina, nes jo pasaulis sukurtas tobulai.