LASS LITERATų KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

PENKIOLIKTOJI MANO ŽIEMA


Kriaušiuku aukštyn o-op - ir jau šliuožiu per savo kiemą. Kampe, tarp namo sienos ir priemenėlės, atremiu lazdas, lenkiuos prie apkaustų, laisvinu dirželius. Slidės prisiglaudžia ten pat, kur lazdos. 

Visą šeimyną randu virtuvėj. Senelė mezga vilnonę kojinę. Senelis, ant geležinės batsiuvio kojos aulu žemyn užmovęs čebatą, žalvarinėmis vinutėmis tvirtina rantuotą puspadį. Vakar tuos puspadžius klijavo, o štai šiandien dar vinutės. Ką jau jis daro - visuomet šimtui metų. Toks jau tasai mano senelis, lygiai tokia ir mano mama. Jai irgi joks darbas neturi būt padarytas bet kaip, atmestinai. Ton pusėn nuo mažų dienelių negailestingai lenkia ir mane. 

Ant sienos, ant man skirto medinio riesto kablio, pasikabinu striukę su kepure, šilton pečiūrėlėn įkišu pirštines, iš kuprinės ant suolo galo tėkšteliu mūsiškius laikraščius, begrįžtant iš mokyklos prigriebtus pašte. Po visų šitų ceremonijų pėdinu savajan kambarin persirengt naminiais drabužiais. Mokyklinius norisi pasaugot, kad kuo ilgiau išsilaikytų gražūs, tvarkingi. 

Po teisybei, šitas kambarys toks jau ten mano. Čia ir svečias vedamas, ir televizorius padėtas bendras visiems, čia, pačioj atokiausioj vietoj, stovi labai patogus krėslas, kuris pavargusį tiesiog gaivinte atgaivina. Viršum nežemo šito krėslo atlošo ant sienos pakabinta mandolina, su kuria senelė, kad ir retokai, vis dar pabrindzina. Bet mano drabužiai, grotuvas ne kur kitur, pamokas ruošiu ne kur kitur, pasiklojęs sofą, irgi šitoj pačioj vietoj miegu. 

Pro ne visai užvertas duris girdžiu sutarškant indus, atplūsta gardūs valgių kvapai. Tuoj tuoj bus pietūs. Tik eik, sėskis, šveisk. Praalkęs buvau gerokai, tad ir šveičiau net ausimis palapsėdamas. Pavalgė senelė, pavalgė senelis, paskutinius kąsnius kramtė mama, o aš paprašiau, kad man lėkštėn dar mesteltų keptūno (bulvinio plokštainio). Toks geltonai iškepęs, toks riebus, kvapnus, kaip nepaprašysi! Senelė atpjovė, įdėjo. Ką darys - anūkėlis nori, anūkėlis auga, jam reikia... 

Senelis suolu pasislinko nuo stalo kuo toliau, užsidėjo akinius, siekė laikraščių. Pasklaidė, pačežino, čežint paliovęs, krunkštelėjo. Tada išgirstam: 

- Nagi, padabokit, kas čia! Tik jūs padabokit!.. 

Sulig tais žodžiais rajono laikraštis atkišamas priekin. Ogi tenais, tenais! Su peikena palei koją, nelyginant koksai kareivis, ant žemės pasistatęs šautuvą, stoviu aš. 

Po ano atsitikimo rajoninio korespondentas buvo atvažiavęs. Klausinėjo, užsirašinėjo, fotografavo... Kone du mėnesiai prabėgo nuo to laiko, kaip nieko, taip nieko. Jau manėm, kad nei ten spausdins, nei ten ką. Ir šit šit... 

Prieš mūsų akis laikraštį kiek palaikęs, palaikęs, žilagalvis pradėjo garsiai skaityt. Buvau paišomas pagražintai, net nepatogu šiek tiek darės. Na, bet tiek jau tos bėdos, smagu, kad visgi išspausdino. 

- Dabar apie mūsų Mariuką visas rajonas sužinos. Ir gerai - tegul sužino. Duokš, vaikeli, žanduką, pabučiuosiu ta proga, - susijaudino senelė ir, iš anksto paruošusi glėbį, žengė į mane. 

Paskum mama ėmė ruoštis darban - šluot, plaut mokyklos koridorių, klasių. 

Apsirengę kieman išgriuvom sykiu. Aš prie batų ėmiau segt savo slides, "mūsų valytoja" stojos ant savųjų. Praėjusių Kalėdų proga dėdė, tikras mamos brolis, jomis apdovanojo mus abu. Savo paties rankom iš uosio darė padarė - mums geruoju seneliu pabuvo. O koks dovanų gražumėlis!.. Spalva - tamsaus kaštono, lakais tik blizga, tik tviska, medžio rievės išilgai tik eina, eina... Parodon kokion tokius daiktus, ne snieguos... 

Mama iš kiemo išsijudino pirmoji. Gerai sumintom vėžėm nušliuožė, nušiušėjo. 

Jau vidurinėj buvo "susirgusi slidėm", tebeserga iki šiol. Užtat ir dabar dumia taip, kad gražu pažiūrėti. Aukšta, nesustorėjusi, žingsniai kuo plačiausi, lazdos pirštinėtose rankose tik švytuoja, tik kabina... Minučiukę akimis sekiau ją, sparčiai tolstančią. Tuos du kilometrėlius iki miestelio, iki mokyklos, sukars kaipmat. 

Valentino AJAUSKO piešinysGerai, gerai, mamut, tu lėk savais keliais, aš patrauksiu savais. Ilgiau nebegaišuodamas, nudūmiau prie Grikinių kalno. Čia po pietų kokiai valandžiukei atlekiu kasdien, jei leidžia orai. 

Pačioj pakalnėj, kuri pasibaigia žemyn smunkančiu kriaušiuku, iš sniego esu susipylęs šiokį tokį aukštyn mažumėlę kylantį trampliniuką. Vis mokausi ir mokausi šuolių. Kaip fain, brolyčiai, keliolika metrų nulėkt oru, kaip fain!.. Širdis tiesiog apsąla. Atšvilpęs nuo kalno, užleki ant to tramplinėlio, staigiai dar labiau pritūpi, tada kad jau šoktelsi... Gal kada tikru šuolininku pasidarysiu, nuo tikrų tramplinų skraidysiu... Norėtųs, norėtųs... 

Šokau sykį, šokau kitą. Viskas kuo puikiausiai. Slidės gulės tiksliai į vėžes, nešė mane tolyn tolyn, kone per visą sniegu apsiklojusią pievą. Tik iš visos širdies atsiduot smagumams, kaip kad kitais kartais, šiandien man sekėsi ne taip gerai. Vis tasai laikraštis, toji nuotrauka!.. Kad ją pamatys, perskaitys aprašymą nemažai žmonių, žinoma, visai nieko, bet gal per laikraštį akis akin su manim susidurs ir mielasai tėtušis, jei šitam pačiam rajone tebegyvena, neišsikraustė kur kitur. Čia tai bent būtų... Žiauriai įdomu, kas jam darytųs... Mažu nežmoniškai susikrimstų, imtų ryt karčias apmaudo seiles, jog kadais atsisakė tokio nieko sau vyručio, ne kokio ten mėmės. Tik kas jis toks, tasai tėtušis, kaip atrodo?.. Nei mama, nei dėdė, nei seneliai apie jį man lig šiol - nė mur mur. Anksčiau dar pamėgindavau iš kurio nors kai ką išpešt, bet kai kaskart išgirsdavau "neklausinėk, nereikia" arba kažką panašaus į "nežinosi, ramesne galva gyvensi", tai smalsaut ir lioviaus. 

Prisisportavęs, prisišokinėjęs, sugrįžau ruošt pamokų. Ant stalo išsidėliojau reikalingus vadovėlius, sąsiuvinius, iš staliko išsitraukiau mieląjį parkeriuką. Mokyklon jo nesinešioju: koksai chebrantas dar sugadintų arba net nušvilptų. Rašau juo tik namie, tik prie šito štai stalo. Mėgstu pirštuos jaust jo patogų storumą, mėgstu nejaust, kaip plunksna slysta per popierių, mėgstu, kad dažnai nereikia siurbt rašalo. Vienu žodžiu, daikčiukas - jėga! 

Padovanojo šitą "kotelį" žmogus iš properšos. Sužinojęs, kur gyvenam, atvažiavo padėkot. Žvelgė į mane jau tokiom akim, tokiom... Ilgai ilgai spaudė ranką ir dar pasakė: 

- Lig grabo lentos būsiu tau dėkingas, sūnau, lig paskutinio atsidūsėjimo. 

Kai mūsų rankos galų galais atsiskyrė, iš striukės vidinės kišenės svečias ištraukė dailią dėžutę, padavė. Ant jos dangtelio išvydau nupaišytą parkerį. Kas viduje - smalsaut nesiskubinau, atrodė, gal būtų nemandagu. 

Dovana, tos padėkavonės mane šildė sušildė... Kaip galėjo nesušildyt?.. Bet užvis užvis... Tiesiog kaži kokia srove pavirtęs per manąjį kūną perėjo žodis "sūnau". Šitaip manęs dar nebuvo pavadinęs joksai vyriškis, joksai... Padėkojęs man, žmogus dėkojo mamai, kad augina tokį drąsų, supratingą vaiką, pasigedo tėčio, ėmė teirautis, kur jį suradus. Kaip išsisukt iš padėties, sumojo senelė. Nė nemirktelėjusi pasakė: 

- Dabar jo nėra namie - mieste. 

Linkėdamas Dievo palaimos mūsų namams, priprašęs, kad nepamirštume nuo jo perduot kuo nuoširdžiausią padėką ir atžalos tėveliui, kai grįš, atvykėlis išvažiavo. Dailiai sudėtas juodbėriukas žalsvam važely lakdino jį, nulakdino. Tik ne ežero kelias buvo pasirinktas, ne ežero, bet sausumos, kur jau tikrai neįlūši. 

Pasilikę vieni patys, suskatom dovaną apžiūrinėt. Išvydom tokią, kokios nesitikėjom nė iš tolo. Regėjos, parkeris bus kaip parkeris, tik rankose vartėm daiktelį, och, ne iš prastųjų. Sodrioj korpusėlio juodumoj, sakytum, slapčiom kaži kas lyg žybčiojo, lyg margavo. Gaubtelio sustiprinimo žiedas, prisegimo laikiklis, viršuje poplatis, apačion siaurėjantis, - auksiniai, nes galėjai įžiūrėt prabas. Plunksna - iš aukso taip pat. Ant jos smaigalio pilkavo grūdelis, ko gero, iš platinos. Visi keturi kaip vienas nusprendėm - išsikaštavojęs bus žmogus. Senelis kuo giliausiai atsiduso. Pasirėmęs alkūnėm į stalą, ilgai ilgai žvelgė užšalusian langan. Tada, giliausiai atsidusęs dar sykį pratarė: 

- Kaip susidėsto kartais likimas. Visam ežere tėra tik dvi šaltiniuotos vietos, kur ledas sustiprėja vėliausiai, o jie šit ėmė ir užlėkė ant tokios. 

Kvit. Vadovėliai užversti, sąsiuviniai užversti. Savo fainuolį, vardu "Waterman", dedu atgal stalikan - tegu iki rytojaus pailsės. 

Nudzimbinęs virtuvėn, senelę radau beskutančią bulves, senelį - iš pušinės pliauskelės beskaldantį balanėles prakuroms. Senelė paprašė: 

- Uždek šviesą, tamsu daros... 

Siektelėjau jungiklio, uždegiau. Tada pasiteiravau, gal reikia atnešt kokių malkų ar vandens. 

- Visa ko tam sykiui užteks, verčiau išnešęs išpiltum pamazgas. 

Pastatęs jau tuščią kibirą, tūptelėjau ant suolo, kur tebegulėjo laikraščiai. Pačiam viršuj buvo mūsų rajoninis. Tan puslapin, kur apie mane, tik žvilgterėjau. Užmečiau akį paskutiniajan - norėjos sužinot, kas naujo rajoniniuose sportuose. Paskui paieškojau Dūdos ir Dūdienės nuotykių. Šitam numery to neradau. Užtat buvo išspausdinta keletas bečiškėnų pajuokavimų. Mat rajone yra toks kaimas Bečiškės, kurio gyventojai jau bais linkę į visokiausius šposus. 

- Nusinešiu pas save, - pasakiau kildamas nuo suolo. 

Savo "palociuose" įsijungiau grotuvą - paleidau kompaktinę su džiaziuku. Įsitaisęs sofoj, klausiaus ir perskaičiau tuos bečiškėnus. Po to dar pažiūrėjau, kas apie mane. Nė nepajutau, kaip straipsnį perskaičiau iki galo. 

Nukilau anos dienos tikrovėn. Ką ten nukilau, kai atsitikimą prie salos visą laiką matyte mačiau. 

Šitoji žiema sualsavo pačioj gruodžio pradžioj. Ir jokių ten droblių, jokių sausų pasnyguriavimų - iškart kietas šaltukas. Žemė pavirto kaulu, ežeras apsiklojo skaidriausiais stiklais. 

Tą šeštadienį prie jo išsiruošiau ilgesniam laikui. Pamokų nėra - kas man, galiu. Vietoj pačiūžų pasigriebiau ragutėlas. Su jomis irgi prisivažinėji, prisismagini iki soties. Kai stabteli užmerkt meškerėlės, jos puikiausiu suoleliu pavirsta. 

Pasispirdamas lazdom, galuose po aštriausią vinį turinčiom, lakstau, duoduos po plačiąsias skaidriąsias lygumas, net vėjai švilpia. Panorėjęs atsipūst, pameškerioju. 

Mūsų miestelio įlankoj pasirodė pulkelis. Gerai įsižiūrėjęs, pažinau, kas ten tokie. Kaip nepažinsi mokyklos "fizkulto" ir jo baibokų. Tų baibokų tėra keturi, bet sykiais per pertraukas jų tarytum padaugėja keleriopai - tokie pasiutę visi. 

Pačiūžos saulėje tik sublykčioja, tik sužaibuoja... Net savo vežėčiukes sustabdęs, žiūrėjau į juos, žiūrėjau... Lakstė tiesiai, lakstė ratais, pasišaudavo lenktynių eit... Kažkas man pasidarė. Šitoj erdvėj, šitose ledo platybėse ir šiaip žmogus jautiesi pamažėjęs, o dabar prie šito jausmo dar tarytum prisidėjo neprašyta nuoskauda. Susigaudžiau ne iš sykio, bet susigaudžiau. Aš gi vienas, bais bais vienas!.. Jiems ten gera: jie su tėčiu, tėtis su jais... Graudulingo ryžto pagautas, apgręžiau savo riestanoses, pavariau nuo čiužinėtojų tolyn. Jei vienas, tai - vienas, nieko nenoriu, nieko man nereikia!.. Dūmiau kiek įkabindamas, kad tik kuo greičiau nuo laimingųjų nutolus. Uždusęs stabteliu. O piliečiai, o tautiečiai mieliausi, jau Petro iškyšuliokas priešais. Palėkta atsakančiai, atsakančiai! 

Iš užu salos išėjo dviese. Vienas didelis, kitas nelabai. Apsistojo. Meškerioja kaip ir aš. Tik ašenai šit koks, o va jie... Tikriausiai bus tėvas su sūnum. Velniai paimtų, visi turi turi, tik man turėt nelemta... Kur teisybė, pasakykit, kur?! Nebūtinai reiktų, kad ir maniškis sukiotųsi šalia, svarbu, jog išvis būtų... Vienas kitą matytumėm, girdėtumėm, ką nors sykiu dirbtumėm. 

Jau niekas manęs nebevadina Adelčium ( mamos vardas Adelė), nebepravardžiuoja benkartu, bet vis vien, vis vien... Iš to nelinksmumo net gan didelį ešerį pakirtau. 

 

(bus daugiau) 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]