JAUNA MINTIS

GINANTIS NEĮGALIŲJŲ TEISES

Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas, jaunas M. Riomerio universiteto teisės fakulteto magistrantas, sveikatos apsaugos ministro visuomeninis patarėjas, jau gina mūsų neregių ir silpnaregių teises. Jei silpnaregio siūlomos teisinės pataisos įsigalios, tai ir mes savigynai galėsime nešiotis kovinius ginklus. Dabar neregiai ir silpnaregiai jų turėti negali. 

Jonas Černius gimė ir augo Vilniuje. Regėjimo problemų turi nuo pat vaikystės. Vaikino interesai įvairūs - nuo istorijos, socialinių mokslų iki šaudymo. Jonas mokėsi integruotai. Vaikino aistra - koviniai ginklai bei šaudymas. Tai ne tik laiko praleidimas, bet ir silpnosios akies regėjimo stiprinimo priemonė. Apie socialinę integraciją J. Černius pasakojo: "Socialiniai įgūdžiai, integracija problemų nekelia. Niekuomet nebuvau socialiai izoliuotas. Ilgainiui pavyko pritaikyti savo ribotus gebėjimus. Nors gyvenimą esu susitvarkęs, vis tiek apribojimų lieka. Esu teisininkas, bet negaliu dirbti nei policijoje, nei kariuomenėje, nei prokuratūroje. Norint dirbti šiose struktūrose privaloma medicininė patikra. Dėl silpno regėjimo jos pereiti negaliu." 

"M.Ž." Mokėtės integruotai. Reikėjo įveikti ne vieną kliūtį. Papasakokite apie tai. 

J. Č. Matyt, visose mokyklose požiūris į "kitokius" bendraklasius yra vienodas. Negaliu sakyti, kad iš manęs juokėsi ir šaipėsi dėl silpno regėjimo. Žinoma, visada nešiojau akinius. Gal daugiau pašaipų būdavo dėl savo noro mokytis. Ypač tai buvo pastebima penktoje aštuntoje klasėje. Padaužoms kliuvo ir regėjimas, bet tokių patyčių nebuvo daug. Bendraklasiams nepatiko mano bendravimas. Gerai matantys žmonės bendraudami pašnekovui žiūri tiesiai į akis, aš pašnekovo akių nematydavau, todėl mano žvilgsnis klaidžiodavo kažkur. Kalbėdamas apie mokymąsi, turiu pasakyti, kad jis man didesnių rūpesčių nekėlė. Visuomet sėdėjau pirmame suole. Dalyvavau įvairiose olimpiadose. Laikydamas egzaminus tiek dešimtoje, tiek paskutinėje mokyklos klasėje iš egzaminų centro sulaukdavau įvairiausių pasiūlymų. Galėjau naudotis padidintu šriftu atspausdinta medžiaga ir t.t. Siūlomomis lengvatomis nepasinaudojau. Egzaminus laikiau kaip ir visi. Tiesa, su savimi visuomet nešiojausi didinamąjį stiklą. Jeigu ko neįžiūrėdavau, tai naudodavausi juo. Baigiau Vilniaus Gabijos gimnaziją. Labiausiai mokykloje nemėgau matematikos. O patiko istorija, politologija, lietuvių kalba ir literatūra. Perkomplektuojant klases aš, kaip pažangiai besimokantis, buvau perkeltas į silpnai besimokančiųjų klasę. Tikslas - klasės mokomojo vidurkio kėlimas. Ši socialinė terpė man buvo tikras iššūkis. Laimei, patyčių išvengiau. Sugebėjau integruotis ir prisitaikyti. 

"M. Ž." Vidurinėje mokykloje, be mokslo, likdavo laiko laisvalaikiui ir užklasinei veiklai? 

J. Č. Tiesą pasakius, namų darbams skirdavau nedaug laiko. Juos visus atlikdavau per valandą, pusantros. Netgi kontroliniams darbams ilgai nesiruošdavau, todėl laiko likdavo pakankamai. Po pamokų mokiausi groti gitara. Dar lankiau sportinį plaukimą. Jam skirdavau daug laiko. Vėliau susidomėjau šachmatais. Nuo šešerių metų pamėgau skaityti. Iki šiol neįsivaizduoju savo laisvalaikio be knygos ar kokio teksto elektroninėje erdvėje. Tiesa, dabar daugiausia skaitau dalykinę - teisės literatūrą. Negaliu nepaminėti socializacijos su draugais - tai filmų lankymas, lankymasis svečiuose, gimtadieniai, vakarėliai. Dar viena mano aistra - šaudymas. Šaudau į siluetinius taikinius. Šaudyti man leido tobulėjanti medicina. Du dalykai pagerino mano regėjimą - cilindro atsiradimas ir chamelioniniai akinių stiklai. Šie akiniai leido geriau jaustis sportuojant. Ir ne tik čia. 

"M. Ž." Ar ilgai svarstėte, kur studijuoti? 

J. Č. Nuo mokyklos suolo žinau, ko noriu. Rinkausi tarp dviejų dalykų - istorijos ir teisės. Istorija - mano pomėgis. Aš ja domėjausi ir domiuosi. Teisę pasirinkau neatsitiktinai. Nors žinau, jog dirbti pagal savo specialybę galimybių labai mažai. Šias studijas rinkausi ne dėl to, kad noriu dirbti teisininko darbą, o dėl paties dalyko patrauklumo. Žinau, kad įstatymų išmanymas gyvenime tikrai pravers. Teisės studijos išplėtė mano domėjimosi lauką - be istorijos, politologijos, psichologijos žinių prisidėjo teisės sociologijos, teisės psichiatrijos, kriminologijos ir kitokios žinios. Pagaliau teisės mokslai man padėjo suvokti mano paties ir valstybės santykį. 

Kodėl M. Riomerio universitetas, o ne Vilniaus universitetas (VU)? Šį pasirinkimą nulėmė kelios priežastys: edukacinė - pažįstu baigusius ir vieną, ir kitą universitetus. Tie, kurie baigė M. Riomerio, nesiskundžia studijų kokybe. O Vilniaus universitetą baigusieji teisininkai nėra patenkinti mokslais - kalbama apie formalų požiūrį į žmogų. Aš norėjau ir noriu, kad man būtų leista daugiau saviraiškos. Nenoriu kalti nemąstydamas. VU mokymosi procesas kitoks. Ten daugiau mechaniškas darbas - kalimas. O M. Riomerio universitete dėstytojams gali išsakyti savo požiūrį. Kita priežastis - mano universitetas yra netoli namų. Per keliolika minučių pėsčias nueinu į jį. Į VU turėčiau važiuoti ir du kartus persėsti. Kelionėje užtrukčiau daugiau nei valandą. Kitas dalykas - M. Riomerio universiteto pastatas neklaidus. O apie VU teisės fakultetą šito negaliu pasakyti. Dar viena juokinga, bet labai svarbi priežastis - maistas. Čia gera ir pigi valgykla. Studentui tai labai svarbu, nes jauniems žmonėms pinigų visuomet stinga. 

"M. Ž." O kaip su mokslu ir bendravimu? 

J. Č. Universitete mokslo procesas silpnaregiams nėra pritaikytas. Kartais daromos išimtys. Reikia kreiptis į metodininkę, atsakingą už specialius poreikius. Ši savo ruožtu informuoja dėstytojus apie studentą su negalia. Pats dėstytojas sprendžia, kaip su neįgaliuoju studentu dirbti. Dažniausiai tokie studentai egzaminus laiko ne raštu, o žodžiu. Aš visuomet renkuosi egzaminą raštu. Kai rašai, turi laiko viską gerai apgalvoti. Atsakinėjimas žodžiu yra daugiau ekspromtinis, viso atsakymo negali tinkamai sustruktūruoti, apgalvoti. 

Pirmame kurse metodininkė pasikalbėjo su dėstytoja T. Birmontiene apie mano problemą. Dėstytoja labai norėjo, kad atsakinėčiau žodžiu. Ilgai man reikėjo ją įtikinėti, kol leido egzaminą laikyti raštu. Nuo tada ir neieškau specialios pagalbos. Kalbant apie bendramokslius, mūsų grupės milžiniškos. Grupėje mokosi daugiau nei trisdešimt studentų. Viename kurse - daug grupių. Visame kurse mokėsi apie 200 studentų. 

Dažniausiai bendravimo problemų kyla dėl paties žmogaus, kaip asmenybės. Aš esu gana tolerantiškas ir tiesmukas. Turiu neigiamą bruožą - netoleruoju kvailų žmonių. O šie dažniausiai save laiko itin protingais. Tokių mūsų kurse buvo nemažai. Aš pasakydavau, ką manau. Tai daug kam nepatikdavo. Mūsų grupė išsibarstė į atskiras grupeles žmonių, kurie vieni su kitais draugaudavo. Netgi aukštojoje mokykloje sulaukiau įžeidžiamų užuominų dėl savo regėjimo. Kliuvo mano akiniai. Dar kartą pakartosiu - regėjimas niekuo dėtas, esmė - asmenybė. Dažniausiai mano, kaip asmens, bruožai sukeldavo konfliktus. Kita vertus, čia susipažinau su daugeliu nuostabių žmonių. Su jais iki šiol palaikau glaudžius ryšius. Magistrantūroje - jau kitoks kolektyvas. Kol kas su naujais bendramoksliais sutariu puikiai. 

"M. Ž." Ne paslaptis, kad teisės mokslai "sausi", reikalaujantys geros atminties, geležinės logikos. Gal per tuos studijų metus susikūrėte savitą mokymosi sistemą? 

J. Č. Mokantis teisės, reikia ne kalti, o suprasti. Mano mokymosi metodika paprasta. Pirmiausia susisteminu perskaitytą informaciją. Vėliau pasidarau kiekvieno šaltinio konspektą. Po to atskirus konspektus jungiu į bendrą sistemą. Tada iš tų konspektų dar pasidarau subkonspektus, kurie man suteikia pagrindinę reikiamą informaciją. Kai turiu tokį paketą ir bendrą suvokimą, nėra sunku atkurti būtiną informaciją. Kitaip tariant, aš medžiagą struktūruoju ir sisteminu. Kai turi sistemą, žinai savo galimybių ribas. Supranti, kad tavęs per egzaminą negelbės joks pakištukas, todėl reikia nuolatos sistemingai mokytis. Sistemingai mokantis, teisės mokslai nėra neįkandami. Esu įsitikinęs: jeigu neturi bendro teisės dalyko vaizdo, joks mechaninis kalimas neišgelbės. 

"M. Ž." Dabar mokotės magistrantūroje. Šios studijos skiriasi nuo bakalauro studijų? 

J. Č. Magistro studijos nuo bakalauro labai skiriasi, ypač dalykų dėstymo turiniu. Magistrantūroje gilinamasi į siaurą dalyko sritį. Tiesa, dėstomųjų dalykų mažiau. Sesijos metu tenka laikyti tik keturis egzaminus. Bakalauro studijų egzaminų rekordas - trylika. Dabar dirbame tik su teisės aktais. Nuolat skaitau, skaitau ir skaitau. Štai paskutiniame kolokviume per pusantros valandos reikėjo išspręsti teisinį uždavinį. Reikėjo dirbti su septyniais teisės aktais, vienu įstatymu ir šešiais poįstatyminiais teisės aktais. Jų apimtis - nuo 15 iki 50 puslapių. Reikėjo šitų dokumentų šūsnyje susirasti reikiamą informaciją. 

"M. Ž." Mokslus magistrantūroje derinate su darbu. Papasakokite apie jį. 

J. Č. Kol kas savanoriškais pagrindais dirbu sveikatos apsaugos ministro komandoje. V. P. Andriukaičiui patariu teisės klausimais. Ministerijoje rašau įvairiausius teisės projektus. Štai vasarą kreipiausi į Seimą "Dėl ginklo šaudmenų kontrolės" įstatymo. Šis įstatymas ypač diskriminuoja neįgaliuosius. Lietuvoje yra daug sportuojančių žmonių, nematančių viena akimi. Tokie žmonės negali gauti ginklo. Priežastis - sveikatos patikrinimas. Iki šiol neįgalus žmogus negali turėti savo verslo, susijusio su ginklais ir medžiokle. Šia veikla neįgaliesiems užsiimti draudžiama. Tai akivaizdi diskriminacija. Viliuosi, kad šis poįstatyminio akto projektas bus patvirtintas. Tada visi asmenys, turintys nors minimalų regėjimo likutį, galės realizuoti konstitucinę teisę į gyvybę, į savigyną, į turto apsaugą, ir tai nepriklausys nuo jų fizinės būklės. Bus vertinama tik jų praeitis, psichikos savybės. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS