LIETUVOS AKLŲJŲ ŠVIETIMUI - 85

VAKAR, ŠIANDIEN, RYTOJ

(tęsinys) 

Redakcijos pastaba. Spausdiname pokalbio su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) direktore Angele Daujotiene antrąją dalį. Priminsime, kad pirmojoje dalyje labiau akcentuoti socialinės apakusių žmonių reabilitacijos, moksleivių profesinio ugdymo reikalai, aptarta bendra nematančių ir silpnai matančių vaikų situacija Lietuvoje. Antrojoje dalyje daugiau dėmesio skiriama mokymo priemonėms, integruotai besimokančio vaiko vietai mokykloje ir kitiems su mokymosi procesu susijusiems klausimams. 

* * * 

- Paskutiniu metu, atrodo, itin aktuali tampa vadovėlių brailio raštu problema. Vadovėlių daug, vienos mokyklos mokosi iš vienų, kitos - iš kitų. Nematantiems vaikams niekas vadovėlių perspausdinti neskuba. Jie tų vadovėlių arba negauna visiškai, arba gauna pavėluotai. Kieno tai turėtų būti galvos skausmas, kas ir kaip realiai turėtų šį darbą atlikti? 

- Pirmiausia teiginys, kad integruotai besimokantys vaikai vadovėlius brailio raštu gauna pavėluotai, teisingas tik iš dalies. Vadovėliai vėluoja ir regintiems vaikams. Štai dvyliktokai lietuvių kalbos mokėsi iš vadovėlio, kurį sudaro dvi dalys, tačiau jo antrosios dalies iki Naujųjų metų dar apskritai nebuvo. Vasario pabaigoje mes jau turime brailio raštu to vadovėlio antrosios dalies pirmąją knygą. Išleidome labai operatyviai. Kiek leidžia jėgos ir finansinės galimybės, vadovėliais mokinius aprūpiname. Jeigu pasižiūrėsime į skaičius, tai kasmet išleidžiama apie trisdešimt įvairių vadovėlių - tai nėra mažai. 

Dabar apie tai, kad mokomasi iš skirtingų vadovėlių: kad ir kokie vadovėliai būtų, kad ir kieno parašyti, - turi atitikti tam tikro dalyko programą. Jeigu vaikas mokosi kalbos dalis ar dešimtaines trupmenas, tai jas mokosi visoje Lietuvoje pagal bendrojo ugdymo programas. Tas ar kitas vadovėlis, tas ar kitas pratimas - tai jau mokytojo pasirinkimo reikalas. Mokytojas, žinodamas, kad į jo klasę ateina brailio raštu rašantis mokinys, turėtų atitinkamai parinkti ir vadovėlį. Jeigu mokytojui labiau patinka vadovėlis, kurio nėra brailio raštu, vadinasi, neregiui mokiniui jis parinks atitinkamą temą iš turimo vadovėlio. Visų alternatyvių vadovėlių net reginčiųjų raštu neturi nė viena mokykla. Įvairiuose mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose vis dažniau ir drąsiau kalbama apie tai, kad ne vadovėlis dabar svarbiausia: skaitmeninės technologijos, internetas leidžia neįsikibti konkretaus vadovėlio. Į mokyklas ateina planšetiniai kompiuteriai - mokinių galimybės dar padidėja. Aišku, būtų gerai, kad turėtume visus, taip pat ir alternatyvius, vadovėlius. Bet nežinau, ar toks noras gali būti įgyvendinamas. Pašnekėkite kad ir su neregiais studentais. Brailio raštas jiems reikalingas tiek, kiek mokosi mokyklose, jas baigia, pradeda studijuoti - ir šį raštą keičia elektroninės knygos, kompiuteriai. 

- Kalbant apie studentus, taip, matyt, ir yra. Bet, sutikime, studijos vyksta kiek kitais pagrindais: žmogus studijuoti apsisprendžia pats, priima tam tikras suaugusių žmonių žaidimo taisykles. Ne paslaptis, kad ir dėstytojai su studentais nežaidžia kaip su vaikais - pats turi ieškoti, stengtis, rasti. Mokiniai yra mokiniai - jais reikia ir pasirūpinti, ir paniukinti į nugaras, ir išmokyti savarankiškumo. 

- Tėvai su mokykla pasirašo sutartis. Jie vieninteliai gali reikalauti, kad vaikas gautų kokybišką išsilavinimą, kad mokykla iš anksto pasirūpintų reikalingais vadovėliais. Yra du variantai, kaip tai padaryti: arba pasiskolinti iš mūsų, arba išsileisti patiems. Mokykla žino, kad tas mokinys niekur neišvažiuos nei rytoj, nei po mėnesio, - vadinasi, vadovėlį jau galima užsakyti prieš metus. Yra vaikų, kurie mokosi šeštoje klasėje, bet mes jiems jau spausdiname septintos klasės vadovėlius. Mokykla pati turi pasirūpinti iš anksto. Jeigu pas mus tokio vadovėlio nėra, jeigu mes nesiruošiame jo leisti, tai iš mokinio krepšelyje esančių lėšų mokykla gali išsileisti pati. Tiems reikalams mokinio krepšelyje ir numatyti pinigai - neįgalaus mokinio krepšelis yra 35 proc. didesnis nei sveikojo. Nemažai atvejų, kai vieno ar kito vadovėlio leidybą finansuoja Švietimo ir mokslo ministerija. Tačiau reikėtų turėti galvoje, kad tai yra tik ministerijos geranoriškumas ir reikalo supratimas. Pagal projektus gaunamos lėšos vienam ar kitam vadovėliui leisti, skelbiami viešųjų pirkimų konkursai - taip atsiranda nauji brailio vadovėliai. Jokie įstatymai ar kitokie teisės aktai neįpareigoja ministerijos rūpintis brailio vadovėlių leidyba. Kiekvienų metų pradžioje mes iš tikrųjų nežinome, ar iš ministerijos vadovėlių leidybai gausime nors litą. Kaip jau minėjau, taip yra dėl tos priežasties, kad vadovėliais rūpinasi mokyklos, nes jose yra tam reikalui skirtų pinigų. 

- Jeigu vis dėlto mokykla ar konkretus mokytojas nepaiso ar iš dalies nepaiso integruotai besimokančio vaiko interesų: "Penkerius metus visus vaikus mokiau pagal vieną vadovėlį ir buvo gerai, kodėl dabar turėčiau mokyti pagal kitą?" 

- Tie dalykai sprendžiami kartu, negali vienas mokytojas nuspręsti ir pasakyti: "Aš darysiu taip ir man niekas nenurodinės, kaip!" Kiekvienoje mokykloje yra vaiko gerovės komisija. Visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ši komisija aptaria, ir ne kartą per metus. Taigi tasai integruotai besimokantis mokinys yra ne vien mokytojo "problema", bet viso mokyklos pedagogų kolektyvo, o taip pat ir kitų specialistų - psichologų, socialinių darbuotojų - reikalas. Be abejo, visada geriau, kai mokytojas suinteresuotas mokinį išmokyti, o ne žiūrėti į savo darbą formaliai. Švietimo ir mokslo ministerijai ne kartą siūliau, kad ne bet kuris mokytojas gautų priedą už darbą su neįgaliu vaiku, bet tas mokytojas, kuris turi tam tikrą kvalifikaciją. Mokytojas, kurio klasėje yra negalią turintis vaikas, turėtų būti bent jau išklausęs specialius kursus. Juk todėl, kad mano klasėje sėdi aklasis, aš netampu kompetetingesnė. Tačiau jeigu aš žinau, kaip dirbti su tokiu vaiku, tada jau galiu tikėtis, kad už tą darbą bus atitinkamai atlyginta. Visi sutinka, kad tokia nuostata būtų teisinga, tačiau kol kas ji niekur neįteisinta. 

- Mūsų pokalbyje ne kartą minėjote, kad už vaiko mokymą, suteiktas žinias visų pirma atsakinga mokykla, šeima. Taip, nesutikti su tuo neįmanoma, nes jokia pašalinė jėga neateis ir nepadarys to, ką privalo padaryti šios dvi institucijos. Tačiau ne visos šeimos išmano apie vokiečių kalbą ar apie brailio raštą. Mokyklų atsakomybė irgi kažkokiu mistiniu būdu kažkur išnyksta, o galutinis rezultatas - dažnai visai nedžiuginantis. Ar negalimas koks nors teisės aktas, kuriuo integruotai besimokantis mokinys ar jo mokykla būtų įpareigoti reguliariai, kartą ar dukart per metus, atvykti į jūsų ar į Kauno Prano Daunio ugdymo centrą pasitikrinti turimas žinias ir gauti jų įvertinimą. 

- Toks požiūris man kvepia sovietmečiu. Bendruosiuose ugdymo planuose įteisinta, kad kiekvienam regėjimo negalią turinčiam vaikui privalo būti teikiama tiflopedagoginė pagalba. Už šios pagalbos teikimą atsako vaiką priėmusi mokykla. Kontrolės funkcijų negalime vykdyti nei mes, nei Prano Daunio ugdymo centras, jas vykdo savivaldybės. 

- Ką, jūsų nuomone, reikėtų padaryti, kad šiuos švietimo metus tinkamai paminėtume ir kartu nužymėtume veiklos gaires bent dešimčiai metų į priekį? 

- Kaip ir kiekvieną jubiliejų švenčiant, svarbu ne tik įprasminti pačios šventės datą, ją prisiminti ir paminėti, bet ir nutiesti tiltus į ateitį. Svarbiausias tiltas ir svarbiausias aklųjų švietimo tikslas - kad švietimo pagalba pasiektų kiekvieną mokinį, kuriam tos pagalbos reikia. Tai sakydama galvoje pirmiausia turiu silpnaregius mokinius. Akluosius ši pagalba bent jau tiek, kiek ją reglamentuoja Lietuvos teisės aktai, dažniausiai pasiekia. 

- Visais laikais buvo svarbus (arba bent taip buvo deklaruojama) ryšys tarp aklųjų ugdymo įstaigų ir neregių organizacijos. Tačiau žiūrint į pastarųjų 10-15 metų veiklą, susidaro įspūdis, kad kelią tarp LASUC ir LASS perbėgo juoda katė, o gal net visas tų kačių tuntas. Ar tikrai taip? Jeigu tai tiesa, tada iš kur tos "juodos katės" atsirado, jeigu netiesa, kodėl apie tai užkulisiuose nuolat kalbama? 

- Nematau nei kačių, nei pelių. Manau, kad kiekviena įstaiga dirba savo darbą. LASS yra nevyriausybinė organizacija, LASUC - švietimo įstaiga. Galbūt nepasižymime labai glaudžiu ir vaisingu bendradarbiavimu, bet tada reikėtų klausti abiejų pusių, kodėl taip yra. Vieną iš priežasčių galėčiau nusakyti maždaug taip: LASS, negalėdama ar nenorėdama spręsti vidinių savo problemų, stengiasi jų ieškoti išorėje. O kai ieškoma, dažniausiai ir randama. Ir apskritai, kritikuoti dabar madinga. Gaila, gerokai skaudu ir net juokinga, kad LASUC išsakomi kaltinimai dažnai yra abstraktūs: nesakoma, kad konkrečiam mokiniui konkrečiame Lietuvos rajone trūksta to ar ano, važiuojame rytoj ir sprendžiame reikalą vietoje, bet nuolat kalbama, kad integruotai besimokantys vaikai susiduria su didelėmis problemomis. Sakiau tai prieš kelerius metus, galiu pakartoti ir dabar: susirūpinimo konkrečiu akluoju iš LASS, deja, nėra. LASS atstovai su mokiniais, kurie jau yra LASS nariai ar gali būti potencialūs jos nariai, paskutinį dešimtmetį nesusitinka, nebendrauja. 

- Nedrįsčiau su tokia nuomone sutikti - vyksta įvairūs projektai, renginiai, LASUC moksleiviai juose irgi dalyvauja, vienokiais ar kitokiais būdais yra įtraukiami į bendrą veiklą. 

- Taip, bet tai atskiri atvejai. Yra kolektyvas, mokyklos bendruomenė. LASS vadovai metų metais nėra baigiančių vidurinę mokyklą moksleivių paklausę: "Kur eisite, ką veiksite, ką studijuosite?" O juk kažkada tokia tradicija buvo: domėdavosi ir amžiną atilsį M. Poznanskas su J. Dzidoliku, pirmaisiais vadovavimo metais taip darė ir O. Petrauskas. Jeigu deklaruojame, kad atstovaujame aklųjų interesams, tai tą neregį reikia pasitikti prie slenksčio, o ne ieškoti tada, kai jis pasiklysta ar kur nors nukeliauja. Mokiniai jaučia, kad organizacijai jie nereikalingi, tai patys į ją kelių pernelyg ir neieško. Nuotaikos, kad jaunimas LASS nereikalingas, nuolat sklando ir interneto puslapiuose. 

- Ar rengiatės kaip nors paminėti Aklųjų švietimo metus? 

- Taip, rengiamės. Spalio mėnesį kartu su LASS ruošiame tarptautinę aklųjų švietimo klausimams skirtą konferenciją. Manyčiau, kad tai akivaizdus įrodymas, jog jokios katės - nei juodos, nei baltos - mūsų tako neperbėgo. Šioje konferencijoje turėtų būti gvildenami aktualiausi aklųjų švietimo klausimai ir numatomos gairės bent penkmečiui į priekį. Balandžio mėn. LASUC vyks regioninė konferencija, kurioje turėtų dalyvauti aplinkinių dešimties penkiolikos rajonų pedagoginių psichologinių tarnybų darbuotojai, atsakingi už specialiąją pagalbą. Vyks šiai progai skirti moksleivių renginiai.