MUMS RAŠO

Pranas PLIUŠKA

KITAPUS EKRANO

Mano, nežinia, kaip - įgimtas ar įgytas - principas nuolat man šnibžda, kad žmogaus gyvenimas per trumpas, jog galima būtų liūdėti. Žvelgdamas į televizoriaus ekraną, tiksliau, klausydamasis balso, sklindančio iš jo, visada tikiuosi išgirsti ką nors įdomaus, kokių nors naudingų patarimų, ką nors linksma ar tai, kas džiugintų. Daugelis transliuojamų laidų tokių jausmų nesukelia, tad televizoriaus pultelis mano rankose nenuobodžiauja. 

Nežinau, kaip reikėtų gyventi, jei kas iš manęs atimtų humoro jausmą. Laidos, kuriose juokaujama, šmaikštaujama ir pokštaujama, mane ilgai "prikausto". Ilgai - vadinasi, iki reklamos. Susidomėjęs stebiu televizijos kanalo BTV laidą "Prajuokink mane". Kai ši laida pakeitė ne tik pavadinimą, tai yra pasivadino "Juoko kovos", bet ir reikalavimus, keliamus dalyviams, susimąsčiau, ar nevertėtų ir man išbandyti save. Naudinga sužinoti nuomonę apie savo humoro jausmą iš žmonių, kurie patys iš humoro valgo duoną, druską ir pipirus. Juk vertinimo komisijoje žinomi linksmojo žanro atstovai Asta Baukutė, Vitalijus Cololo ir Violeta Mičiulienė. 

Užpildžiau anketą ir išsiuntęs laukiau pakvietimo filmuotis. Sulaukiau. Paskambino. Paklausinėjo. Susitarėme. 

Sutartą dieną, pastvėręs palydovą, įžengiau pro studijos duris išbandyti save ir patirti naujų įspūdžių. Kadangi atvykau visa valanda anksčiau, studija buvo dar tik ruošiama filmuoti, tad patekau į tikrą skruzdėlyną. Aplinkui visi zujo, tiesė šimtus kabelių, montavo, tikrino, derino. Niekada anksčiau nebuvau pagalvojęs, jog vienai laidai paruošti reikia daugiau nei pusšimčio specialistų. Niekas nekreipė dėmesio į žmogelį, kuris įsikibęs kito alkūnės vis lipo ant ištiestų kabelių ir net užsikabindavo už jų. Jau tikėjausi kokio griežtesnio žodžio, bet niekas nesibarė. Pagaliau patekome į atskirą kambarėlį, kuriame rinkosi laidos dalyviai. Jei tiksliau, tai ne laidos, o net keturių, nes vieną dieną buvo filmuojamos net keturios laidos. Buvome supažindinti su būsimu filmavimu, po to reikėjo pasirašyti visą pluoštą paruoštų sutarčių. Kai kurie punktai man kėlė juoką, bet atskleisti jų turinio negaliu, nes dėl paslapčių išlaikymo pasirašiau kitoje sutartyje. 

Susipažinau su atvykusiais patikrinti savo humoro jausmą. Jokios konkurencijos nebuvo, nes kiekvienas scenoje rodo, ką sugeba, ir komisija tai vertina individualiai. Taigi negalima niekam nei pakenkti, nei padėti. Didžiausia problema yra įveikti jaudulį prieš lipant į sceną. Jei susikaustysi, jausi bent mažytę baimę padaryti ką nors ne taip, niekaip nepavyks tai, ką buvai susiplanavęs, ne kartą ir ne du bandęs namuose ar su draugais. Juk daugelis dalyvių tikisi: iš jų sąmojo visi raitysis iš juoko, kaip tai vyksta, kai jie pokštauja draugų, giminaičių ar bendradarbių būryje. Televizijoje - daug kas kitaip. Dar vienas dalykas, kuris "pakiša koją", - tai pinigai. Jei komisija leidžia pademonstruoti, ką norėjai, būsi įvertintas tam tikra pinigų suma. Jei atvažiavai laimėti pinigų - vargu ar jų laimėsi. Į televiziją galima "lįsti", jei tikrai nori ką nors pademonstruoti, pasidalinti gera nuotaika ar tiesiog patirti įvairesnių emocijų, nei jų būna kasdieniame gyvenime. 

Laida, kurią stebime kiekvieną antradienį, su visomis reklamomis trunka valandą. Laidos filmavimas tęsiasi kelias valandas. Vėliau daug kas iškarpoma. Būna ir nepavykusių "dublių", kuriuos tenka kartoti kelis kartus. Dalyvių pasirodymams tai netaikoma. Jei užsikosėjai, užsičiaudėjai, pamiršai tekstą - čia tavo problemos. 

O kokios problemos laukia neregio? Jų išties nedaug, nes žmonės ten dirba geranoriški. Dirbantys televizijoje yra matę visko, tad, ko gero, nenustebtų, jei prisistatytum esąs aklas kurčnebylys, sergantis epilepsija ir dar kokia viena kita pačiam nežinoma liga. Kai tik prasitardavau apie savo regėjimo problemas, televizijos darbuotojai tik mostelėdavo ranka sakydami: 

- Dėl to nesuk galvos. Viskas bus gerai. Sugalvosim ką nors. 

O sugalvoti reikėjo kaip man, išgirdusiam savo vardą ir pavardę, įveikti kelis laiptelius ir pataikyti į scenos viduryje esantį apskritimą. Trumpai pasitarę, laidos organizatoriai nusprendė - tebūnie viskas kaip gyvenime - tegul palydovas nuveda iki tikslo. Norėjau paprieštarauti, pasirodyti esąs savarankiškesnis, bet, truputį padvejojęs, sutikau su šiuo sprendimu. Geriau susikaupsiu pasirodymui, o ne atvejams, kaip čia neišsitiesus ar nenuklydus į kairę ar į dešinę, neatsukus komisijai ne priekinės kūno dalies. Pasirodymas galėtų pasibaigti net neprasidėjęs. Įeiti be palydovo norėjau dar dėl vienos priežasties - kad komisija nežinotų apie mano negalią ir vertintų objektyviai, tai yra nedarytų jokių nuolaidų. Prieš išeidamas į sceną apie tai pasakiau laidos vedėjui ir jis sutiko iki vertinimo pabaigos neatskleisti, kodėl aš įėjau įsikibęs į parankę kitam vyrukui. Kadangi mano akys neišduoda turimų regos problemų, galėjo atsitikti ir taip, jog kas nors palaikė mane kitokios seksualinės orientacijos atstovu, akivaizdžiai tai demonstruojančiu. Šiokia tokia problemėlė buvo tai, kad juokaudamas negalėjau matyti nei žiūrovų, nei komisijos narių veidų, tik girdėti juoką. Esančiam scenoje visada lengviau, kai jis mato žiūrovų reakciją, šypsenas, rimtus ar abejingus veidus. Gali skubiai į tai reaguoti. Norintis pasirodyti šioje laidoje aklas žmogus privalo prajuokinti jį stebinčius, nepakanka priversti vien tik nusišypsoti. 

Dabar, jau praėjus kiek laiko, atslūgus pirmiesiems įspūdžiams, galiu tvirtai pareikšti - visada ir visur verta save išbandyti. Mano pagrindinis planas parodyti, kad aklas ir pramoginėje laidoje gali būti lygiavertis regintiesiems, pavyko. Jei kas jaučiate, kad turite gabumų, išnaudokite visas galimybes - atskleiskite juos. Taip mes stipriname visą aklųjų ir silpnai reginčių broliją bei formuojame sveikosios visuomenės dalies požiūrį į mus, kaip orius, vertus ne gailesčio, bet pagarbos. Niekas kitas už mus pačius to nepadarys. Mano nuomone, geriausias padrąsinimas yra to paties likimo žmogaus pavyzdys. Štai Karolis Verbliugevičius įrodė, jog aklas žmogus gali būti ne tik sumanus verslininkas, bet ir kalnų slidinėjimo mėgėjas. Kas dar neišbandyta? Rinkitės. Drąsiau! 

Redakcijos prierašas. Televizijos kanalo BTV laidą "Juoko kovos", kurioje nufilmuotas epizodas su straipsnio autoriumi Pranu Pliuška, parodė šių metų kovo 12 dieną. Laidoje yra sumanyta taip, kad pinigine išraiška pasirodymą įvertina ir laidos dalyvis, ir vertintojai. Jei nuomonės sutampa, laidos dalyvis gauna nusimatytą pinigų sumą. Šį kartą abiejų pusių nuomonės sutapo ir Pranas Pliuška televizijos studiją paliko laimėjęs 600 litų. Na, kaip humoristai sako, laimė ne pinigai, bet jų kiekis.