RENGINIAI

Alvydas VALENTA

ANUO METU IR DABAR


R. Ozolas pristato žurnalą "Nepriklausomybės sąsiuviniai"Beveik prieš dvidešimt penkerius metus, 1988-ųjų rudenį, "Mūsų žodžio" redakcijoje mintimis prie apvalaus stalo dalijosi filosofas, vienas iš Lietuvos Sąjūdžio pradininkų ir vadovų Romualdas Ozolas ("M.Ž.", 1988, Nr.11). Labai greitai šiam žmogui bus lemta tapti Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju. Po ketvirčio amžiaus, šių metų sausio 29 dieną, R. Ozolas, tiesa, jau ne redakcijoje, o Lietuvos aklųjų bibliotekoje vėl susitiko su savo šalies praeičiai ir dabarčiai neabejingais aklaisiais. Svečias prisiminė Sąjūdžio metus, Lietuvos kelią į nepriklausomybę, dalijosi mintimis ir įžvalgomis apie dabartinę Lietuvos situaciją ir jos ateitį. "Būdami SSRS okupuoti, matėme, koks gyvenimas ir kokia laisvės samprata egzistuoja Rytuose, dabar turime galimybę savo kailiu pajusti vakarietiškos laisvės skonį - didžiulė emigracija, pigi masinė kultūra. Matyt, ir čia mums lemta nueiti iki galo - iki Ispanijos vynuogynų ir pomidorynų. Tie, kurie atsilaikys, liks Lietuvoje arba sugrįš, tiems ir bus lemta kurti tikrąją laisvę ir tikrąją demokratiją savo tėvynėje", - kalbėjo Ozolas. 

Atsilaikyti, neištirpti Europos tautų katile, nepasiduoti svetimoms, dažnai - masinės kultūros įtakoms, prisiminti praeitį ir ją nuolat apmąstyti, įsisąmoninti - kertiniai filosofo mintijimo ir veiklos principai. 

Sausio 29 d. susitikimą pradėjo neregys žurnalistas Saulius Plepys, beje, vienintelis iš Lietuvos neregių žurnalistų, prasidėjus Sąjūdžiui, bendradarbiavęs su radijo stotimi "BBC" ir siuntęs jai pranešimus iš Lietuvos. Jis paleido ketvirčio amžiaus senumo savo paties rengtą garso reportažą apie tai, kaip R. Ozolas kartu su bendraminčiais piketavo prie tuometinio KGB pastato, kad nebūtų naikinami - deginami ar išvežami - Lietuvos žmonėms svarbūs šios įstaigos dokumentai. Antrindamas S. Plepiui, R. Ozolas prisiminė ir šį, ir kitus įvykius siekiant nepriklausomybės ir ją jau atgavus. Daugelis šių įvykių jau yra tapę ar tampa istorija. Tačiau svarbiausia susitikimo priežastis buvo ne praeitis, ne prisiminimai ir net ne ateities įžvalgos. R. Ozolas pristatė naują, jo paties redaguojamą istorijos ir kultūros žurnalą "Nepriklausomybės sąsiuviniai". Jau išleisti du šio leidinio numeriai, rengiamas trečiasis. Leidinys turėtų būti ketvirtinis ir pasirodyti keturis kartus per metus. Naujajame žurnale skelbiama daug istorinės, archyvinės medžiagos, bet tai nėra archyvinio pobūdžio leidinys. Daugelis jame skelbiamų istorijos faktų arba archyvinių dokumentų yra glaudžiai susiję su nūdiena, dabartine Lietuvos gyventojų savimone. Svečio paminėtas pavyzdys - 1941 metų birželio sukilimas. Nereikia didelės erudicijos ir ypatingo Lietuvos praeities išmanymo, kad pastebėtume, kaip skirtingai šis sukilimas įvairių ideologų vertinamas, koks kaltinimų šleifas velkasi paskui jį, praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų nuo paties įvykio. 

Kadangi daugelis LASS narių, ypač vyresnio amžiaus, vienareikšmiškai pritarė Sąjūdžio skelbtoms idėjoms ir nuostatoms, šis naujasis R. Ozolo redaguojamas žurnalas jiems irgi turėtų būti įdomus. Svečias LAB paliko du pirmuosius leidinio numerius, o bibliotekos vadovai sakėsi ieškosią galimybių leidinį ar įdomiausius jo straipsnius garsinti. Toks LAB sprendimas būtų logiška Atgimimo ir Sąjūdžio dvasios tąsa: prieš ketvirtį amžiaus, vos pasirodžiusios buvo leidžiamos brailio raštu arba garsinamos tiek "Sąjūdžio žinios", tiek ir "Atgimimas". Apskritai, to meto istorija, kelias, kurį kartu su visa tauta nuėjome siekdami laisvės ir nepriklausomybės, nusipelno didesnio mūsų pačių dėmesio, atidesnio kraštotyrininkų, muziejininkų - ir ne tik jų - žvilgsnio. Dalyvavome vos ne visose didžiausiose Sąjūdžio organizuotose akcijose, 1991 m. sausį budėjome prie Seimo. O tai, kad Lietuvos aklųjų bibliotekos garso įrašų studijoje aštuonis mėnesius veikė Lietuvos radijas, geriausiai žinome turbūt tik mes patys. Iki šiol ant pastato Vilniuje, Naugarduko g. 91, kur ši studija įsikūrusi, nėra jokios tai patvirtinančios informacijos ar memorialinės lentos. Šiuo reikalu dar 2011 m. buvo kreiptasi į LR Seimo parlamentarizmo atminimo įamžinimo skyrių, bet arba nepadarėme visko iki galo, arba skyrius turėjo "svarbesnių" darbų. O tai jau ne istorija, tai jau politika! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]