NUOMONĖS

Irma JOKŠTYTĖ

AK, ŽMONĖS


(Tęsinys. Pradžia "M. Ž." Nr.1) 

Jauna aš dar apie darbo rinką kalbėti, o ir kompetencijos šiuo klausimu mažoka. Grįšiu prie to, dėl ko dažnai pasijuntu nelabai suprasta ir pati ne visada viską suprantanti. 

Nuėjus į universitetą paaiškėjo, jog nemažas skirtumas yra tarp bendravimo su aklaisiais ir bendravimo su reginčiaisiais. Laisvalaikio leidimo būdai, pomėgiai, pramogos. Čia aš vėl bandžiau būti kaip ir visi. Prisiminiau Kauno laikus ir pagalvojau: jei visiems taip smagu lakstyti po klubus, man irgi bus taip pat. Bet taip nebuvo. Klube mane apkurtino baisus garsas - netekau vienintelės bendravimo galimybės. Nieko negirdėjau, nelabai galėjau orientuotis aplinkoje. Argi gali būti linksma, kai nesupranti, kas vyksta aplinkui? Šoki, kol nenusibosta, gurkšnoji kokteilius, kartais persimeti vienu kitu žodžiu, ir pasilinksminimas baigiasi. Pajutau - aš į šią vietą neisiu. Supratau, ką reiškia normos ir nuostatos, kurių beveik visi bandome paisyti, jas atitikti ir nuo jų nenukrypti. Aišku, kad yra daug kitokių linksminimosi būdų, geriau atitinkančių tavo pačios pomėgius, kai abiem pusėms gali būti vienodai linksma. Tiesiog ryšys su visuomene net po trumpo laiko, praleisto uždaroje bendruomenėje, tampa nelabai stabilus. Kažkaip nutrūko mano bendravimas su draugais, su kuriais užaugau. Studijuoju, bet neturiu laiko tuo viliojančiu studentišku gyvenimu pasimėgauti. Dar dirbu, bet taip pat su neįgaliaisiais. Lankau šokių užsiėmimus, bet taip pat su aklaisiais, nes į reginčiųjų kolektyvą manęs niekas nepriimtų ir teisingai darytų - juk skiriasi net ir mokymosi greitis, be to, nematančiam reikia kantriai aiškinti, kaip ir kokius žingsnelius atlikti. Regintiems tiesiog rodai, o aklam dar reikia duoti ir pačiupinėti, prisiliesti. Apskritai, vienas vargas, ir aš tai suprantu, bet dėkoju likimui už man suteiktą galimybę išmokti šokti. Turime savo studijoje puikią šokių vadovę, kuri negaili laiko ir kantrybės, ir tai - nuostabu. Bet kas iš viso to išeina? Aš taip pat gyvenu užburtame rate. Ar tai blogai? Turbūt nelabai. Tiesiog šiandien apsvarsčiau keletą dalykų su drauge, kuri apako būdama 29-erių. Ji man labai aiškiai nupiešė paveiksliuką pasaulio, kuriame gyvenu: draugai tie patys dėl anksčiau išvardintų priežasčių. Aklieji vis tiek dažniausiai laikosi kartu. Na, aktyvesni bendrauja su panašiais į save, namisėdos beveik išvis su niekuo nebendrauja. Bet visa ta bendruomenė vis tiek susijusi - tegu netiesiogiai, tegu išsibarsčiusi visoje Lietuvoje, bet rengiame susitikimus ir susieiname į krūvą. Aklieji draugauja vienas su kitu, dažnai būna, kad poros viena su kita, laikui bėgant, keičiasi, ir visi tai mato, visokias kalbas "varinėja". Galvoju: kaip atsitinka, kad lyg ir vienodas galimybes turintys žmonės atsiduria visiškai skirtinguose pasauliuose? Na, yra socialiniai sluoksniai, kurie žaidžia savo žaidimus, bet skaudžiau yra tai, kad ir neįgalieji, ir sveikieji dažnai yra "skirtingose barjero pusėse" ir jį būna sunku peržengti. 

Norėčiau pakalbėti ir apie gailestį kantriausiems, kurie nepatingėjo mano aimanų skaityti. Sutinka sveikas žmogus neįgalųjį ir kas atsitinka? Užlieja gailestis. Tai natūralu, man irgi taip būna, kai matau sunkesnę negalią negu manoji. Bet ką rodo toks jausmas? Jis leidžia mums, matant vargšą nuskriaustąjį, pasijusti stipresniam: "Aš matau, o jis - ne, kaip gaila...", "aš vaikštau, o jis negali...", "aš turiu galimybę bendrauti, o jam ji neduota...". Ir gerai, jei jums užtenka proto savo gailesčio neparodyti viešai. Jei ne, bent jau tie, kurie sutinkate mane ir savo gailestį reiškiate itin akivaizdžiai, susilaukiate nelabai malonaus atsako. Todėl paskui galite pamanyti: aklieji kupini pykčio. Bet tokio atsako susilaukiate ne todėl, kad aš būčiau nepatenkinta gyvenimu ar sąlygomis, kuriomis esu priversta egzistuoti, bet todėl, kad man jūsų gailesčio nereikia. Nemėgstu, kai žmonės viešai ką nors žemina, - neleidžiu taip elgtis su savimi. Prisiminiau "iš koto verčiantį" epizodą. Žingsniuoju sau judria Antakalnio gatve. Prieina prie manęs kažkoks vyras ir klausia: "Mergaite, gal jums pagalbos reikia?" Gavęs neigiamą atsakymą, pareiškė: "Nebijokite manęs, aš tikrai negalėčiau nieko blogo tokiems žmonėms padaryti." Ak, tai tokiems negalėtumėte... Gyvenkite, vargšeliai, mes jūsų neliesime... Dėkui už "gerus" ketinimus. Pasakiau tam vyrui, kad niekam nereikėtų daryti ką nors bloga ir kad nederėtų kurių nors išskirti. Bet štai po tokių nelabai malonių pokalbių esu girdėjusi komentarų apie aklųjų šaltumą. Jų ir veidai dažniau įtempti, suraukti. Tai visiškai normalu. Mums reikia labai sutelkti dėmesį, kad nesusižalotume, kad gautume reikalingą informaciją apie aplinką. 

Be abejo, yra neįgaliųjų, kuriems patinka, kai jų kas nors gaili. Aš - ne iš tokių, nes gyvenu visavertį gyvenimą - tokio norėjau. Pati vaikštau į parduotuves, tvarkausi visus biurokratinius reikalus, lankausi poliklinikoje ir visur, kur man reikia. Dėkoju likimui, kad gyvenu tokiame amžiuje, kai tai padaryti nėra sunku: esama daug puikių technologijų, lengvinančių gyvenimą: pradedant kad ir pulteliais, kuriuos paspaudus suveikia troleibuso garsiakalbis, kuris praneša, kelintas tai maršrutas, baigiant navigacinėmis priemonėmis bei kompiuteriais. Neaiškinsiu, kokiu principu šios technologijos veikia, tiesiog žinokite, kad visa tai turime, o ateinančios kartos turės dar daugiau. Greitai galėsime visai nejusti skirtumo tarp neįgaliojo ir sveikojo - ir tai lems žmonijos išradimai. Bet ar mes jau tokiam bendrabūviui pasiruošę? Ar pasiruošę gyventi visi kartu, baigti slėpynes, užmiršti visokiausias normas ir kitus žaidimus? Ar mes pasiruošę suteikti galimybę visiems psichiškai išsivysčiusiems ir visuomenei grėsmės nekeliantiems individams leisti gyventi vienodomis sąlygomis? Kodėl atsirado poreikis atskirti neįgaliuosius nuo sveikųjų, lavinti juos skirtingose mokyklose? O paskui išeina taip, kad specialiosios mokyklos tampa vietomis, panašiomis į zoologijos sodus, kur sveiki vaikučiai vedami pažiūrėti, kaip gyvena ir mokosi, pvz., aklieji. Atsimenu ir šiandien, kaip dešimtoje klasėje pas mus į geografijos pamoką atėjo dešimtokai iš kitų mokyklų pažiūrėti, kaip "akliukai" mokosi. Įeina viena grupė ir girdžiu: "Labas, Irma, ką tu čia veiki?" Pasirodo, toje grupėje buvo ir mano pažįstama, su kuria "kiemą trynėme". Stebisi paskui žmonės: kai bendraujama kieme, lakstoma ir panašiai, tai atrodo vienaip, bet atėjus į aklųjų mokyklą ir gavus išsamių nurodymų iš mokytojų, kaip čia reikia elgtis, vaizdelis kitoks: "O dabar, mokiniai, lankysimės aklųjų mokykloje. Jie nemato, bet skaito pirštukais. Žiū man, kad nė vienas neatsargus žodis neišsprūstų. Tie žmonės vargšai, jų reikia pagailėti." Tokio įspūdžio nepaneigia ir straipsniai, rašomi apie žmones, kurie nemato, bet tiek daug visko daro... Pilasi skambios metaforos, kaip antai: "mato širdimi", "mato vidinį grožį" ir dar baisesnės. Žodžiu, kažkokia mistika: "Aklieji geriau ir girdi, ir jaučia... Ir supranta vidinį pasaulį..." Kvailystės tai - žmonės, atvirai prisipažįstu. Jie nei geriau girdi, nei daugiau supranta. Teisybė, girdi kiek kitaip. Mes kreipiame dėmesį į nuo kliūties ataidintį garsą, dar visokių gudrybių prisigalvojame, bet jau tikrai tai ne mistinis vidinis pasaulis ar kažkoks antgamtiškas sugebėjimas. Organizmas paprasčiausiai prisitaiko kitais būdais gauti informaciją, ir tiek. Bet ir tarp aklųjų yra tokių, kurie mano, kad už jų aklumą ir gyvenimo neteisybę viskas šiems turi būti į nasrus sukišta ir dar gerai sukramtyta. Valstybė "privalo" lydintį asmenį skirti, dėstytojai - elektroninę medžiagą paruošti, grupės draugai - už rankutės kartu į paskaitas vedžiotis ir t.t. Nesąmonė tai! Niekas nieko neprivalo! Visi turime gyventi savo gyvenimą ir stengtis. Ir jei patys gražiai su gyvenimu elgsimės, tai ir jis mums padės. Jei sėdėsi ir žliumbsi dėl savo negalios, tai visi ir raudos kartu. Jei eisi ir neprašysi, kad kas ant rankų neštų, tai atsiras ir tų, kurie prilaikys ir parems. Žodžiu, kaip šaukiam, taip atsiliepia. Todėl ir jaučiuosi iškritusi iš bendro vežimo - visi, kurie tik nori, su tais neįgaliaisiais kaip su lėlėmis elgiasi - į aklųjų mokyklas sukiša, žurnalistai graudžius straipsnelius rašo, per televiziją reportažus suka apie "gyvenimą tamsoje". Visi pažliumbia, pagaili, bet ratu kuo didesniu apeiti bando, kad tik neužsikrėstų, kad likimo rūstumo neužsitrauktų. Gyvenkime, kol galime, ir baikime kalbėti apie tai, ką likimas iš mūsų atėmė pamiršdami, ką vis dėlto paliko. Ir pasistenkime vieni kitų nežeminti. Atjausti, suprasti - taip. Gailėtis - jokiu būdu! Tų aklųjų, kurie nuolat "bėdoja", kurie skundžiasi, kad to ir ano padaryti negali, man visiškai negaila. Man gaila, kad mus atskyrė ir kad kai kuriuos įtikino, jog jie vargšiukai, kuriuos visi turi suprasti ir atjausti. O tų, kuriems tokio gailesčio reikia, visi ir gailisi. Įsidarbinti sunku, nes darbdavys prisiskaitė apie tai, kokie tie neįgalieji vargšai, ir nenori prasidėti. Per gatvę eiti sunku, nes tokia pat dezinformacija paskleista ir žmonėms, kurie arba tavęs gailisi, arba baidosi. Jau ir taip daugybę normų susikūrėme - rengtis taip madinga, o anaip nepadoru, turėti advokato darbą - puiku, o valytojo - gėda kam ir pasakyti, nors nepagalvojame, ką mes be tų valytojų darytume. Turėti išvaizdžią ir sveiką antrą pusę - tikra laimė, o kiek kitokios išvaizdos - siaubinga. Taip ir slenkame, vaikštome rūškanais veidais, nes šypsotis vienam - durniaus bruožas, daromės plastines operacijas, "prisiauginėjame" visokius organus, o galų gale turime gyvenimą, gyvenamą bandant visiems įtikti, neišsiskirti, neatsilikti. 

Dėkoju visiems už dėmesį ir linkiu išmokti vertinti kiekvieną gyvenimo spalvą, šypseną, akimirką, naują veidą, išgirstą balsą. O, svarbiausia, - vertinti ir mylėti save tokį, koks esi. Nesigėdyti nei savo išvaizdos, nei negalios, kurią likimas pamėtėjo. Tiesiog žaisti gyvenimą. Juk taip trumpai čia esame. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]