MUMS RAŠO

Brigita NARMONTAITĖ

LAIŠKAS ATEITIES KARTOMS

Gerbiamieji neregiai ir visi, kurie skaitysite šį laišką! 

Ar dar prisimenate mane? Ar kuris iš jūsų dar žino, kas yra brailio raštas? Jei ir pamiršote, nesistebiu. Juk prieš šimtą metų prasidėjęs techninės pažangos maratonas nesibaigia iki šiol. Atsiranda vis naujų būdų, lengvinančių akliesiems rašymą ir skaitymą. Daugėja neregių, dirbančių vos prieš kelerius metus išrastais planšetiniais kompiuteriais ar naudojančių mobiliuosius telefonus liečiamaisiais ekranais. Labai gaila, kad tuomet, XIX amžiuje, kai aš, Brailio raštas, buvau baigtas kurti, tokių technologijų nebuvo. Tais laikais aklieji turėjo tik grifelį ir specialų smaigą, kuriuo badydavo taškus popieriuje. Jis dabar nepelnytai išbraukiamas iš brailio rašto priemonių sąrašo. O juk tai nuostabus įrankis, šimtams žmonių suteikęs galimybę skaityti, rašyti ir dirbti. Juk mano kūrėjas Luji Brailis, būdamas vos keturiolikos, svajojo, kad Prancūzijoje neliks nė vieno bedarbio neregio. "Ar žinote, kuo mes galėtume tapti? Gydytojais, advokatais, mokslininkais!" - užsidegęs kalbėjo jis draugams Paryžiaus aklųjų institute. Dabar matau, kad tos jo kalbos nebuvo tuščios. Tačiau šiais laikais aklieji pasiekia mokslo aukštumų be brailio rašto. Nesistebiu, kad grifelis visų užmirštas - liko tik muziejų ekspozicijose. Jį pakeitė rašomosios mašinėlės, kompiuteriai ir spausdintuvai. Pradėjus dirbti jais, paaiškėjo, kad šešių brailio rašto taškų neužtenka. Todėl buvo nuspręsta pridėti dar du taškus. Taigi, atsitiko taip, kad kai kurie ženklai tapo nepanašūs į sukurtus XIX amžiuje. Pavyzdžiui, skaičiai neteko skaičiaus ženklo - juo tapo septintasis sistemos taškas. O juk taip neseniai, XX amžiaus pabaigoje, visi aklieji naudojosi manimi tokiu, koks esu. Jei ši aštuontaškė mano atmaina įsigalės visame pasaulyje, aš jau nebūsiu tas 1820 -ųjų Brailio raštas. Laimei, ne visi naudojasi aštuonių taškų rašto sistema. Kai kurie jos net nežino. Gerai, kad ne visi žmonės apleido nuostabųjį Brailio raštą. Kai kurie manimi rūpinasi, neleidžia sunaikinti. 

Yra žmonių, dedančių daug pastangų, kad senosios brailio rašto priemonės ir pats raštas neišnyktų. Jie rengia skaitymo konkursus ir nacionalinius diktantus, į kuriuos kviečiami ir neregiai. Tokių konkursų esama ir Lietuvoje. Varžomasi skaitant tik spausdintas knygas, todėl aklieji turi būti pripratę prie taškelių popieriuje, o ne ant geležinės brailio eilutės - prietaiso, naudojamo vietoj ekrano skaityklės balso dirbant kompiuteriu. Rašant nacionalinius diktantus kompiuteriu rašyti neleidžiama, tad aklieji diktuojamą tekstą spausdina šešių klavišų rašomosiomis mašinėlėmis. Todėl šiuose konkursuose dalyvaujantys neregiai nori nenori turi mokėti šešių taškų raštą. Bet tai manęs nė kiek nenuramina ir nepaguodžia. Tos tarškalės mašinėlės daug ką pakeitė. Jei 1820 metais, kai buvau baigtas kurti, Luji Brailis dar galėjo vasarą išeiti su savo "adatiniais darbais", grifeliu ir lentele į laukus ir įsitaisyti saulės užlietoje pievoje, atsiradus rašomosioms mašinėlėms, tai neįmanoma. Jos sunkios ir garsiai tarška. Triukšmas tik išbaidytų paukštelius, kurie vos prieš pusantro šimto metų galėjo nesibaimindami čiulbėti ten, kur aklieji skaitydavo ar rašydavo. Ir ant žemės šio sunkaus prietaiso nepastatysi - bus nepatogu rašyti. O ką jau kalbėti apie kompiuterius, ekranų skaitykles ir įgarsintas knygas! Tiesa, su kompiuteriu galima išeiti į gamtą. Bet, klausantis paukštelių giesmių, beveik neįmanoma dirbti be brailio eilutės. Be to, kai kuriems prietaisams, skirtiems įgarsintoms knygoms klausyti, reikalinga elektra. 

Garsinės knygos... Jei būčiau žinojęs, kad kada nors aklieji dėl jų mane pamirš... Bet ką aš, savo šešiais taškais užimdamas tik vieną langelį popieriaus lape, galėjau padaryti? Jei tuomet nieko negalėjau, tai dabar esu tik bejėgis šešiataškis didžiuliame lape - bejėgis, palyginti su visa armija kompiuterių ir telefonų ekranų skaityklių bei įgarsintų knygų, žaibo greičiu besiveržiančių į jūsų gyvenimus. Ak, reikėjo sustabdyti techninės pažangos maratoną, kai visa muzika ir kalba buvo įrašoma vieninteliu būdu - didelėse vinilo plokštelėse ir atkuriama vienu prietaisu - patefonu. Reikėjo pradėti veikti tada, 1907 metais, kai buvo pagaminta pirmoji plokštelė. Tada aklieji negalėjo patys klausyti įrašų, nes reikėjo reginčiųjų pagalbos, norint patefono adata pataikyti į reikiamą plokštelės vietą. Tik taip galėjai klausyti norimo kūrinio ar knygos ištraukos. Jie neturėjo kito pasirinkimo, tad skaitė daugiau knygų. Dabar viskas kitaip: aklieji gali ne tik patys klausytis įrašų, bet ir juos kurti. O dar taip neseniai, vos XX amžiaus pradžioje, visi, atėję į aklųjų mokyklą, turėdavo nori nenori išmokti brailio raštą. Iš įrašų buvo mokomasi tik užsienio kalbų. Be to, beveik nebuvo į ką įrašinėti. Šiais laikais silpnaregiai aptingo, nesimoko šešiataškio rašto. O ir patys neregiai vis dažniau jį pamiršta. "Nemokėčiau pirštų ant mašinėlės klavišų laikyti", - sako ne vienas jaunuolis, nors mokyklą baigė vos prieš kelerius metus. "Kaip mokėsi, jei kasdien po aštuonias valandas maigai kompiuterio klaviatūrą?" - liūdnai pakraipau pirmąjį taškelį. Tad jau per vėlu ką nors keisti šiame kompiuterių ir kitokios technikos pasaulyje! Per daug nueita pirmyn! 

Tačiau ne veltui sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Tad ir aš tikiuosi, jog viso pasaulio aklieji ir silpnaregiai susivienys ir pakeis mano likimą. Tereikia tiek nedaug: tik nepamirškite manęs, nenuvertinkite taškelių, padėjusių tūkstančiams žmonių visame pasaulyje. Nepainiokite manęs, šešiataškio rašto, su "vieninga aštuonių taškų brailio rašto sistema". Nepasiklyskite tarp kompiuterių ir telefonų ekranų skaityklių bei įgarsintų knygų. Nemeskite į kampą "pasenusio" grifelio ir languotos lentelės. Skaitykite daugiau knygų, parašytų brailio raštu. Nepulkite į šiuolaikinių technologijų jūrą lyg ką tik išsiritę ančiukai į ežerą. Senosios technologijos kartais irgi labai praverčia. 

Gal, išgirdę šį mano prašymą, sielos šauksmą, išsaugosite mane būsimoms kartoms. 

Brailio raštas