NUOMONĖS

Irma JOKŠTYTĖ

AK, ŽMONĖS

Neregių integracija, veikla ir darbas atviroje visuomenėje - šiuolaikinio gyvenimo aktualijos. Nors apie tuos dalykus padiskutuodavome ar pafilosofuodavome ir anksčiau, bet visu savo svarbumu, atrodo, jie iškyla tik dabar. Kaip visa tai supranta ir vertina jauniausioji neregių karta, kaip priima savo negalią? 

* * * 

Įpratau rašyti laiškus, kažkaip daug pastaruoju metu teko jų rašyti. Šis - visai liaudžiai. 

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad tapau akla. Gyvenu štai jau beveik dvidešimt metų be šios puikios dovanos - šviesos, ir tik dabar pasijutau atstumta. Visada buvau užsispyrusi, individualistė. Net neketinau dėl savo neįgalumo užsidaryti namie arba tenkintis tuo, ką teikdavosi aplinkiniai iš dosnumo man numesti. Visada viską rinkausi pati - kur mokysiuosi, kokią muzikos mokyklą lankysiu, kokia veikla domėsiuosi ir panašiai. Ką jau ten! Su manimi mama net namų darbų neruošė. Šito malonumo visada pavydėjau draugams, nes žmogus toks sutvėrimas: jam būtinai reikia to, ko neturi, nesvarbu, ar tikrai tai reikalinga. Jei visi padorūs vaikai yra kontroliuojami ir su jais kartu ruošiami namų darbai, tai nejaugi aš - kitokia? Atsimenu, kaip pikdžiugiškai mėgavausi, kai parsinešiau namo matematikos testų kopijas, kurias mokytoja išdalijo visiems silpnaregiams atlikti. Žabaliams brailio varianto nebūdavo, tai net nepamenu, kaip su šia problema buvo siūloma tvarkytis. Bet štai aš nusprendžiau tąsyk, kad čia mamytė parodys motinišką pareigą ir kartu su manimi sėdės, o paskui galėsiu sakyti, kad ir aš ne kitokia. Kaip tai kvaila, bet aš tikrai buvau laiminga tą naktį ir kitas dvi vėliau, kai sėdėjau virtuvėje prie stalo, rankomis parėmusi veidelį, rimta mina klausiausi mamos skaitomų sąlygų ir nedvejodama diktavau atsakymus, kuriuos ji įrašinėjo. Nepagalvojau aš, kvailas vaikutis, kad mama grįžo po sunkaus darbo ir kad geriausia jai būtų pailsėti, kad tokius testus reikėtų arba atidėti savaitgaliui, arba išvis pakelti fejerverkus mokykloje - atseit, kokia čia aklųjų mokykla, jei man duodamos užduotys, kurių negaliu atlikti be aplinkinių pagalbos. Kaip tik pagal tokį šabloną vėliau ir tvarkiau savo gyvenimą tarusi, jog duonos su tėvais pamokas ruošiant krimstelėjau, pakramčiau, bet toliau - ačiū, aš jau gal pati. 

Po to buvo paauglystė, bandymai būti tokiai kaip visi. Kadangi nematau, vaikščioti turėjau arba su lydinčiu asmeniu, t.y. savo seserimi, arba naudodamasi baltąja lazdele. Nė vienas iš siūlytų variantų netiko. Pirmasis, tiesa, labiau mane nervinantis, neleido visiškai planuoti savo laiko, turėjau kęsti nuolatinį ir žeminantį jausmą, kad esu nuo kažko priklausoma, kad aš - ne kaip visi mokiniai, kurie jau vieni iš mokyklos į namus vaikšto. Antrasis man nepatiko todėl, jog aš, tokia, kaip kai kas sako, simpatiška mergina, turiu vaikščioti su kažkokiu pagaliu, kuris tikrai man nei grožio, nei patogumo jausmo nesuteikia. Dar daugiau - atkreipia visų dėmesį. Štai kokia nors tetulė mesteli praeidama: "Oi, vargšė mergaitė..." Nors nusišauk arba užkišk jai burną, arba bent jau paleisk iš tos lazdos. Tada dar per kvaila buvau - nesupratau, kodėl žmonės taip nusišneka, o ūmus charakteris vertė reaguoti į gyvenimo situacijas labai jau neadekvačiai. 

Bet štai teko pakeliauti po Vokietiją - šalį, kuri visais atžvilgiais gana stipriai pažengusi į priekį. Ten susipažinau su aklaisiais ir pamačiau, kad jie tokie laisvi žmonės kaip ir visi kiti. Įsivaizduojate, jie vaikščiojo vieni po visą miestą, nuėję į kavinę turėjo galimybę gauti meniu brailio raštu ir apskritai visiškai nesigėdijo savo aklumo. Grįžusi į Lietuvą nutariau mesti savo varlinėjimą be lazdelės, griuvinėjimą nuo atsitiktinių laiptų ir ginčus su žmonėmis, į kuriuos atsitrenkiu ir kurie rėkia: "Gal žiūrėk, kur eini?!". Įsitvėriau lazdelės ir niekur jos nepaleidau. Aišku, nebuvo taip paprasta, kaip gali atrodyti. Juk "šustrumo" turėjau, oi, kiek! Bet tada bent jau darydavau taip: nueinu su lazdele iki tos vietos, kur mane "chebrytė" gali matyti, tada ją sulankstau, o toliau einu tuščiomis rankomis - kaip nekrentantis į akis pilietis. Nejaukiai jausdavausi ką nors susitikusi mieste, baisiai nervindavausi, kai vėluodavau ir mane pasitikdavo dar nespėjusią lazdos sulankstyti. Tiesiog nežinodavau, kur dėtis. O mano hemoglobinas, tas šmaikštuolis, taip nuliedavo skruostukus raudoniu, kad ilgai užtekdavo. Bet įveikiau ir tai. Pažliumbdavau vakarais į pagalvę, kai niekas negirdėdavo, paraudodavau, kad vis dėlto nesu tokia kaip visi, bet gyvenau vis tiek daugmaž taip, kaip norėjau. Mokiausi, trainiojausi su draugais, važinėjau pagal įvairius projektus, bendravau... Viskas puiku. Aplink mane buvo daugiau reginčių žmonių, nors daug laiko praleisdavau mokykloje. Bet laisvalaikiu laikas bėgdavo kieme su Kauno miesto "chebrytėmis". Žinoma, dėl didelio užimtumo ir aktyvumo nelabai daug laiko likdavo, bet jį praleidau taip, kad dabar smagu prisiminti. Vakarai zoologijos sode, kur visa mūsų gauja lįsdavo pro tvoros apačią, o paskui lėkdavo čiuožinėti, Ąžuolyno parkas... kiemas... gaudynės su riedučiais, naktiniai pasivažinėjimai adrenalinui padidinti ir visa tai, kas būdinga paprastam miesto vaikui. 

Bet šovė man po dešimtos klasės mintis - reikėtų važiuoti sostinės užkariauti. Ten toliau baigti vidurinę aklųjų mokykloje, stoti į universitetą, juolab kad susidraugavau su labai šaunia panele iš Vilniaus, su kuria įdomiai leisdavome laiką. Štai tada, brangieji, krimstelėjau tikro "akliukų" gyvenimo. Jūs gal nežinote, koks jis yra, tai aš pasistengsiu suprantamai jį aprašyti. 

Lietuvoje yra dvi aklųjų mokyklos: viena Kaune, kita - Vilniuje. Sostinėje - vidurinė (dabar jau gimnazija), o Kaune - dešimtmetė. Esmė ta pati - čia aklieji turi galimybę mokytis ir gyventi. Kadangi nematančių yra visoje šalyje, todėl tiems, kurie atvyksta iš kitų miestų, suteikiamos sąlygos apsigyventi bendrabutyje. Vietiniai, kaip ir visur, kiekvieną dieną keliauja namo. Nors kartais, jei šios kelionės labai sudėtingos, galima bandyti tartis, jog darbo dienomis ir šiems būtų suteiktas prieglobstis mokykloje. Taigi, jūs gyvenate mokykloje, kurioje mokotės. Kauno mokykla labai mažytė. Antrame aukšte - kambariai, nors yra ir keletas kabinetų, pamokos - pirmajame. Vilnietiškoji daug didesnė. Ten bendrabutis - visiškai atskiras pastatas, tiesa, sujungtas su mokykla. Taigi nei vienoje, nei kitoje nereikia išeiti į lauką, kai eini į pamokas. Tikrai smagu, taip? Šalta žiema, kai kas plikledžiuose galuojasi, o jūs, jei nepageidaujate pusryčių ir turite pakankamai metų, kad į jūsų pageidavimus būtų atsižvelgta, galite keltis pusę aštuntos (na, čia jau kiek kam laiko reikia rytinei ruošai). Perbėgate per keletą koridorių ir "sveika, mokslo ir žinių šalie!". Ir ką gi? 24 valandas per parą dauguma akliukų praleidžia tame pačiame pastate. Pavasarį ir rudenį, kai oras šiltas, jie per fizinio lavinimo pamokas dar gali būti išgrūsti į lauką. O žiemą - visi kartu kaip šiltnamyje. Tie patys draugai, mokytojai. Kai kurie dirba ir po pietų, auklėja, taip sakant, konsultuoja ir gyvenimo klausimais. Svarbus faktas - ruošiame pamokas taip pat visi kartu nustatytu laiku. Žinoma, jei jau to terminuoto laiko (apie 2,5 val.) neužtenka, tai kiekvienas - pagal poreikį. Bet minėtu laiku sėdime savo klasėse, niekur nebėgiojame ir daugmaž tyliai užsiimame "švietimusi". Valgome reguliariai taip pat kartu, prausiamės ir miegame - irgi. Visą tą laiką aplink mus - tie patys likimo draugai su panašiomis bėdomis, tai yra regėjimo sutrikimais. Mūsų gyvenimas čia ir verda. Įprantame, kad prie savų brolių ir seserų nereikia drovėtis jokių savo ydų, tokių kaip galvos kratymo, lingavimo į šalis, akių spaudimo ir kitokių. Mokytojai irgi prie mūsų pripranta ir laikui bėgant vis rečiau išgirstame tokius žodžius, kaip "išsitiesk", "nelinguok", "baik spausti akis..." Ne, aš nenoriu iš nieko pasityčioti. Taip atsitiko gyvenime, kad augau su reginčiais ir didesnių akliukų įpročių neįgijau. Bet juk dauguma mūsų jų turi begales. Ir aklieji nekalti. Juk mes nematome savęs iš šalies, visi mūsiškiai taip elgiasi. Tiesiog mes neturime galimybės matyti save, lyginti save su kitais. Normalu, jog susiformuoja tam tikri įpročiai, kurie kitokiai bendruomenei atrodo keistai. Mums linksma kartu, nes niekas nesityčioja, čia visi lygūs. Nepagalvokite, kad tai kažkokia graži pasaka, kurioje nebūna pykčio ir patyčių. Jų būna net gyvūnų pasaulyje (konkurencija ir pan.), o ką jau kalbėti apie mus, paprastus "homo sapiens"! Juk visi viską žino - kada nuėjai miegoti, su kuo (tiesa, šitie dalykai stipriai kontroliuojami, bet...), kada prabudai, prauseisi ar ne, kiek laiko ruošei pamokas, kiek valgei, kada valgei, kas kiek turi pinigų savoms išlaidoms, kas mėgsta skalbtis, kas nelabai... Mes kaip viena šeima - visi ir apie viską daugiau mažiau žinome. Ką jau ten... net žinutes, skaitomas neįsikišus ausinių, turi galimybę girdėti aplinkiniai (jos klausomos su ekrano skaitymo programa). Žinoma, būna visur išimčių - ateina į mūsų mokyklas maištininkų iš bendrojo lavinimo mokyklų. Kartais dėl nusilpusio regėjimo, kartais dėl staiga prarasto, kartais tikintis, kad taip daugiau žinių gaus ir geriau pasiruoš egzaminams... Tie maištininkai bando priešintis įprastai tvarkai, dažnai turi reginčių draugų, dažnai išlekia iš mokyklos į miestą... Jie užauga kiek kitokie. Bet tie, laikomi "narvelyje", tie, kurie neturi galimybių bendrauti, pripranta prie siauručiuko pasaulėlio. Savaime suprantama, laikai keičiasi, dabar aklieji puikiai naudojasi kompiuteriais ir internetu, kartais tai padeda užmegzti pažintis. 

Tai toks aklųjų gyvenimas. Jis - lyg rate, kuris įtraukia ir labai retai paleidžia. Kodėl? Todėl, kad, pabaigę mokyklas, vėliau aukštąsias, grįžtame dirbti arba į Aklųjų sąjungą, arba į kitas aklųjų įstaigas, arba pas smarkesnius draugus, kurie įkūrė savo įmones. Vėlgi ne tiek jau daug lieka anapus aklųjų rato. 

(bus daugiau)