MINTYS

Pranas ŽIOGAS

NAUJAMETINIAI PAŽADAI


Atsibudau vėlų sausio pirmosios rytą ir nutariau iš pagrindų keisti gyvenimą - padaryti jį geresnį. Kada, jei ne pirmąją metų dieną pradėti kažką nauja, dar nepatirta, atverti tuščią, klaidų, nuodėmių ir klystkelių nesuterštą gyvenimo lapą ar bent jau puslapį? Juk tą tranzitinę metų naktį tiek daug linkėjimų iš pažįstamų ir nepažįstamų lūpų, per radiją, televiziją, telefonu, žinutėmis, normaliu elektroniniu ir net senoviniu paprastu paštu. Pasakiau: noriu būti reiklus sau, įdomus šalia esantiems žmonėms, naudingas valstybei! Kad pažadai būtų tvirtesni, pakėliau nuo grindų šampano butelį, "išgręžiau" paskutinius lašus ir, praskiedęs degtine, padaviau dar ne visai po linksmybių atsibudusiam draugui. Tas išgėrė net neklausdamas, ką padaviau. Malonu, kad taip besąlygiškai pasitikima. Geras ženklas. Metai prasideda neblogai. Mudu tapome draugais per vieną naktį, nors, kita vertus, galime sakyti, jog susipažinome pernai. Nesvarbu, kad gruodžio 31 dieną ir dar prieš pat vidurnaktį. Kam aš tą žmogelį pažadinau? Pažadas, duotas sau, nieko nereiškia, galima ir pamiršti, o, jei jį girdi kas kitas, jau esi rimtai įsipareigojęs. Dar geriau iš ko nors lažintis. Kuo didesnė lažybų suma, tuo kietesnis noras laikytis pažado. Tai ką čia dabar įsipareigoti? Gal reikia atsikratyti kokio žalingo įpročio? Mesiu gerti! Ne, negaliu. O kaip gimtadieniai, šventės, draugų susitikimai, pagaliau išeiginės? Be to, toks mano žingsnis būtų nenaudingas valstybei. Juk tokie dideli alkoholio mokesčiai - jie padeda išlaikyti vaikų darželius, mokyklas, ligonines. Aš nenoriu, kad dėl mano kaltės būtų sumažintas atlyginimas kokiai žaviai pradinukų mokytojai, kad ji, negalėdama nusipirkti viliojančių apdarų, liktų senmergė! Dėl mano tokių užgaidų kokiam ligoniui gali pritrūkti reikiamų ar net gyvybiškai būtinų vaistų! Mesti gerti kenksminga kitiems! Tas pats - ir su rūkymu. Aš nenoriu būti savo valstybės priešas! Tai gal pradėti sportuoti? Pradėsiu nuo rytinės mankštos, po to palįsiu po šaltu dušu, gal net išdrįsiu niurktelti į eketę, pajusiu, kaip gyvena žuvys žiemą, vėliau - bėgimas, svarmenys, baseinas. Padidės raumenys, geriau miegosiu, išsivalys plaučiai, pagerės sveikata! Stop! Sveikata? Ar nenukentės nuo to farmacininkai, vaistininkai, gydytojai? Jei daugiau atsiras tokių neišmanėlių, tai gali daug gydymo įstaigų užsidaryti. Gaila, bet sumanymo sportuoti reikės atsisakyti. Gal keisti maitinimosi įpročius? Įdomu, jei sugalvočiau valgyti mažiau ir rečiau, užuot valgęs kuo dažniau ir kuo riebiau bei skaniau? Nemažai sutaupyčiau - gal net kokiai kelionei į šiltus kraštus, kol pas mus speigai? Be to, jausčiausi sveikesnis, bet juk kažkas nukentės nuo tokio mano elgesio. Negalima pamiršti augintojų, gamintojų, perdirbėjų ir pardavėjų bei perpardavinėtojų! Nejaugi aš atimsiu duoną iš jų vaikų? Dietas ir ekologišką maistą išbraukiu kažkodėl be didesnio liūdesio. Gal atsisakyti žavingų moterų? Tik kad nieko gero iš to nei joms, nei man, nei valstybei. Aš neteksiu malonumo valandų, o jos gali ir akis pražiūrėti laukdamos. Nesulaukusios manęs jos gali susirgti depresija, o, labai reikalui prispyrus, netgi tapti laisvo elgesio moterimis! Negalima su jomis taip neatsakingai elgtis. Galėčiau nustoti keiktis, bet tada reikėtų atsisakyti pusės mano žinomų ir dažnai linksmose kompanijose pasakojamų anekdotų, kurie, be tų jau darželinukams žinomų žodelių, būtų lyg bokalas be alaus ar mini sijonas be merginos kojų. Pasakodamas kultūringus anekdotus tapčiau nuobodus, prarasčiau autoritetą tarp draugų. Atsisakyti žaidimo kortomis iš pinigų negaliu dėl ekonominių sąlygų. Pajamos iš pašalpų per mažos, kad užtektų patenkinti visus būtiniausius žmogui žalingus įpročius, tad reikia kortomis aplošinėti geriausius draugus ir šitaip išvengti bado, o ypač - troškulio. Negaliu to daryti. Gal atsisakyti pavydo? Idėja gera, bet kaip to pavydo atsikratyti? Neišmesi jo į šiukšlių dėžę, neparduosi turguje, net pragerti negali. Tikriausiai reikėtų operuoti, o aš dar nuo vaikystės, kai pirmą kartą pamačiau, kaip skerdžiama kiaulė, labai peilio bijau. Maža to, jei neturėčiau būdingo lietuviams pavydo jausmo, man galėtų atimti ir pilietybę. Su paveldu juokauti negalima. Galėčiau pasižadėti daugiau neknarkti, bet kam iš to nauda? Pats savęs negirdžiu, o kaimynas už sienos - juo labiau negirdi, nes pats "parpia" lyg į skerdyklą tempiamas. Taigi apie žalingus įpročius daugiau nekalbėkime. Gal imtis kokio užsiėmimo? Jei imčiau dainuoti ar groti kokiu instrumentu, užsitraukčiau kelių artimiausių kaimynų nemalonę, nes jie prarastų ramybę ir poilsį. Kolektyve kokiame ansamblyje dainuoti negaliu, nes tada negirdžiu savo balso, o tai gniuždo mano asmenybę. Šokti kokiame projekte man nesaugu ir kategoriškai draudžiama dėl mano neįprasto žinduoliams, išskyrus mėlynuosius banginius, svorio, nes ir tvirčiausios marmurinės grindys neatlaikytų jokio mano judesio, išskyrus atsargų žingsnį. Galėčiau pradėti ką nors kolekcionuoti, bet reikia pinigų, kurių kolekcionuoti iki šiol nemokėjau. Auginti gėles nesiimsiu, nes bijau bičių, tiksliau, esu alergiškas įgėlimams. O juk tos darbštuolės būtinai atskris apdulkinti žiedų. Galėčiau įsigyti dviratį, kaip vienintelę transporto priemonę, bet labai jau baugina statistika - tiek avarijų keliuose. Dviratininkai nukenčia dažniau ir stipriau nei automobilių vairuotojai. Gal imtis kokio darbo? Gal ir neblogai būtų, daugiau pinigų įkristų į kišenę, tačiau yra posakis - pinigai žmogų gadina. O senolių išmintis - šventa. Daugės įvairių pagundų. O, svarbiausia, aplink tiek daug bedarbių. Gal jiems to darbo reikia labiau? Gal jų vaikai basi, žmonos be pirštinių ar uošvė - smegenų graužikė? Ant manęs tokiais rūpesčiais nelyja. Galėčiau darbuotis kaip savanoris, bet gali užpulti tiek uolūs, tiek įtarūs darbo, mokesčių inspektoriai ir sugadinti visą malonumą. 

Kadangi taip ir nesugalvoju, ko naujo imtis šiais 2013 metais, linkiu jums stiprybės ir valios laikantis duotų pažadų sau ir kitiems! 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]