GYVENIMO AKTUALIJOS

REIKĖTŲ LABIAU SUSITELKTI

Metai baigėsi. Prasidėjo nauji. Tinkamas metas juos įvertinti, apibendrinti, pakalbėti apie ateitį. Į šiuos ir kitus "Mūsų žodžio" klausimus mielai sutiko atsakyti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas. 

"Mūsų žodis". Kokie buvo praėję metai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai? 

Sigitas Armonas. Ypatingo išskirtinumo lyg ir nebuvo. Labiau išsiskiriantys momentai, matyt, buvo du. Pirmą kartą organizacijos istorijoje pradėjome nacionaliniu lygmeniu vykdyti Europos Sąjungos finansuojamą projektą "Neregys kelyje į darbo rinką". Čia pravertė Vilniaus ir Alytaus regionų aklųjų centro patirtis įgyvendinant panašų projektą Vilniaus ir Alytaus apskrityse. Antras išskirtinumas tas, kad 2012 metais Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos programos didžioji dalis - bendruomeninės paslaugos - finansuota per savivaldybes. Šią patirtį apibendrinome lapkričio 7 dieną Vilniuje surengtame seminare. Renginyje dalyvavo ir Neįgaliųjų reikalų departamento atstovai. Išsakėme savo mintis, vėliau departamentui pasiūlymus išdėstėme raštu, net ir tyrimą šiais klausimais padarėme. Belieka laukti reakcijos. O ir pats departamentas dar nėra patirties iki galo apibendrinęs. Įtaką taip pat daro ir valdžių kaita. Manau, kad praėjusių metų patirtis bus sukaupta ir ja pasinaudota įgyvendinant 2014 metų programas. Didžiausia bėda yra ta, kad šešiasdešimt savivaldybių skirtingai supranta vieną programų įgyvendinimo aprašą. Prisitaikyti prie kiekvienos konkrečios savivaldybės mums nebuvo lengva. 

"M.Ž." Kaip vertinate finansavimą per savivaldybes? 

S. A. Vienareikšmiškai įvertinti nelengva. Kiekvienas sprendimas turi ir teigiamų, ir neigiamų momentų. Praėjusiais metais socialinėms paslaugoms įgyvendinti mes gavome pinigų daugiau nei 2011 metais. Tačiau lėšų vienos savivaldybės skyrė daugiau, nei buvome įpratę, kitos - mažiau. Dėl naujos tvarkos praradome galimybę lėšų gavimo skirtumus "išlyginti". Anksčiau galėdavome atskiriems regionams matydami, kad jiems sunkiau sekasi, lėšas sukaupti iš ūkinės ir kitų veiklų, šiek tiek padėti. 

Kiekvienas LASS regionų centras bendrauja su devyniomis, dešimčia savivaldybių. Su kiekviena sudaroma atskira sutartis, atskira apskaita, o kai kurios savivaldybės prašo atskirai atsiskaityti už valstybės skirtas lėšas, atskirai už jų pačių 10 procentų indėlį. Taigi, darbų regionų centrams gerokai padaugėjo. O darbo užmokestis nepasikeitė. Tačiau, jei norime gauti valstybės finansavimą, turime susitaikyti su tokia padėtimi. Svarbiausia yra tai, kad šios lėšos panaudotos mūsų bendruomenės labui. 

"M. Ž." Atsiradus naujai finansavimo tvarkai, tikėtasi, kad pirmųjų finansinių įplaukų programų vykdytojams nereikės laukti iki balandžio mėnesio. Ar taip ir bus? 

S. A. 2012 metais vilniečiai pirmųjų atlyginimų laukė iki gegužės vidurio. Jau daugelį metų sausis ir vasaris mūsų organizacijoje - be pinigų. Finansavimas prasideda nuo kovo. Su tokia situacija esame susitaikę. Yra biudžeto sandaros įstatymas, yra tvarka, kurios prisilaikant šie pinigai gali būti naudojami. Tik po eilės biurokratinių sprendimų galima daryti finansinius pavedimus. Mes, kaip nevyriausybinė organizacija, vieni kitiems bandome šiek tiek padėti. Finansuojama veikla didžiąja dalimi vykdoma per mūsų steigtas viešąsias įstaigas. Jų darbas negali sustoti. Todėl konkrečios įstaigos veikla pradžioje finansuojama iš jos sukauptų ūkinės veiklos lėšų, o jau vėliau, gavus lėšas, viskas - savo vietose. Tačiau taip neturėtų būti. Neįgaliųjų reikalų departamente apie tai kalbėjome ne kartą. Jei savivaldybė yra ligoninės steigėja, tai visi supranta, kad sausio mėnesį bent jau 1/12 turėto praėjusių metų biudžeto jai reikia duoti. O kodėl projektus įgyvendinantys darbuotojai pinigus turi gauti birželio mėnesį? Su mumis galėtų būti elgiamasi analogiškai. Tačiau reikia pakeisti keletą įstatymų. Mes, kaip nevyriausybinė organizacija, šiuo klausimu galime rodyti tik iniciatyvą. Tiek mūsų ministerija, tiek ir departamentas išklauso nuogąstavimų, pasiguodžiame vieni kitiems, tačiau pokyčių jokių nėra. 

"M. Ž." Jau keleri metai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga vykdė naujų narių socialinę reabilitaciją. Tikėtasi, kad šią veiklą, įsitikinusi nauda, perims kuri nors valstybinė institucija. Ar neregių reabilitacija - vis dar pačių neregių reikalas? 

S. A. Jau yra patvirtinta 2013-2019 metų nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos programa. Programos įgyvendinimo priemonių planas dar nepatvirtintas. Naujoji valdžia planą baigia peržiūrėti iš naujo. Jame yra numatyta žmonių su regos negalia mobilumo ugdymo priemonė. Tokia priemonė buvo ir ankstesnėse programose. Ji padės per dvejus metus reabilituoti per keturiasdešimt aklųjų ir silpnaregių. Bet tai yra mūsų organizacijos iniciatyva. Mūsų noras yra toks, kad socialinės reabilitacijos sistema būtų įteisinta atskiru dokumentu. Jau yra patvirtinta Vyriausybės nauja programa. Jai įgyvendinti taip pat yra rengiamas priemonių planas. Viena šio plano strateginių priemonių, pažymėta 113 numeriu, yra įsipareigojimas visapusiškai įgyvendinti Neįgaliųjų teisių konvenciją. Vienas iš strateginių uždavinių ir turėtų būti socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros, socialinės reabilitacijos paslaugų plėtros strateginis matymas. Bandysime į šį dokumentą įrašyti ir savo nuostatas. Ar pasiseks - pamatysime. Jei nepavyks šios veiklos vykdyti valstybės mastu, tai vykdysime savarankiškai. Yra labai svarbu, kad bent dvidešimčiai žmonių per metus suteikiame viltį, grąžiname į aktyvesnį gyvenimą. Manau, kad tai ir yra mūsų organizacijos misija. Todėl šį darbą tęsime. 

Prieš Naujuosius metus buvome susitikę su Valakupių reabilitacijos centro Vilniuje vadovais. Reikia pasidžiaugti, kad šiame centre baigiama paruošti aklųjų ir silpnaregių kompiuterinio raštingumo programa. Tikimės, kad ji aprobuota bus šių metų pavasarį. Vadinasi, Valakupių reabilitacijos centre mūsų žmonės įgis kompiuterinio raštingumo. Manoma, kad ši programa apims 6-8 savaičių mokymosi kursą. 

"M. Ž." Kiek žmonių per metus galės pasinaudoti šia programa? 

S. A. Manau, kad pasinaudos 30-40 žmonių. Vienu metu kursuose, galvoju, galės mokytis apie dešimt žmonių. 

"M. Ž." Ar 2013-2019 programoje yra esminių nuostatų, kurios iš esmės pakeistų aklųjų ir silpnaregių gyvenimą? 

S. A. Labai svarbus yra Neįgaliųjų reikalų tarybos statuso klausimas. Dabartinė taryba su dabartiniais įgaliojimais - pasišaipymas iš pačios tarybos. Netgi į patariamąjį jos balsą nereaguojama. Tai galiu pakartoti bet kur ir bet kada. Visa tai - buvusios valdžios paveldas. Ji nieko nesiklausė, nes manė viską žinanti pati. Todėl pirmiausia reikia kalbėti apie Neįgaliųjų reikalų tarybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 

Labai svarbu kalbėti ir apie Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą, ypač apie jos 33 straipsnį, kuriame rašoma apie stebėseną, kontrolę. Visi šie dalykai reglamentuoti Vyriausybės 2010 metų gruodžio 8 dienos nutarimu. Daug kalbėta, kad susidariusi padėtis mūsų netenkina. Visi su tuo sutinka, tačiau niekas nesikeičia. Nei konvencijos įgyvendinimo kontrolės, nei stebėsenos, nei tuos darbus atliekančios institucijos nėra. 

Pačioje programoje liko daug nuostatų, neįgyvendintų ankstesnėje programoje. Čia ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro funkcijų peržiūrėjimas. Švietimo ir mokslo ministerija šio darbo neįveikė, nors aš pats tris kartus apie tai kalbėjau su buvusiu ministru. Pats centras iniciatyvos nerodo. Matyt, jiems atrodo, kad viskas yra gerai. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai taip neatrodo. 

Programoje buvo ir integruotai besimokančių vaikų sportinis ugdymas. Čia taip pat nieko nepadaryta. Yra ir daugiau į naują programą būtinų perkelti dalykų. 

Svarbus naujosios programos punktas - naujos kartos lietuviško kalbos sintezatoriaus sukūrimas. Mano įsitikinimu, be naujų technologijų, be naujo kalbos sintezatoriaus žmonių su regos negalia informacinė atskirtis tik didės. Prie Susisiekimo ministerijos yra sudaryta Informacinės visuomenės plėtros komiteto kuruojama grupė. Ji rengia programą. Pateikėme visus reikalingus dokumentus. Tikėkimės, kad kalbos sintezatoriaus sukūrimas bus įtrauktas į šią programą. Ji bus pradėta įgyvendinti nuo 2014 metų. 

Pasaulinė patirtis liudija: kad neregiai neliktų informacinės visuomenės užribyje, jie turi būti mokomi kompiuterinio raštingumo. Technologijos neregiams yra sukurtos ir pritaikytos. Bėda ta, kad neregiai dažnai nesugeba jomis pasinaudoti. Todėl vienas iš mūsų strateginių uždavinių yra žmones šviesti, mokyti, lavinti, ruošti juos darbui su informacinėmis technologijomis. Žmogui, neturinčiam aukštojo išsilavinimo, be informacinių technologijų suteikiamų galimybių dirbti ir užsidirbti labai problemiška. Tai, ką darėme daugelį metų - siuntėme į darbingumo atkūrimo mokyklas, mokėme sukti varžtelius - yra vakarykštė diena, praeitis. Už lango 2013 - ieji, o ne 1960 - ieji. Dėl vyraujančio žmonių mąstymo dažnai koncentruojamės į neperspektyvius dalykus, užuot daugiau dėmesio skyrę tiems dalykams, kurie šiandien kur kas svarbesni. 

"M. Ž." LASS XXI suvažiavime buvo kalbėta apie respublikinį ir regioninius fondus. Kaip vertinate šį reiškinį? 

S. A. 2010 metais LASS suvažiavime priėmėme sprendimą - bus formuojamas respublikinis ir regioniniai fondai. Laikantis suvažiavime priimtos rezoliucijos šie fondai buvo suformuoti ir 2011, ir 2012 metais. Gruodžio 12 dienos LASS centro tarybos posėdyje priėmėme sprendimą juos formuoti ir šiais metais. Tik dar nesutarėme dėl fondo lėšų naudojimo tvarkos. Prie šio klausimo grįšime artimiausiame posėdyje. Viską nusprendžiame metų pradžioje, nes galime įvertinti praėjusių metų rezultatus ir gautas lėšas. Respublikinis fondas formuojamas iš viešųjų įstaigų "LASS respublikinis centras" ir "Panerių biurų centras" gaunamų lėšų. Nuo per metus gautų pajamų atskaitę 15 procentų žinome fondo dydį. O tada galvojame apie jo panaudojimą. 

Apie regioninius fondus galėtų kalbėti patys regionai. Tai nėra mano, kaip LASS pirmininko, kompetencija. Juos administruoja LASS regionų centrai. Jie ir sprendžia, kaip fondų lėšas panaudoti. Respublikinį fondą administruoja LASS respublikinis centras. Fondas visiškai išnaudotas nebus. Iš jo 40 tūkstančių litų atidėjome Prano Daunio paminklui. Jei lėšų liks, LASS centro taryboje tarsimės, kaip jas panaudoti. Beje, tiek 2011, tiek ir 2012 metais visas gautas paraiškas svarstėme taryboje. Beveik visas jas patenkinome. Viena kita paraiška atmesta, nes neatitiko fondo reikalavimų. 

"M. Ž." 2011 metus apibendrindamas džiaugėtės sėkminga LASS institucijų vadovų kaita. O ką galite pasakyti praėjusiems pasibaigus? 

S. A. 2011 metais pasikeitimai vyko Klaipėdoje. 2012 metų rugpjūčio mėnesį paskyrėme naują UAB "Regplasta" direktorių. Mindaugas Nevardauskas stengiasi, tačiau pradėjus darbą paaiškėjo daug naujų aplinkybių. Kauniečių įmonės situacija yra kur kas sudėtingesnė, nei buvo klaipėdiečių. Beje, 2012 metais mažėjo parama socialinėms įmonėms. Sumažintos išmokos asistentams. Tai ypač skaudžiai pajuto sunkiai besiverčiančios įmonės, tarp jų ir "Regplasta". 

"M. Ž." O kaip gyvena kitos mūsų įmonės? 

S. A. Lyderiauja vilniečiai. Klaipėdiečiai ir šiauliečiai yra viduryje. Sudėtinga situacija Kaune. Jei finansavimo galimybės nesikeis, tai galima tikėtis, kad trys pirmosios įmonės turėtų dirbti sėkmingai. O kauniečių padėtis man kelia didelį nerimą. Per daug jau joje sudėtinga situacija.. 

"M. Ž." Atėjo naujas vadovas - ši įmonė ir toliau grimzta ar situacija pagerėjo? 

S. A. Pagrindinė bėda - apyvartinių lėšų stygius. Be to, dar yra senos skolos. Atsiranda ir naujų skolų. Šias bėdas išsprendus būtų galima judėti į priekį. Tačiau, kaip jau sakiau, labai svarbi yra ir paramos socialinėms įmonėms programa. Vasario mėnesį baigiasi iš Europos Sąjungos gaunami pinigai socialinėms įmonėms remti. Ar tokio pat dydžio lėšų ras mūsų valstybė - neaišku. 

"M. Ž." LASS centro taryba daug dėmesio skyrė mūsų organizacijos turtui įvertinti. Ar jau įvertinta esama padėtis? 

S. A. Suvažiavime buvome nutarę tai padaryti. Kiekvienas mūsų organizacijos regionas peržiūrėjo turimą turtą ir pateikė pasiūlymų, kaip jį pertvarkyti. Šiauliuose numatyta parduoti porą objektų. Iki šiol tai dar nepadaryta, nes nesutvarkyti dokumentai. Kauniečiai Šakiuose pardavė rajono filialo nenaudotas patalpas. Taip pat parduotos Ukmergėje LASS priklausiusios patalpos, kuriose kažkada buvo įsikūrusi parduotuvė. Šilutėje esančių patalpų nepardavėme dėl teisinių problemų. Dokumentai sutvarkyti, tačiau dar neparduotos buvusios LAB Klaipėdos filialo patalpos. Jos labai apleistos. Toje vietoje vertinga po pastatu esanti žemė, tačiau tinkamas pirkėjas nerastas. Kaune buvo nutarta parduoti dalį rūsio, bet nesutarus dėl kainos su pirkėju šis objektas taip pat liko neparduotas. Daugiau pasiūlymų parduoti nekilnojamąjį turtą neturime. 

"M. Ž." O kokia iš parduodamo turto nauda mūsų organizacijai? 

S. A. Realiai dabar pardavę yra tik vilniečiai ir kauniečiai. Iš 36 tūkstančių, gautų Ukmergėje, 10 tūkstančių 800 litų paskirta Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrui koncertų salei remontuoti. Kiti pinigai įmonėje "Liregus". Kaune dalis pinigų, gautų už parduotą butą Šakiuose, bus panaudota Kauno aklųjų ir silpnaregių centrui remontuoti. Kita dalis atiteko Kauno ir Marijampolės regionų aklųjų centrui. 

"M. Ž." Kaip galėtume įvertinti savo padėtį? Ar mes, kaip organizacija, laikomės gerai? Jei ne, tai ką turėtume nuveikti? 

S. A. Vertinimas priklauso nuo to, ką su kuo lyginsime. Jei lygintume su Lietuvos nepriklausomybės pradžia, tai pokyčiai esminiai. Perėjome nuo socialistinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką. Mes sugebėjome - tiesa, būta nedidelių praradimų - šį laiką išlikti. Realiai praradome tik įmonę Panevėžyje. O turėta LASS struktūra liko. Liko mūsų įmonės, regioniniai centrai, rajonų filialai. Biblioteką ir chorą perdavėme valstybei. Jie toliau gyvuoja. 

Jei lyginsimės su kaimynais, tai tiek latviai, tiek estai, kaip visuomeninės organizacijos, yra praradę nepalyginamai daugiau. Tačiau jie yra kur kas daugiau pasiekę - savo poreikių tenkinimą perdavę valstybei. Tai pasakytina apie socialinę, profesinę reabilitaciją, švietimą. Todėl kartais jie jaučiasi tvirčiau. Jų valstybės yra nuveikusios daugiau. 

"M. Ž." O jei omenyje turėsime tik kelerius metus? 

S. A. Jei iki 2008 metų Nacionalinės socialinės integracijos programa mums buvo milžiniškas ramstis (renginiai, leidyba, išvykos, parodos ir kita), tai nuo tų metų kaip kritome, taip ir negalime niekaip atsigauti. Dabartinis finansavimas - ne parama, tai ubagui lazda. Man nesuvokiama tai, kad valstybė kalba apie kopimą iš duobės, o mes tokio pokyčio visiškai nejaučiame. Biurokratėjame masiškai, biurokratinį aparatą užsiauginome milžinišką, struktūrų pristeigta daug, o žmogui tikrai nėra geriau. Daugiau painiavos, neaiškumo, įvairiausių derinimų, rezultatas prastėja. Tai pasakytina ne tik apie neįgaliųjų asociacijų vykdomas programas. 

"M. Ž." Nors mintys ne itin linksmos, vis dėlto ko palinkėtumėte mūsų organizacijos nariams 2013 metais? 

S. A. Nuotaika nėra nelinksma. Tiesiog tokia realybė. Reikėtų patiems sau palinkėti stiprybės. Nepasiduokime pesimizmui, ieškokime sprendimų. O galimybių tikrai turime. Gal kartais reikia mažiau pasikliauti valstybės institucijų pagalba ir imti reikalą į savo rankas. Mes kartais nepanaudojame savo resursų. Dažnai būna taip: nieko nedarai - esi baramas, kad nieko nedarai, kažko imiesi - būtinai įtars, kad darai ne taip. Reikėtų daugiau pasitikėti vieniems kitais. Tikiu, kad LASS pakanka patirties ir išminties. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį.