JAUNA MINTIS

AKIS PAVADUOJANTIS LIEŽUVIS

Viena iš seniausių neregių profesijų yra muzika. Tiesa, dabar ne tokia populiari kaip anksčiau. Šiuo metu muzikos paslapčių mokosi keli studentai. Ypač retai yra pasirenkama muzikos mokytojo specialybė. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas pasirinko kaip tik šį nelengvą kelią - muzikos pedagogiką. Kol kas jaunuolis šiuose moksluose žengia vos pirmuosius žingsnius - mokosi Lietuvos edukologijos universitete (LEU) pirmame kurse. Tik ką "iškepto" studento laukia pirmoji sesija. Deividas Mankevičius nekantriai jos laukia. Žino, kad vieni dalykai jam sekasi gerai, kiti - sunkiau. Anot dėstytojų, nerimauti nėra pagrindo, neregio žinios yra neblogos. 

Deividas gimė ir augo Druskininkuose. Nuo pat mažens mėgo muziką. Netgi gulėdamas lopšyje be jos negalėdavo užmigti. Mokėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Be bendrojo lavinimo dalykų, berniukas mokėsi muzikos. Lankė "Lyros" muzikos mokyklą. Dainavo "Dainų dainelės" konkurse. Įstojęs į LEU D. Mankevičius aktyviai dalyvauja universiteto muzikiniame gyvenime. Neseniai su bendramoksliais surengė koncertą. Vaikinas dainuoja chore bei mokosi skambinti kanklėmis. 

"M. Ž." Neseniai tarsi įkvėpei laisvės gurkšnį. Ar jis tavęs neapsvaigino? 

D. M. Viskas yra puiku! Galva man tikrai neapsisuko. Pirmiausia turiu pats sau atsakyti į klausimą - kas yra laisvė? Man laisvė - žmogaus nepriklausomybė. Jis elgiasi taip, kaip nori. Ne kontrolė, o laisvas savo minčių reiškimas. Žinoma, nereikia užmiršti saiko. Net į arbatą pridėjus per daug cukraus, ji tampa neskani. Aš stengiuosi laisve mėgautis saikingai. 

"M. Ž." Sėdėdami mokyklos suole svajojame apie savarankišką gyvenimą. Jau pusmetį gyveni suaugusiųjų pasaulyje - ar pildosi tavieji lūkesčiai? 

D. M. Man dabar gyventi įdomiau. Gyvenu savarankiškai, atsakau už savo veiksmus, planuoju laiką. Aišku, ne viskas iškart pasiseka. Svarbiausia, nenuleisti rankų ir mėginti dar ir dar kartą. Kartoju tol, kol pasiseka. Suprantu - išmokti gyventi reikia dabar. Šio įgūdžio nevalia atidėti. Kitaip ir liksi mokyklinukas, "aptupinėtas", išlepintas ir nesavarankiškas. Kad ir kokios geros nuomonės neregys būtų apie save, vis tiek be reginčio žmogaus pagalbos jis neišsiverčia. Aš irgi - ne išimtis. Nereikia gėdintis prašyti pagalbos. Žinoma, ir aš jos prašau, bet tik tada, kai pats įsitikinu, kad mano pastangos yra bevaisės. Pagaliau aplinkiniai patys ištiesia ranką. 

"M. Ž." Erdvėje orientuojiesi vienas ar prireikia kitų pagalbos? 

D. M. Mokantis mokykloje buvo sudėtinga savarankiškai orientuotis erdvėje. Neregiui reikia laiko susipažinti su nežinoma aplinka. Su LEU teritorija susipažinau pamažu. Dar rugpjūčio mėnesį su tėvais vaikščiojau po universiteto teritoriją. Jau tada daugmaž įsivaizdavau savo maršrutą. Prasidėjus studijoms samdžiausi socialinę pedagogę. Jinai mane visur lydėjo ir detaliai supažindino su visais galimais maršrutais. Per tris savaites puikiausiai išmokau vaikščioti vienas. Dabar be aplinkinių pagalbos keliauju į universitetą ir savarankiškai susirandu reikiamas auditorijas. Žinoma, būna nenumatytų atvejų. Tada kreipiuosi į bendramokslius ir visuomet sulaukiu pagalbos. Iš paskaitų grįžtu taip pat savarankiškai. Gyvenu bendrabutyje. Man paskirtas atskiras kambarys. Tai dar vienas savarankiškumo išmėginimas. 

"M. Ž." Esi pirmo kurso studentas. Pasirinkai įdomią specialybę. Kodėl pedagogika ir muzika? 

D. M. Iš tikrųjų muzika mane lydi nuo pat vystyklų. Gimiau 1991 metais. Tada Lietuvoje buvo neramu. Dainininkai, norėdami pakelti žmonėms ūpą, dainavo patriotines dainas. Mano tėvai nusipirko A. Vilčinsko dainų įrašų. Jų dažnai klausydavo. Aš, negirdėdamas šio atlikėjo balso, negalėjau užmigti, verkiau. Kai tik išgirsdavau, iš karto užmerkdavau akis. Nuo trejų metukų pradėjau dainuoti. Iki šiol saugau tų metų įrašus. Nuo šešerių pradėjau lankyti muzikos pamokas. Mokydamasis LASUC lankiau "Lyros" muzikos mokyklą. Mokiausi skambinti fortepijonu. Devynerių metų dalyvavau "Dainų dainelės" konkurse. Muzika yra didžioji mano gyvenimo dalis. Todėl dėsninga, kad pasirinkau šiuos mokslus. 

"M. Ž." Mokytojui reikia tam tikrų savybių. Manai, kad jas turi? 

D. M. Labai mėgstu bendrauti. Paklaustas visuomet išsamiai paaiškinu. Man labai patinka vaikai. Pirmasis "pedagogo krikštas" jau buvo. Dvyliktoje klasėje vedžiau kelias muzikos pamokas. Su klase susitvarkiau. Mokiniams mano pamoka patiko. Nuo tada, eidami pro šalį, jie su manimi pradėjo sveikintis. Kartais užkalbindavo. Tikiuosi, turiu mokytojui būtinų savybių, o žinių ir pedagogikos gudrybių išmoksiu čia. Tikiuosi, kad, baigęs muzikos mokslus, dirbsiu muzikos mokytoju. Nesu naivus, žinau, kad darbą susirasti nėra paprasta. Bet laiko dar yra. Gal po kelerių metų situacija pasikeis. 

"M. Ž." Nenumaldomai artėja pirmoji sesija. Kaip jautiesi - gal jau jai pradedi ruoštis? 

D. M. Pirmomis studijų dienomis maniau - čia ilgai nesimokysiu. Mokslas atrodė labai sunkus. Iš tikrųjų studijos įkandamos. Užmezgiau ryšius su dėstytojais. Su jais nuolat bendrauju. Visi dėstytojai geranoriški. Su jais galima susitarti. Jeigu ko nors nesupranti, tau visuomet paaiškins. Artėja pirmoji sesija. Manau, kiekvienas studentas, kad ir kokiame kurse mokytųsi, vis tiek prieš sesiją nerimauja. Aš - taip pat. Kai kurių egzaminų ir įskaitų nebijau. Žinau, kad moku. Bet yra sunkiau įveikiamų dalykų. Dėl jų ir nerimauju. Tikiuosi, juos išlaikysiu teigiamais pažymiais. Dėl sunkiau įkandamų mokslų kalbėjausi su dėstytojais. Jų tiesiai klausiau, ar su turimomis žiniomis išlaikysiu egzaminus? Daugelis patvirtino, kad turėčiau išlaikyti. Universitete iki šiol negaliu priprasti prie vieno dalyko - tai dėstytojo pagarbus elgesys su studentais. Mokykloje mokytojai mus tujindavo. Čia dėstytojai į studentą kreipiasi pagarbiai - mandagiu žodeliu "jūs". Kartais kurso bendramoksliai į mane kreipiasi "kolega". 

"M. Ž." Pirmieji metai nelengvi ne tik dėl mokslo, bet ir bendraujant. Kaip sekasi integruotis į naują grupę? 

D. M. Studento gyvenimas - ne tik mokslas, bet ir gyvenimas po paskaitų. Visuomet bijojau, kad nepritapsiu prie naujo kolektyvo. Visi mano kurso draugai - paslaugūs ir geranoriški. Kitas reikalas, kad jie iki šiol nebuvo bendravę su aklaisiais. Paprasčiausiai nežino, kaip su manimi elgtis. Kai mane pirmą kartą lydėjo į autobusą, bendramoksliai darė elementariausias klaidas. Tada supratau, kad man reikia juos pamokyti. Nuo tada žingsnis po žingsnio ir mokomės. Aš - iš jų, jie - iš manęs. Atsimenu, kai pirmą kartą išėjome pasivaikščioti. Kai priėjome laiptus, palydovai pradėjo garsiai šaukti: "Laiptai!". Tada jiems paaiškinau, kad nebūtina šaukti. Prieš laiptus reikia kilstelti man ranką. Tai sutartinis ženklas. Mūsų bendravimas - ne vien mano poreikių tenkinimas. Dažnai esu kviečiamas į svečius. Patys šeimininkai ateina mane palydėti iki jų namų. Bendrakursiai nori daugiau sužinoti ne tik apie mano gyvenimą - ir apie neregius apskritai. Žinoma, mūsų pokalbiai gana įvairūs - pradedant muzika, baigiant kompiuteriniais žaidimais. Bendrauju ne tik su savo kurso draugais, bet ir su ketvirtakursiais. Iš pradžių maniau, kad jie užrietę nosis. Laimei, taip nėra. 

"M. Ž." Artėja didžiųjų stebuklų metas. Ar pats jais tiki? Ko tikiesi iš artėjančių Naujųjų metų? 

D. M. Iki šiol tikiu stebuklais. Kiekvienas stebuklą įsivaizduoja savaip. Man stebuklas, kai blogis virsta gėriu, nelaimės - laime ir t.t. Kažko ypatinga trokšti Naujaisiais metais nedrįstu. Gyvenu visavertį fizinį bei dvasinį gyvenimą. Sau linkėčiau sėkmingų studijų. Visiems "Mūsų žodžio" skaitytojams linkiu neprarasti vilties. Nesidrovėti prašyti kitų pagalbos. Žinau, tai daryti nelengva, bet būtina. Geriausias neregio pagalbininkas - liežuvis. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS