MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

ŽMONIŲ NEREGYSTĖ AMŽINA

Šarlio Bodlero, kuris, 1857 m. pasirodžius "Piktybės gėlėms", Paryžiaus administracinio teismo buvo apkaltintas "įžūliu ir dorybę įžeidžiančiu realizmu", nubaustas 300 frankų bauda, eilėraščiai neįklampina į nuoširdaus atvirumo, o iš tiesų dažnai nesuvaldyto daugiažodžiavimo pelkę - jie iškart brėžia žaibuojančią trajektoriją lyrikos erdvėje, vos pradedi skaityti kūrinį visai nelauktu ir netikėtu pavadinimu (kad ir "Žemės pusrutulis plaukuose" - rinkinys "Paryžiaus splinas"). Mat tą tulžingą lyriką rašo maištininkas, "piktybės gėlių" viesulu nudraskantis leisgyvių metaforų mezginėlius, nemokantis koketuoti, leidžiantis jausti: visai čia pat, šalia gyvenimo, alsuoja mirtis, taigi kūrėjui reikia būti drąsiam kalbant su žmogumi apie jo lemtį. Kiaurai veriantį savo žvilgsnį Š. Bodleras yra nukreipęs ir į akluosius. 

Jau pačioje eilėraščio "Aklieji" (rinkinys "Piktybės gėlės") pradžioje - slogumą keliančios nuotaikos akcentas: "Stebėk juos, mano siela, tai išties baisu!" Šiurpumo įspūdį poetui kelia neregių nepaslankumas, nelengvas orientavimasis erdvėje, aklieji "panašūs į lėles", "komiški", tikri "somnambulai", "klaiką keliančios nakvišos". Lėliškumo ir somnambulizmo ryškinimas neatsitiktinis. Žmogus, negalintis gerai matyti, balansuoja ties sapno ir tikrovės riba, akių (eilėraštyje jos vadinamos "tamsiais veizolais") niekada nenušvintanti naktis kaskart atgręžia ir pačią būtį į akliną tamsą, kurioje taip arti grėsmė pradėti sapnuoti ir kitokį, nei yra iš tikrųjų, gyvenimą. Lėliškumas - tai visų pirma ne gyvumo, gyvenimo, o antrinės, tai yra dirbtinės, tikrovės nuoroda. Lėlė - statiškumo, "užkoduotos" išraiškos simbolis. Tapti lėliškam - vadinasi, stokoti išraiškų kaitos, būti vienakadriškam. Ne geresni ir įvaizdžiai "klaiką keliančios nakvišos" bei "tamsūs veizolai" - abu liudija: aklieji - juodas, šviesos nenutviekstas, negalios sukaustytas gyvybės vanduo, bauginantis ir šiurpus. Taigi - nuplėštos visos kaukės, nė kruopelytės gailesčio, pakuždėto bent jau elementaraus padorumo. Žinant, kad paties Š. Bodlero gyvenimas buvo dar didesnė gūduma, dar juodesnė tėkmė (ankstyva tėvo netektis, patėvio Opiko, tapusio motinos ir sūnaus pleištu, periodas, Paryžiaus bohemos pamokos, santuoka su mulate Žana Diuval, savo norų nesugebančia pažaboti egoiste, neriančia poetui vieną skolų kilpą po kitos), supranti, kad Bodleras jautė viršum savo lemties vis tirščiau susitvenkiantį lemties debesį ( "Mano gyvenimas prakeiktas"), bet nebuvo linkęs trauktis, lūkuriuoti, priešingai, drąsiai ėjo prakeiksmo keliu, lyg alsavimas šalia pragaro aukštakrosnės būtų pati tikriausia menininko egzistencija. Poetas jautė, kad jam skirta visų pirma lemties tamsa. 

Eilėraštyje "Aklieji" lyrinį "aš" kaip tik ta būties gūduma ir vienija su nematančiaisiais: "Ir aš su jais, kvailys iš tamsumos." Vis akivaizdesnė gyvenimo, kaip egzistencinės aklavietės, ir individo, "tamsumos kvailio", nesugebančio tą aklavietę pažinti, samprata ( eilėraštyje "Danse macabre", kur skleidžiama gyvenimo, kaip mirties šokio, metafora, taip pat akcentuojama žmogaus dvasinė neregystė: "Miruoliai šoka, leipsta neregių banda"). Žvelgdamas į akluosius, lyrinis subjektas neabejoja, kad ir jis priklauso aklųjų "tylos brolijai", juolab kad miestas, palyginti su ja, - mykiantis, baubiantis, "šleikščiai pamilęs savo pomėgius žemus". Taigi svarstyklės "Akluosiuose" subtiliai bodleriškai išsilygina: tai, kas pradžioje kėlė šleikštulį, pasirodo, tebuvo menkutė preliudija - "piktybės gėlė" staiga išsiskleidžia visu savo grožiu. Ta tamsošviesa, nutvilkanti pasalūnišku žaibu iš netikėčiausios pusės, mano nuomone, - pati įstabiausia Bodlero lyrikos savybė: nelieka jokio purvo, viską užlieja švari liūtis, o po jos - susimąstymo akimirka. Perskaitęs "Akluosius" imi suprasti, kad visi - ir regintieji, ir neregiai - viena paklydėlių procesija. Kai lyrinis "aš" , įsiliejęs į "tylos broliją", klausia, "ko tikis aklas Danguje sulaukti", akivaizdu, kad ir jis save laiko tuo pačiu neregiu, iš kurio akių "Dievo šviesa nesisunkia". Apgaulė - ir gyvenimas, ir dangus. Aukštyn pakelta aklojo galva, "mąsli, sunki", - žmogaus egzistencijos žemėje metafora, niekada neišsipildysiančios vilties simbolis. 

Bodlero kūryboje esama ir kito poliaus - ne aklumo, o aiškiaregiško matymo, esama ypatingos, tai yra vien akių, kalbos akcentavimo. Štai puiki poetinė miniatiūra "Akys" (rinkinys "Paryžiaus splinas"). Joje veriasi žmogaus sielos gelmė. Prabangioje didmiesčio kavinėje - vyriškis ir "švelnių, mėnulio ūkanas" primenančių akių moteris - jo mylimoji. Kavinėje - šviesa, akinančio baltumo sienos, paauksuoti veidrodžiai, "smaguriavimo malonumą" teikiantis maistas. Anapus kavinės stiklo - trys vargšai: tėvas ir du vaikai. Jų drabužiai - vieni skarmalai, bet akys, išsiilgusios bent kruopelytės prabangos, - "kibirkščiuojantis auksas". Vyriškis sėdi kavinėje sugraudintas godžiai prabangą stebinčių vaikų ir tėvo akių. Vyras jaučia gėdą dėl "kur kas didesnių nei troškulys grafinų, lėkščių, puodelių". Visai kitokia moters reakcija: jos akyse - panieka vargšams, netgi bjaurėjimasis tokiu akivaizdžiu skurdu. Trys žvilgsniai - trys skirtingi pasauliai: tėvo ir vaikų akyse - geresnio gyvenimo ilgesys, kavinėje sėdinčio vyro - gailestis, supratingumas, moters - panieka neturtingiesiems. Tampa akivaizdu, kad didžiausias skurdžius ir neregys tas, kuris nepastebi kito žmogaus akyse - ypač vaiko žvilgsnyje - nušvintančių emocijų: nuostabos, geresnio gyvenimo ilgesio, sielvarto, kad esi neturtingas. 

Šioje miniatiūroje akivaizdus ir vienas iš pirmųjų dvasinių plyšių, atsiveriančių įsimylėjusių žmonių sielose tada, kai pradedama žiūrėti skirtingomis kryptimis. Bodleras be galo subtiliai fiksuoja akimirką, kai mylintis vyras moters akyse pamato ne savo išgyvenimų atspindį (gailestį, norą padėti), o visiškai priešingas emocijas. Tai neapykantos mylimai moteriai ir bjaurėjimosi jos negailestingumu, nesupratingumu pradžia. Vyriškiui abejingos moters akys, nukreiptos į alkanus vaikus, - didelė išdavystė. Tokia moteris savo žvilgsniu išduoda ir mylinčio vyro jausmus - jis nėra tikras, ar vieną dieną moters akių ledas nesustingdys ir jo širdies. 

Kai išėjo "Piktybės gėlės", Bodlerui buvo priekaištaujama, kad knygoje - daug cinizmo. Poetas savo "vertintojams" atšovė: "Argi artistas atsako už scenoje vaidinamą nusikaltėlį?" Lipančių į sceną griebti "nusikaltėlį" už skvernų esama ir šiandien. Ir šiandien ne viename pernelyg nudrenuotame lyrikos darželyje taip stinga išmintingų "piktybės gėlių", šnarančių kad ir šią paprastutę tiesą - žmonių neregystė amžina.