NAUJOS KNYGOS

Justina GAGARINA

"DIDŽIAUSIAS MANO TURTAS..."

Spalio 25 d. Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, vyko neregių literatų konkurso laureatės Rožės Poškienės knygos "Tėviškės baladės" pristatymas. Dieną prieš tai gražus knygos sutiktuvių renginys įvyko ir Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje, su kuria bendradarbiaudama Lietuvos aklųjų biblioteka kasmet pristato kokį nors savo renginį. Kai kurie mūsų skaitytojai jau turėjo galimybę susipažinti su ponia Rože ir jos kūryba vasarą vykusiame neregių literatų ir muzikų seminare "Zelvoje". Jau tuomet R. Poškienės kūrinys "Tėviškės baladės" buvo pristatytas susirinkusiesiems, o literatūros kritikė Janina Riškutė negailėjo jam šiltų žodžių. LAB Klaipėdos filiale taip pat įvyko susitikimas su ponia Rože. 

Rudenį Lietuvos aklųjų biblioteka išleido "Tėviškės balades" reginčiųjų raštu ir įgarsintą MP3 formatu. 

Spalio 25 d. renginyje sulaukėme ne tik knygos autorės, bet ir knygos įgarsintojos Dalios Elenos Stonytės ir iliustracijų, - karpinių, papuošusių knygelę, kūrėjos iš Kauno, Romos Turauskaitės. 

R. Poškienė kaip kūrėja nėra naujokė, jos išleistų knygelių sąrašas tikrai nemenkas - 12, iš jų 7, skirtos vaikams. 

Renginį vedusi knygos redaktorė Janina Vileikienė prisiminė, kad konkursui atsiųstų kūrinių vertinimo komisija dėl laureato apsisprendė vienbalsiai. Pati redaktorė knygą perskaitė vienu atsikvėpimu bene šešis kartus, kiekvieną sykį atrasdama kažką naujo, knygos teksto beveik nereikėję redaguoti, taip šiltai ir iš širdies parašyta. Gyva kalba ir suprantamos, atpažįstamos temos, artimos jei nebe iš savo asmeninės patirties, tai iš tėvų ir kitų artimųjų pasakojimų, - Lietuvos kaimas ir jo nugriautos trobos, kuriose praleista vaikystė, nukirsti medžiai ir numelioruotos kūdros, dėl kurių taip skauda širdį... Baladėse randa vietą žmogus, ir medis, varlė, ieškanti kūdroje romantikos, ir paprastas lauko akmenėlis. Apie visa tai kalbama labai taupiai, paprastai ir kartu labai graudžiai. 

Buvo labai smagu dar sykį išgirsti gryną žemaitišką ponios Rožės šneką, nuspalvintą gera humoro doze. Knygos autorė teigė negalinti savęs įvardyti kaip sulaukusios garbaus amžiaus. Juk pridėjus prie aštuonių tris tegausime vienuolika... Rožė į mūsų biblioteką atvyko pasipuošusi viena iš savo didžiausių brangenybių,- "kvartugėliu", kaip ji sakė (prijuostėle), kurią ji paveldėjo iš prosenelės, gyvenusios XIX amžiuje. "Mano didžiausias turtas,- sakė Rožė, - mano knygelės, rankraščiai ir šitas kvartugėlis". 

Vaikystę R. Poškienė praleido kaime. Susirinkusiems gražiai papasakojo apie tai, kaip mama, visą dieną kasusi bulves, vakare ir ją parsinešė kaip kokią rastą bulvelę namo... Dėdė Pranciškus, užmetęs akį į naujagimę, pasigėrėjo, kad ji labai graži, panaši į roželę. Taip ir liko šis vardas visam gyvenimui. 

Kada Rožė pradėjo rašyti? Ji prisiminė, kad 1941 m. su broliais ir seserimis galvojo, kaip reiktų paminėti tuomet jau okupacinės valdžios uždraustą vasario 16-ąją. Sprendimas buvo toks: kiekvienas iš vaikų pasiėmė po naują sąsiuvinį, į kurį užrašinėjo dainas, pirmiausia, žinoma, Lietuvos himną. Kaip pastebėjo Rožė, apie 20 dainų, sukurtų Maironio eilėmis, ji ir dabar padainuotų. Rasti daugiau laiko rašymui pavyko tik išėjus į pensiją. Iki tol R. Poškienė rašė pripuolamai mažos apimties kūrinėlius,- miniatiūras, komentarus patarlėms, kurie išsibarstė "Šeimos", "Šluotos", rajono leidinių puslapiuose. Pirmoji jos knygelė dienos šviesą išvydo 2000-aisiais metais. Tai buvo "Kosminės miniatiūros". Kaip teigė autorė, neatsitiktinai pirmoji knygelė skirta kosmosui. Jai, kaimo vaikui, būdavę labai puiku vakare užvertus galvą dangaus platybėse ieškoti pažįstamų žvaigždynų ar tiesiog gėrėtis nesuskaičiuojamais žvaigždžių žiburiukais. Vėliau, jau ant suaugusios Rožės darbo stalo po stiklu įsitaisė žvaigždėlapis. O su "Kosminėmis miniatiūromis" Rožė dalyvavo planetariume vykusiame Kosmonautikos komiteto jaunųjų technikų stoties organizuotame konkurse ir buvo įvertinta. Pažintis su V. Buragu atvedė į fantastų klubą. R. Poškienė gana dažnai dalyvauja įvairiuose literatūriniuose konkursuose, pvz., "Kuriame žemaitiškai", "Nacionalinis biografijos konkursas" ir kt. Kaip ji juos susiranda? Rožė šelmiškai juokėsi, kad jai ieškoti nereikia, jie patys ateiną,- laikraščiuose skelbiami būna, taip ji juos ir aptinkanti. Taip pat buvo ir su Lietuvos aklųjų bibliotekos organizuotu Neregių literatų kūrybos konkursu. 

Ponia Rožė dar visai neseniai surado kelią į mūsų biblioteką, nors turėjo regos problemų visą gyvenimą. Vienas skaudžių vaikystės prisiminimų,- išgirstas pašaipus žodis "keturakė", mat buvo vienintelė mergaitė Rietavo miestelio gatvėse, nešiojusi akinukus. Pastarieji, beje, ne ką tepadėjo, sėdėdama priekiniame suole Rožė sunkiai galėjo įžiūrėti, kas rašoma ant lentos. 

Kaip gimsta Rožės kūriniai? "Baladė apie keturis akmenėlius" gimė ligoninėje, nes namuose būtis neleidžia savęs nustumti į antrą vietą... Pasidėjusi sąsiuvinėlį ant ligoninės kėdės, Rožė klūpodama užrašė savo mintis. Kita baladė "Namolio", kuri, beje, yra eiliuota, buvo užrašyta autorei esant sanatorijoje, naktį, tamsoje, - kad netrukdytų palatos kaimynėms... 

Rožė labai rūpinasi ir kitų žmonių kūryba, jos suradimu, parengimu ir išleidimu. Labai jai brangūs tokių darbų pavyzdžiai, tai - kun. prelato T. Poškos eilėraščiai ir kun. jėzuito A. Šeškevičiaus dienoraščiai. Kaip pati pastebėjo, šias knygeles pasiimtų ir į mėnulį. Kiekvienos iš jų tekstams surasti po autorių mirties prireikė net septynerių metų. Visą tą laiką jautusi sąžinės graužimą, nes, girdi, jei žmogus kūrė, rašė, vadinasi, norėjo, kad nepražūtų, būtų skaitoma. Brangiausias iš visų diplomų, padėkos raštų yra būtent už šias knygeles Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko suteikta padėka-palaiminimas. 

Be knygų rašymo Rožė turi ir kitų pomėgių, tai - šachmatai ir kryžiažodžių sprendimas. Šachmatais žaidžia ir jos išmokyti anūkai. Iš vaikų gavusi naują kryžiažodžių žurnaliuką pasiskundžia: "Turėkit proto, aš dabar gult neisiu, kol neišspręsiu..." Dar viena silpnybė - dainos. Kartu su ansamblio "Versmė" nariais Rožė dainavo susirinkusiesiems liaudies dainas. 

R. Poškienės knygos viršelį puošia jos brolio Rufo nupieštos gimtosios sodybos paveikslėlis, o knygelės vidų papuošė R. Turauskaitės karpinių iliustracijos. Roma Turauskaitė kukliai pristatė savo jau trečiąją karpinių parodą. Pirmoji surengta LR Seime, antroji gimtajame Kaune, o trečioji - pas mus Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Kaip pati teigė, svarbiausi dalykai ateina netikėtai. Beveik prieš 20 metų, norėdama originaliai papuošti kalėdinę eglutę, ji iškirpo iš popieriaus pirmąjį savo angelą. Meilė karpiniams silpnaregės kūrėjos neapleidžia iki šiol, pasitelkusi popierių, manikiūrines žirklutes, pieštuką ir akinius, ji sukuria gyvybės medžius, angelus, žmonių siluetus. Jos karpinių parodą, eksponuojamą Lietuvos aklųjų bibliotekos salėje (III aukštas), bus galima apžiūrėti iki Kalėdų. 

Tokie įspūdžiai iš jaukaus knygos pristatymo renginio. Žinoma, puikiausia būtų girdėti pačią Rožę gyvai, išgirsti jos žemaitišką šneką, kalbos, pasakojimo manierą. Pabaigai norisi prisiminti dar vieną jos pasakotą epizodą iš vaikystės. Rusams okupavus Lietuvą, ji, dešimtmetė mergytė, kalbino seserį eiti kartu klūpomis aplink Lietuvą, kad įvyktų stebuklas ir ji vėl būtų laisva... Tada piligriminė kelionė neįvyko, tačiau dabar Rožė turi progą ją atlikti, tik kiek kitaip. Jos knygelė "Tėviškės baladės", kupina žmogiškos šilumos, meilės žmogui ir gamtai, gali pasiekti kiekvieną iš jūsų, brangūs skaitytojai. Bent jau trumpam išvaduoti iš kasdienybės pančių, o gal ir padėti pažvelgti į tą pačią kasdienybę visai kitaip... Gero skaitymo!