MUMS RAŠO

Pranas ŽIOGAS

SU LAZDELE MAN KELIAUTI SMAGU

Štai ir vėl ruduo. Vėjas švilpauja palei mano langą, kviesdamas į lauką. Jei kviečia, reikia eiti. Gryname ore pabūti sveika. Imu į rankas savo nuolatinę palydovę - baltąją lazdelę ir peržengiu namų slenkstį. Kiekvieną kartą savarankiškai išėjęs su reikalais ar tiesiog pasivaikščioti patiriu ką nors nauja. Nežinau, ką mąsto maži vaikai, kai pasirodau su lazdele rankoje: gal susidomėjimą, gal nerimą ar baimę, bet šurmulys ir krykštavimai nutyla akimirksniu, lyg kas būtų tiems vaikučiams burnas užčiaupęs. Mane pamatę šunys elgiasi dvejopai. Vieniems aš neįdomus, bet tie, kurių šeimininkai auklėjimui yra bent kartą kitą panaudoję pagalį ar lazdą, - lojimų man negaili. Lojantys žmonių geriausi draugai man nebaisūs, net jei laksto neprižiūrimi. Jie savo lojimu išsiduoda ir aš visada žinau, iš kurios pusės esu puolamas, tad lengvai apsiginu bei išvengiu ant kojos dantų žymių. 

Įdomesni padarai - žmonės. Ir pėsti, ir ratuoti. Pastarieji, pamatę mano rankose į kairę ir į dešinę maskatuojančią lazdelę, visada pristabdo ir nori paspoksoti, net jei esu gana toli nuo važiuojamosios kelio dalies. Tada man neramu, kad vienu metu į mane neužsižiopsotų iš karto du ar net keli vairuotojai. Visiems praeiviams bei pro šalį važiuojantiems gali atsirasti į ką paspoksoti ir be manęs. Kol kas man sekasi. Neteko būti nė vieno susidūrimo kaltininku. Su pėsčiaisiais variantų daugiau. Vieni traukiasi į šalį lyg nuo raupsuoto, kuris gali užkrėsti per kelis metrus. Labai nepatiklūs dėl visa ko pereina į kitą gatvės pusę, net nesidairydami perėjos. Tik nepamanykite, jog aš einu mojuodamas lazdele per visą šaligatvį. Moterys sudaro išskirtinę grupę. Pamačiusios aklą žmogų, pirmiausia giliai, o svarbiausia - garsiai atsidūsta ir, jei vaikšto ne viena, paberia keletą užuojautos žodžių savo bendrakeleivei. Tie žodžiai, savaime suprantama, skirti man, bet taip ir nesuprantu, ar pagal planą turėjau juos girdėti ir aš. Tikriausiai girdžiu per daug. Netekus regėjimo klausa per stipriai išlavėjo. Įdomiausi tie, kurie nesupranta, ką reiškia mano rankose baltoji lazdelė. Aš anksčiau maniau, kad žmogus, jei ko nežino, paklausia. Gerai būtų! Kiekvienas sugalvoja savo versiją ir tik po to bando išsiaiškinti, ar ji tiksli. Ko tik per tuos keliolika metų neišgirdau! Populiariausia versija - susilaužiau koją. Kitos versijos: tikrinu šaligatvio dangos tvirtumą, ieškau nuodingų medžiagų, sprogmenų, pinigų, metalų, aukso, užkasto lobio, povandeninių versmių, smegduobių, tikrinu, ar teisingai paklotas šaligatvis (čia yra nemažai tiesos), numušinėju varveklius, matuoju žemę, susiruošiau meškerioti, nulūžo grėblio kotas, einu ką nors prilupti! 

Smagu išgirsti kokį naują variantą. Daug linksmumo man teikia tie, kuriems, pamačius neregį, smegenyse įsijungia pagalbos sistemos režimas. Tokie, kol tau ko nors nepadarys, nepasitrauks. Tai tikri "betmenai". Nepriklausomai nuo lyties, jie neprašomi gali užnešti tave į pastato 2 ar 3 aukštą, ant rankų kaip kūdikį įkelti į automobilį ar autobusą! Tokiems atrodo: jei ruošiesi nulipti laiptais, esi ant savo mirties slenksčio ar mažų mažiausiai - priešais bedugnę. Juokas kutena, bet juoktis negalima. Žmonės gali įsižeisti, o gal net supykti. Jie daro gerą darbą. Man ar sau? Čia jau kitas klausimas. Svarbiausia, jog tai neabejingi žmonės. Juk kartais iš tiesų prireikia pagalbos ir, jei ne geranoriškai nusiteikę praeiviai, savarankiškai vaikščioti pasikliaujant vien baltąja lazdele nebūtų taip drąsu ir saugu. Jei kas nusprendžia nenešti aklojo per laiptus, o leisti jam pačiam lipti, tai pagalba vėl verčia mane kvatoti balsu. Pagalbininkas visada stengiasi, kad nesiekčiau kojomis pavojingų laiptų, tad kelia mane kuo aukščiau, o kadangi kelia laikydamas už alkūnės, tad ir lipame abu aukštai laikydami rankas, lyg norėdami kažkam įsivaizduojamam pasiduoti į nelaisvę. 

Iš savo patirties padariau išvadą, kad prieš akluosius vykdoma masinė atvirų durų politika. Jei tik kas įeina į pastatą prieš mane, tai būtinai išgirstu padėti pasišovusio balsą - durys, mano laimei, jau atviros! Vieną kartą prie durų vos negriuvau. Ne dėl to, kad atsitrenkčiau ar kas nenumatyta atsitiktų. Vos nevirtau iš juoko! Prieš mane į savivaldybės pastatą ėjęs iš balso nepažįstamas vyriškis šūktelėjo man, kad greičiau eičiau, nes jis esą laikąs duris, kad jos neužsidarytų. O juk tos durys atsidaro ir užsidaro automatiškai ir atsiveria pačios vos prisiartinus. Tikriausiai tas žmogelis pamanė, jog į aklus žmones tos durys nereaguoja. Aklas nemato durų, tai kodėl durys turi jį matyti? 

Gana dažnai jaučiuosi įkaito kailyje. Jei kas bando man padėti patekti į kokio pastato vidų, visada daro tai stumdamas mane priešais save. Jaučiuosi lyg priedanga už manęs įsitaisiusiam žmogeliui. Jei netyčia susišaudymas, jis tikrai jaustųsi saugus. Kad nekiltų kokių nesusipratimų ir mano geradarių nepalaikytų užpuolikais, į bankus einu tik su jau patikimais padėjėjais. 

Argi būtų taip linksma, jei sėdėčiau tarp keturių kambario sienų? Todėl ir vaikštau keldamas susidomėjimą praeiviams, linksmindamas save, lazdelės galu kalbindamas šiugždančius medžių lapus.