IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Lina NORKIENĖ

SKRYDIS VIRŠ NEMUNO

Ne kiekvienas iš mūsų esame skridęs lėktuvu. Ypač nedažnai pasitaiko proga skristi mažu sportiniu lėktuvėliu "Vilga". Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro lankytojams rugsėjo pradžioje tokia proga pasitaikė. Buvo surengta edukacinė kelionė į Birštoną, Prienus. Į kelionę vyko net 50 procentų regos negalią turinčių žmonių. Aplankėme Šilavotą su labai savitu Prienų krašto muziejaus padaliniu - "Davatkynu". Bet apie viską iš eilės. 

Į kelionę mus išlydėjo ir gero kelio palinkėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, kandidatas į LR Seimo narius Algis Strelčiūnas. Nuo pat kelionės pradžios jau nuolatine tampanti gidė Danutė pažėrė mums įdomiausių faktų apie pravažiuojamas vietoves bei jose gyvenusias žymias asmenybes. 

Atvykę į Birštono kurortą, aplankėme žinomus kultūros paminklus, paragavome mineralinio vandens, kuris nepasirodė toks gardus, kaip pirktas iš parduotuvės. Pasigėrėjome puikiai sutvarkyta ir gėlynais išpuošta miestelio aplinka, užsiropštėme į piliakalnį. Taip jau maloniai sutapo, kad mūsų viešnagės metu miestelyje vyko jurginų šventė. Išradingi ir darbštūs tautiečiai moka linksmintis ir rasti įdomių užsiėmimų. Buvo siūloma įsiamžinti miestelio fone - lyg paveiksle su prabangiais rėmais, aikštėje vyko puokščių iš jurginų kūrimo varžytuvės, galima buvo balsuoti už labiausiai patikusį žiedą iš gausios ir įvairios jurginų žiedų kolekcijos. 

Sulipę į laivą, plaukėme mūsų upių tėvu - Nemunu. Galėjome pajusti, koks vingiuotas ir platus jis ties Birštonu. O vingiuoja ši upė, anot legendos, todėl, kad labai jau nori pamatyti grožiu garsėjančią Verknės upelę, kuri stengiasi išvengti Nemuno ir taip pat sukasi bei raitosi vingiais. Ir tik ties senųjų mūsų tautos kunigaikščių pamėgta medžioklės vieta - pakriauše, vadinama Ožkų pečiumi, pagaliau įteka į išsiilgusio Nemuno glėbį. Kurortai ir gražios legendos nuteikė labai romantiškai, bet mintyse ne vienam kirbėjo rūpestis, kaip ten bus, kai reikės skristi? Kokie gi tie lėktuvai? Ar labai aukštai skris? Ar nebus baisu? 

Skrydžio baimę, jei kas ją ir juto, sugebėjo įveikti. Nebuvo nė vieno, kuris gailėtųsi skridęs. Skraidyti teko "Vilgutėmis", lakūnų švelniai vadinamais lėktuvėliais. Greitis nedidelis, pakilimas labai lengvas. Įsėdęs į lėktuvą, pasijunti tarsi lengvajame automobilyje. Lėktuvo priekyje - lakūno vieta ir greta jo - vieta keleiviui, kuris, jei nori, gali taip pat imtis šturvalo bei pedalų, įrengtų kaip ir lakūnui. Dvi sėdimosios vietos lėktuvo gale, už lakūno nugaros. Iš viršaus tarsi bitutės sparnai nusileidžia du skaidrūs apsauginiai skydai - langai. Pats lakūnas rankomis išjudina priekyje lėktuvo įtaisytą propelerį. Pajuokavęs, kad abejoja, ar mechanikas nepamiršo įpilti degalų, dar sykį patikrinęs, ar kas neprarado amo iš baimės, imasi prietaisų skydo. Įgudusius judesius sunku spėti sekti: kažką pasuka, kažkur paspaudžia ar patempia. Dar kitur - ilgai pumpuoja. Tada lėktuvėlis atgyja ir per nelygų, žole apaugusį oro uostą juda į pakilimo taką. 

Sėdėdama šalia lakūno, vis laukiau, kada čia bus tas takas. Tačiau kilome nuo pievos. Net nepajutau, kada lėktuvas atsiplėšė nuo žemės, tik pamačiau, kad vaizdas ėmė tolti. Lengvai liečiau kojomis pedalus, o rankomis - šturvalą. Taip sekdama lakūno judesius ir lėktuvo poziciją mėginau suprasti, kaip valdomas lėktuvas, nes dar ant žemės, lakūno paklausta, ar norėsiu padėti vairuoti, buvau drąsiai pareiškusi, kad norėsiu pati pabandyti skraidinti lėktuvą. 

Pakilus virš Nemuno, lakūnas parodė mums gražiąsias jo kilpas, Birštoną, Prienus, tolumoje matėsi Kaunas. Miestai buvo kaip maži margi lopinėliai su raudonais namų stogais ir gatvių bei aikščių rezginiais, paskendę žalumoje. Žinoma, įspūdingiausiai iš oro atrodė Nemunas. Galėjome pamatyti jį susirangiusį tarsi didžiulį žaltį, žėruojantį pilko dangaus sidabriniais atspindžiais lyg žvynais. Mintyse atgijo senosios legendos apie alkuose gyvenusius žynius, ir ant jų krivulių besirangančius žalčius, kuriuos protėviai garbino ir laikė laimę nešančiais, šeimos židinį saugančiais šventais gyviais. 

Mūsų lakūnas parodė mums kitą dangumi skrendantį lėktuvą. Tai mūsų kolegos skrenda panašiu lėktuvėliu, pamaniau aš. Kai lakūnas pasiūlė perimti šturvalą, drąsiai paklausiau, ar galima kilti aukščiau. Lietuviui juk būdinga lenktyniauti, nenusileisti kaimynui. Tik ant žemės sužinojau, kad skrydžio metu buvau pakilusi net į 400 metrų aukštį, o lėktuvėlis, kurį mėginau pasiekti, - keleivinis lėktuvas, skrendantis 4 km aukštyje. Pasirodo, silpnas matymas kartais padeda būti drąsiai. Nusileidus buvo įdomu paklausyti, kaip sekėsi kitiems ekipažams, nes mus skraidino net trys lėktuvai. 

Štai ką apie savo skrydį mums papasakojo dvidešimt vienerių metų regėjimo likučio iš prigimties neturinti Evelina Rimšaitė: 

- Anksčiau nė karto neskridau lėktuvu. Tai mano pirmas skrydis. Buvo labai labai smagu. 

- Kaip anksčiau įsivaizdavai skrydį? - klausiu. - Ar pasitvirtino lūkesčiai? 

- Anksčiau tik sapnuodavau, kad skrendu. Kai klausdavau kitų žmonių, tai sakydavo, kad tai - lyg važiuoti mašina. Kol pati nepajutau, buvo sunku tai įsivaizduoti. 

- Ar norėtum skristi dar kartą? 

- Taip, labai norėčiau. 

- Ar nebuvo baisu ryžtis skrydžiui? 

- Iš pradžių buvo nedrąsu, juk nežinojau, kaip ten viskas bus. Bijojau, kad, kai lėktuvas kils, neišsilaikysiu vietoje. Bet paskui apsipratau, jaudulys praėjo. Norėjau paduoti šalia sėdinčiam draugui Olegui ranką, kad būtų drąsiau, bet neišdrįsau. 

Po skrydžių linksmai plepėjome su lakūnais. Sužinojome, kad vienas jų Kazimieras Šalčius su kolega Vytautu Tamošiūnu Baltijos kelio pilietinėje akcijoje vairavo lėktuvus, iš kurių buvo mėtomos gėlės. Buvo labai įdomu stovėti šalia ir klausytis pasakojimo apie tuos nelengvus ir kiekvieno vyresnio žmogaus atmintyje giliai įsirėžusius laikus, kai Sąjūdis tik kūrėsi, kai buvo organizuojami pirmieji mitingai, kai šalyje dar buvo stipri KGB ir karinė valdžia. Pasirodo, per tuometinių sovietų karininkų neapsižiūrėjimą naujai įkurtos skrydžių bendrovės-kooperatyvo lakūnai įsigudrino gauti oficialius leidimus skristi, nors visam civiliniam transportui kilti į oro erdvę buvo uždrausta. Bet vis tiek buvo trukdoma realizuoti gražų sumanymą - mėtyti iš lėktuvų gėles. Lakūnams buvo atvirai grasinama 25 metų laisvės atėmimo bausme. Šiais laikais sunku įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi drąsūs lakūnai ir jų šeimų nariai. Kazimieras Šalčius geru žodžiu iki šiol mini sąjūdiečius Algimantą Norvilą bei Aleksandrą Abišalą, padėjusius atsilaikyti prieš KGB tarnybų spaudimą ir išvengti bausmių. 

Atsisveikinę su lakūnais, iš Pociūnų aerodromo pasukome Šilavoto link. Čia, tarp miškų, Naujasodžio kaime, Trakelio šlaite, jaukiai įsikūręs Šilavoto "Davatkynas". Apie šią unikalią vietą mums papasakojo muziejaus padalinio įkūrėja Danguolė Lincevičienė. Šioje vietoje apie šimtmetį buvo vienuolynas, kur glaudėsi davatkėlės, visai parapijai dariusios gerus darbus. Jos slaugė sunkius ligonius, rinko vaistažoles, mokė vaikus tikybos pradžiamokslio, rūpinosi bažnyčia, kasdien daug meldėsi už parapiją. Davatkėlės gražiai siuvo, audė, verpė, mezgė. Jų buitis buvo labai kukli, o širdys labai šiltos ir atjaučiančios. Per visą davatkyno gyvavimą čia buvo prisiglaudusios net 14 davatkėlių. Viena iš jų net buvo nuteista ir kalėjo už tai, kad mokė vaikus poterių. Keliuose išlikusiuose nameliuose išsaugota apie 2000 eksponatų. Tai kulto reikmenys, vyrų ir moterų namų apyvokos daiktai, drabužiai, rankdarbiai, išlikę dokumentai bei nuotraukos. 

"Davatkyne" - aktyvus kultūrinis gyvenimas. Čia vyksta istorijos pamokos, spektakliai, knygų pristatymai bei dailininkų plenerai. Kaip mus tikino muziejaus prižiūrėtoja, renginių metu čia niekuomet nelyja. Gera šios vietos aura saugo kultūrinių renginių lankytojus ir organizatorius. 

Grįžtant į Vilnių, autobuse netilo balsai - buvo dalijamasi įspūdžiais apie skrydžius. Ne vienas sakė, kad tik mūsų centro direktoriui A. Arbočiui gali šauti į galvą mintis paskraidinti mūsiškius virš Lietuvos. Jei viską prisimintume, paaiškėtų: jau plaukėme ir ne kartą, bobslėjaus trasa lėkėme ne per seniausiai, sezoną pradėjome pasiskraidymais. Kyla klausimas - o kas laukia toliau?