SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Alvydas VALENTA

SAVAITĖ UKRAINOS ŽEMĖJE


Pastaruoju metu vis dažniau kokią nors temą pradedu lukštenti nuo galimų oponentų priekaištų ar šiaip silpniausiai atrodančių jos vietų. Šiek tiek "savižudiška", bet kartu ir įdomu, naudinga. 

Seniai praėjo tie laikai, kai buvo manoma, kad esperanto kalba gali pakeisti pasaulį, suvienyti žmones, tautas ar bent tapti tiltu, kuriuo vieni į kitus jie eitų. Daugelis šios kalbos priešininkų sako, kad ji dirbtinė, negyva ir, švelniai kalbant, beveik merdi... Kad kalba dirbtinė, to neneigia ir jos šalininkai, nes tai akivaizdu: kalbą sukūrė konkretus žmogus - daktaras Liudvikas Zamenhofas, ir įvardijama ji kaip pagalbinė. Beje, kūrė gyvendamas Lietuvoje, Veisiejuose, o šiemet jai sukanka 125 metai. Taigi daktaro L. Zamenhofo kūrinys gyvuoja jau antrą šimtmetį. Grįžtant prie esperanto, kaip pagalbinės kalbos, statuso, tai viename esperantininkų kongrese buvo teigiama, kad ji - tarsi dar vienas papildomas mobilusis telefonas kišenėje, dar viena galimybė. Kiek kartų per parą ar metus tuo "telefonu" žmogus pasinaudos, kokius reikalus juo tvarkys - kam nors padės ar stengsis apgauti - tai jau kiekvieno mūsų apsisprendimo ir laisvos valios reikalas. 

Dėl kalbos gyvybės čia nediskutuosime - oponentai jos neįžvelgia, o šalininkai turi akivaizdžių argumentų, kad kalba vystosi, gyvena, prisitaiko prie pokyčių ir t. t. Mintis apie kalbos nunykimą, perspektyvų nebuvimą irgi galima vertinti įvairiai. Pirmiausia patys esperantininkai anaiptol neteigia, kad jie (tiksliau - jų puoselėjama kalba) klesti, o dėl ateities, kaip pastebėjo vienas aktyviausių Ukrainos esperantininkų Michailas Linevskis, ją kuriame šiandien... Kokią susikursime, tokią turėsime. 

Kalbant apie sąlygiškai nedidelį esperanto entuziastų būrį, derėtų nepamiršti aplinkybės, kad demokratinėje visuomenėje esama daugybės iš pažiūros negausių bendraminčių grupių, kurios neįgudusiai akiai atrodo negyvybingos, suburtos ar susibūrusios nežinia kodėl ir nežinia kam. Tačiau šitaip atrodo tik stebint iš šalies: patys grupės ar sąjūdžio dalyviai žino, ir kam, ir kodėl. Jie renkasi, diskutuoja, bendrauja. 

Beveik nuo pirmųjų esperanto kalbos žingsnių į jos šalininkų būrį įsiliejo ir aklieji. Brailio raštu nuo 1904 metų leidžiamas žurnalas "Esperanta ligilo" ("Esperantininkų ryšys") kasmet nuo 1921 metų, išskyrus 1940-1948 m., vyksta tarptautiniai neregių esperantininkų kongresai (toliau - TNEK). Šiais metais vyko jau 78-asis TNEK. Jis surengtas Ukrainos sostinėje Kijeve, tiksliau - Kijevo pakraštyje įsikūrusioje didelėje sanatorijoje. 

Su Vilniaus aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro ilgamete mokytoja Audrone Maksimaitiene nesame itin aktyvūs esperantininkai, tačiau pagal galimybes jau dalyvavome keliuose tarptautiniuose kongresuose. Kitų šalių esperantininkai šiuose kongresuose irgi dalyvauja ne kasmet: lemia finansinės galimybės, užimtumas ar nusveria kiti vasariški malonumai. 

Kadangi 78-asis TNEK vyko ne taip toli - Ukrainoje, nusprendėme jo nepraleisti. 

 

Dalyviai 

Gal todėl, kad kongresas surengtas vienoje iš buvusių TSRS respublikų, didžiąją jo dalyvių dalį sudarė Rusijos ir Ukrainos atstovai. Gausesnės delegacijos atvyko iš Bulgarijos, Kroatijos. Apskritai net "plika akimi" matyti, kad esperanto kalba šiose valstybėse gyvybingesnė, labiau puoselėjama nei Vakarų šalyse. Jos mokosi net jaunimas ar žmonės, kuriems apie keturiasdešimt. Daugelyje senųjų Europos valstybių tai beveik neįsivaizduojama. Senajai Europai kongrese atstovavo Italijos atstovė, dvi moterys iš Švedijos (viena iš jų - kilusi iš Irano ir Švedijoje gyvenanti jau keliolika metų) bei esperantininkas iš Šveicarijos. Tai nereiškia, kad kitose Vakarų šalyse nėra aklųjų esperantininkų, pavyzdžiui, aktyvi ir gyvybinga yra Italijos aklųjų esperantininkų organizacija, tačiau, kaip jau sakiau, Rytų kaimynai esperantininkai vakariečius kol kas pranoksta ir kiekybe, ir kokybe. Net svarbiausias leidinys brailio raštu mėnraštis "Esperanta ligilo" perėjo į ukrainiečių rankas. Jo redaktore neseniai tapo ukrainietė esperantininkė Olena Pošivana. Kongrese dalyvavo ir kitas žymus neregys esperantininkas iš Kislovodsko Anatolijus Masenko, kai kuriems mūsų žurnalo skaitytojams gal dar pažįstamas iš rusų kalba ėjusio leidinio "Sovetskij školnik" laikų, beje, didelis Lietuvos bičiulis, bendravęs su ilgamečiu neregių mokytoju iš Kauno S. Besigirsku, daktaru V. V.Toločka - linksmas, nuoširdus ir labai draugiškas žmogus. Beje, apie Lietuvą Rusijoje žinoma, ja domimasi daugiau, nei galėtume įsivaizduoti. Štai neregė esperantininkė Galina L. iš Bijsko (Altajaus kraštas) girdėjusi dainuojant mūsų operos solistes I. Milkevičiūtę, N. Ambrazaitytę, visai neblogai ištaria jų pavardes, Jurijus S. iš Udmurtijos Autonominės Respublikos klausė, kaip laikosi Kazimiera Prunskienė, - ši politikė jam labai patikusi, Maksimas G. iš Rostovo prie Dono (su juo gyvenome viename kambaryje) nuolat prisimindavo, kaip 1986 metais, dar būdamas penkiolikmetis, su mama ir teta dalyvavo ekskursijoje po Lietuvą - lankėsi Šiauliuose, Kaune, Palangoje. Jau tada jį stebino mūsų miestų švara, maitinimas ir apskritai gyvenimo būdas. Maksimas prisiminė ir lietuvišką "labas rytas", ir dar kai kuriuos kitus žodžius. Per radijo imtuvą, kai dar galėjo, pasiklausydavo latviškų ir lietuviškų radijo stočių, todėl žinojo ir žodžių junginį "Lietuvos rytas", tik nesuprato, ką jis reiškia. Maksimas aiškiai skiria Latviją (Ryga) nuo Lietuvos (Vilnius). Maksimas ir jo draugas Valerijus buvo girdėję net lietuvių dainininkus A. ir V. Frankonius. Klausė, kaip jiems sekasi, deja, šiuo klausimu nieko dora negalėjau pasakyti. 

Žinoma ten ir apie lietuvių kunigaikščio Jogailos santuoką su Lenkijos karalaite Jadvyga, apie tai, kad Kijevas viduramžiais priklausęs lietuviams, o kunigaikštis Gediminas užkariautose žemėse vykdęs tiems laikams pakankamai liberalią politiką. Tiesą pasakius, malonu girdėti ir šiek tiek glosto savimeilę. Tik pernelyg įsijausti į pranašesnio vaidmenį nepatartina: reikia tik paklausyti, kaip "eiliniai" rusai ar ukrainiečiai bendrauja, kaip lengvai peršoka iš vienos kalbos (nebūtinai esperanto) į kitą ir iškart pajunti, kad lingvistiniai tų tautų sugebėjimai tiesiog kelia susižavėjimą. Be abejo, galvoje turiu ne Lietuvoje ir ne vadinamojoje "Pribaltikoje" gyvenančius slavų tautų palikuonis. Apskritai apie politiką, ypač apie tai, kas skaudžiausia, esperantininkų kongresuose stengiamasi nekalbėti, arba, kaip visi dalyviai buvo perspėti per atidarymą, apie politiką čia galima kalbėti tik juokaujant ir su šypsena. 

 

Vyksmas 

Nors kongresas buvo tarptautinis, tiek dalyvių gyvenimo sąlygos, tiek organizaciniai reikalai to nepriminė. Šiek tiek juokaujant, net galima sakyti, kad tai buvo unikali galimybė persikelti kokius dvidešimt ar trisdešimt metų į praeitį, į tuos laikus, kai visokiomis priežastimis ar dingstimis (ekskursijos, sporto varžybos ar meno saviveiklos konkursai) keliaudavome po plačiąją TSRS. Tai buvo akivaizdžiai matyti pradedant smulkmenomis, baigiant kongreso darbu. Štai sanatorijos valgyklos bufete kavos aparatas yra, bet sulūžęs, nedirba, pats bufetas irgi yra, bet dieną veikia, tris neveikia, kambariuose - dviem ar trims lovoms tenka viena ar dvi nedidelės spintelės ir mažyliukas stalelis. Vietoje drabužių spintos - tik nedidelė pakaba ant sienos. Matyt, drabužių čia niekas į spintas nekabina, tam reikalui - lagaminai ir kelioniniai krepšiai... Jau pirmąją dieną nuėjus į dušą paaiškėjo, kad gyvensime be karšto vandens, gerai, kad bent tualetas veikė be sutrikimų, kitiems teko juo pasinaudojus tiesiog nupylinėti. Vienas iš esperantininkų kongresų savitumų - gausios ekskursijos, galimybė pažinti kraštą. Paprastai surengiamos bent dvi ar trys ekskursijos: kongreso dienotvarkėje jos vadinamos visos dienos ar pusdienio išvykomis.78-ojo TNEK dalyviai irgi turėjo galimybę pakeliauti po Kijevą, tačiau žadėtą dieną autobusas neatvažiavo, reikėjo ekskursiją perkelti į ateinančią dieną, kitą dieną - kelionė po Ukrainos sostinę. Aplankėme karo muziejų - ten tankus ir visokias kitokias baidykles galima ne tik liesti, bet ir ant jų užlipti. A.Valenta (kairėje) ant rusiško tankoPrisiminti vaikystę ir pasikarstyti įdomu, bet kaip pagalvoji, kad visi tie geležies monstrai skirti žmonėms naikinti, apima ne patys geriausi jausmai. Vėliau nusileidome į garsiuosius "Lauros" vienuolyno požemius. Tačiau daugiausia laiko praleidome autobuse ko nors laukdami ar skubėdami grįžti namo. Šitaip dienos ekskursija "susitraukė" iki pusdienio, o kitų ir nebuvo. 

Viena iš kongreso temų - orus regėjimo negalią turinčių žmonių gyvenimas. Uždarymo metu atstovas iš Kroatijos atkreipė dėmesį, kad, nors kongrese buvo nemažai kalbama apie orų neregių gyvenimą, jų teisę į informaciją, bet dalyviai negavo nė vienos eilutės, išspausdintos brailio raštu. Atsiprašiusi Ukrainos atstovė paaiškino, kad šiuo metu jos šalyje neveikia nė viena brailio rašto spaustuvė, o spausdinti informaciją užsienyje būtų labai brangu. Apskritai, Ukrainos aklųjų sąjunga esperantininkų kongreso atžvilgiu nerodžiusi jokio susidomėjimo. 

Daugelis šių buities ar organizacinių smulkmenų ir ne tik smulkmenų mums jau atrodo kaip egzotika, ir turbūt ne tik todėl, kad save laikome Vakarų kultūros atstovais ir prieš rytinius kaimynus vaikštome užrietę nosis. Matyt, jau nemokame gyventi ir dirbti bet kaip. Buitinės sąlygos ir nesklandumai paties kongreso darbui beveik netrukdė: dienomis buvo skaitomos paskaitos, pranešimai, vakarais - skambėjo muzika, dainos: daugiausia rusiškos, seniai jaunystėje girdėtos arba ukrainietiškos - kazokiškos. Šitos, jaunimo žargonu kalbant, "veža". Kongreso darbotvarkėje daug dėmesio skirta Ukrainoje gimusio neregio keliautojo, rašytojo, karšto esperantininko Vasilijaus Jerošenkos asmenybei bei gyvenimui. Šiemet sukanka 60 metų nuo šio unikalaus žmogaus mirties. V. Jerošenka keletą metų gyveno ir dirbo Japonijoje, todėl pranešimą apie jo gyvenimą šioje šalyje skaitė Japonijos esperantininkas Tanebe Kunio. 

 

Patirtis 

Vienas iš patraukliausių esperantininkų kongresų bruožų - galimybė bendrauti su įvairių šalių žmonėmis, patirti, kuo jie gyvena. Kai kada tą patirtį net sunkoka iš karto perteikti žodžiais, bet ji atsiranda: galima lyginti, gretinti, daryti išvadas. Šis kongresas irgi nebuvo išimtis. Žmonės atvykę iš įvairių Rusijos, Ukrainos regionų, mielai bendraujantys. Kalbant apie neregių gyvenimą, užimtumą, iškart reikia pasakyti, kad visur, kur bent kiek veikia rinkos dėsniai, esama nemažai bendrų ar bent panašių to gyvenimo bruožų. Tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje užsidariusi didelė dalis aklųjų įmonių, daug žmonių neturi darbo - gyvena iš valstybės mokamų pensijų ir pašalpų. Laisvalaikis - meno saviveikla, pomėgiai, bet dažniausiai saviveiklinio, vietinio pobūdžio. Jau minėtas Jurijus S. iš Udmurtijos (pats jis dirba advokatu) paklaustas, ką jo šalyje aklieji paprastai veikia, buvo lakoniškas: "Daugelis neveikia nieko, sėdi namuose, kiti - geria"... 

Galima lyginti jų ir mūsų gaunamus išmokų dydžius, bet dar yra ir kainos, reali perkamoji galia, o ją, nepagyvenus toje šalyje ilgesnį laiką, perprasti ne taip lengva. Anot pačių Rusijos neregių, pensijos svyruoja nuo 12 (žemos) iki 17-18 tūkst. rublių (aukštos). Kadangi šiuo metu euras lygus keturiasdešimčiai litų, tai, padalinę tuos tūkstančius iš 40, gauname išraišką eurais. Būtų maždaug 300 - 450 eurų. Lyg ir visai neblogai: 1000 - 1500 Lt. Tačiau daugelis kainų - vakarietiškos, pernelyg plačiai nepagyvensi. Valstybė aprūpina techninėmis pagalbos priemonėmis, tačiau kas ir kaip, paprasti neregiai nelabai gali pasakyti. Vieną ar kitą priemonę jie gauna iš savo organizacijos, o dėl kitko nesuka galvos. Aišku, kad organizacijai arba duoda valstybė, arba pati organizacija tą priemonę perka už programinius pinigus. Visi į kongresą atvykę neregiai iš Rusijos ar Ukrainos apsiginklavę "kalbančiais" telefonais, "Mobile speak" ar kitomis ekrano skaitymo programomis. Žmonės atsiveža nešiojamus kompiuterius, prisijungia mobilųjį internetą. Daugelis neregių mielai naudojasi telefonuose instaliuota navigacijos programa "Loadstone". Lietuvoje, aišku, ši programa irgi ne naujiena, bet ten ji ypač populiari. Jau grįžęs namo gavau elektroninį laišką su interneto svetaine, kurioje yra "Loadstone" skirtos garsinės paskaitos. Navigacijos programai skirti kursai nuolat rengiami Maskvoje. Rusijos aklieji naudojasi tiek ekrano skaitymo programa "Jaws", tiek nemokamai platinama NVDA, galinčia skaityti tekstą kompiuteryje daugeliu kalbų. Esperantininkas iš Kislovodsko jau turėjo telefoną su liečiamu ekranu. Rusijos neregiai po truputį pradeda perprasti ir juos. Šiaip yra sukurta daugybė įvairių rusiškai kalbančių programų ir programėlių tiek kompiuteriams, tiek mobiliesiems telefonams, kad norintys jas galėtų internete nesunkiai rasti. 

Pabaigoje pateikiu keletą interneto tinklapių, iliustruojančių šiame pasakojime išsakytas mintis. 

 

libe.narzan.com - Tarptautinė neregių esperantininkų lyga; 

www.blindcompass.ru - Garsinės "Loadstone" paskaitos ir kitokia įdomi informacija (rusiška svetainė); 

www.nvda-project.org - Daugiakalbė ekrano skaitymo programa NVDA. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]