JAUNA MINTIS

 

SUTINKU TIK GERUS ŽMONES


Retas iš mūsų gali pasigirti pradėjęs žengti nauju, kitų dar neišmintu taku. Pasirodo, netgi šiame kosmoso pažinimo ir elektronikos amžiuje neregiams tokių takų esama. "Mūsų žodžio" pašnekovė - viena iš neregių pionierių, kuri pirmoji Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) įgijo iki šiol neregiams nežinomą garso režisierės specialybę. Vasaros pradžioje Eglė JarmolavičiūtėEglė Jarmolavičiūtė gavo garso režisierės bakalauro diplomą. Apie neregės pionierystę ir kalbėsimės. 

E. Jarmolavičiūtė gimė ir augo Vilniuje. Eglė nuo pat gimimo neregi aplinkinio pasaulio, todėl nuo pirmų gyvenimo akimirkų aplink ją - tamsa. Dėl šios priežasties tėvai dukrytę nuolat globojo ir laikė po savo saugiu sparnu. Eglė mokėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Vidurinės mokyklos atestatą gavo 2007 metais. Mergaitė nuo pat mokyklinio suolo svajojo apie Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kad pasiektų šį tikslą, baigė ir "Lyros" muzikos mokyklą. Pas mokytoją Tamarą Blažienę mokėsi dainavimo. 2007 m. mergina įstojo į LMTA dainavimo paruošiamuosius kursus. Per vienus mokslo metus čia išmokstama valdyti balsą. Be to, mokomasi penkių pagrindinių muzikinių dalykų. Po to galima drąsiai stoti į LMTA pirmą kursą. 

 

"M.Ž." Į Muzikos ir teatro akademiją atėjote iš gana izoliuotos aplinkos. Kaip pavyko integruotis? 

E. J. Neslėpsiu, pirmieji integravimosi žingsniai buvo sunkūs. Aš paprasčiausiai nežinojau, kaip bendrauti su savo reginčiais bendraamžiais. Jiems neturėjau ką pasakyti. Mokykloje gyvenome šiltnamio sąlygomis. Retai kada vieni išeidavome į viešumą, todėl ir bendravimas buvo specifinis. Kitais žodžiais tariant, buvo uždaras ratas. Nuo pat paauglystės troškau savarankiškumo. Mokydamasi vyresnėse klasėse pradėjau vaikščioti savarankiškai. Pirmiausia reikėjo įveikti tėvų pasipriešinimą. Jie manęs vienos niekur nenorėjo leisti. Gyvenau netoli mokyklos, todėl troškau nors vieną kartą savarankiškai sugrįžti namo. Esu atkakli. Ką sumanau, tai ir padarau. Taip nutiko ir su grįžimu namo. Visa tai pasakoju, nes noriu pasakyti: dėl to "uždaro rato" neregio bendravimas tampa skurdus. Kokios mūsų bendravimo temos? Ėjau - atsitrenkiau į stulpą, kažką nuverčiau, lazdele pataikiau į mašinos langą ir t.t. Mes paprasčiausiai nežinome reginčių vienmečių aktualijų. LMTA teko mokytis bendrauti. Paruošiamuosiuose kursuose supratau, koks yra tikrasis jaunimo gyvenimas. Tada pradėjau daug vaikščioti savarankiškai. Su kurso draugais dažnai eidavome į teatrą, koncertus, parodas. Ne išimtis - ir dažnoki pasėdėjimai kavinėse. O kai nėra pinigų, paprasčiausias laisvalaikio leidimas ant Vilnelės kranto, besimėgaujant neskubria tėkme. Akademijoje aklas žmogus - neeilinis įvykis. Ne vienas norėjo su manimi susipažinti. Nebuvo keista, kada per pertraukas sulaukdavau išskirtinio dėmesio. Taip užsimezgė daug naujų pažinčių. 

"M. Ž." Kada pradėjote savarankiškai vaikščioti? 

E. J. Mokydamasi dvyliktoje klasėje savarankiškai pradėjau važinėti po miestą. Jau tuomet supratau, kad be savarankiško judėjimo nieko gero nebus. Paniškai bijojau kai kurių jaunų neregių likimo. Juos kiekviename žingsnyje lydi tėvai ar giminaičiai. Tai klaiku. Savarankiškas judėjimas turi daug privalumų. Vienas svarbiausių - nepriklausomybė. Darai, kas tau šauna į galvą, prie nieko nereikia taikytis. Norėdama judėti savarankiškai, pirmiausia privalėjau nugalėti baimę. Fobijų turėjau įvairiausių. Atrodydavo: kai paklausiu autobuso ar troleibuso numerio, man pameluos - pasakys netikrą atvažiavusios transporto priemonės numerį. Įsėdusi į autobusą būdavau labai įsitempusi. Nekantriai laukdavau diktoriaus balso, kuris pranešdavo artimiausią stotelę. Kai išgirsdavau, stebėdavausi - kaip man čia nepamelavo? Kai tik pradėjau vaikščioti viena, išsiskirdavo labai daug adrenalino - juk kiekviename žingsnyje reikėdavo įveikti save. Kelionėse pasitaikydavo visko. Tekdavo ir pasiklysti. Tuomet aplinkinių klausdavau kelio. Patį pirmą kartą savarankiškai išėjusi į miestą laukiau 48 numeriu pažymėto autobuso - važiavau į LASUC. Autobuso ilgai nebuvo. Šalia stovinti moteris patarė lipti į kitą, 55 numeriu pažymėtą, autobusą. Jos paklausiau. Tik įlipusi supratau, kad šis važiuoja ne ten, kur man reikia. Išlipau - nežinau kur. Erdvėje praradau orientaciją. Aplink žmonių nebuvo. Laimei, pro šalį ėjo moteris. Jos pasiklausiau kelio. Abi ilgai aiškinomės, kol suradom mums žinomus pastatus - visų pirma prekybos centrą "Norfa". Moteris iki šio prekybos centro mane ir palydėjo. Toliau pati susiradau mokyklą. Apie tai tėvams nepasakojau, nes labai bijojau, kad daugiau vienos į miestą neišleis. 

"M. Ž." O kaip su LMTA aplinka? Ten daug rūmų, o dar daugiau auditorijų. Padėjo baltoji lazdelė, o gal aplinkos navigatorius? 

E. J. Iš tiesų, Muzikos ir teatro akademija turi ketverius rūmus, išsidėsčiusius įvairiose Vilniaus vietose. Pirmus kartus neapsieidavau be reginčių žmonių pagalbos. Vėliau stengiausi pati įsiminti kelią. Kai pradėjau mokytis, daug padėjo bendramoksliai. Mokėmės trejuose rūmuose. Pirmieji ir tretieji rūmai yra Gedimino prospekte. Juos susirasti padėjo tėtis. Antrieji - atokiau. Nieko, išsiaiškinau. Žinoma, išgyvenimų buvo daug. Rūmus susirasti nesunku, bet auditoriją... Nors būni iš anksto susitarusi, vis tiek galvoje kirba mintis - o jeigu nepasitiks? Laimei, draugai laikydavosi susitarimo. Dabar žinau, kur kokia auditorija, ir viena sau einu. 

"M. Ž." Atrodytų, muzika ir garso režisūra - tolimi krantai. Kas nutiko, kad po parengiamųjų muzikinių studijų - toks netikėtas posūkis? 

E. J. Mano draugės vaikinas studijavo garso režisūrą. Paklausiau, kokia tai specialybė. Paaiškino - jie darą įvairiausius garso įrašus. Suklusau, nuo mažens domėjausi šia sritimi. Vaikinas pasiūlė ateiti į kelias paskaitas. Prižadėjau, bet vis to laiko stoka. Laimei, vieną kartą nuėjau pasiklausyti. Pataikiau į audiotechnologijų paskaitą. Ten buvo šnekamasi vien technikos ir fizikos terminais. Apsidžiaugdavau išgirdusi suprantamesnį žodį. Tai manęs neatbaidė. Nusprendžiau dar kartą save išmėginti. Galop pasiryžau studijuoti garso režisūrą. Garso režisūros kursas renkamas ne pamečiui. Anksčiau kas ketveri, dabar - kas dveji metai. Taip jau sutapo, kad po paruošiamųjų muzikinių studijų rudenį buvo renkamas šis kursas. 

"M. Ž." Šioje akademijoje, norint tapti studentu, reikia laikyti egzaminus. Kuris tau buvo sunkiausias? 

E. J. Pirmiausia buvo mokamos konsultacijos. Jų nelankiau. Nuėjau į paskutinę - nemokamą. Ten sužinojau apie būsimas studijas. Stojamieji egzaminai buvo kelių dalių. Man pati sunkiausia užduotis buvo iš skambančių instrumentų grupės išskirti atskirus instrumentus. Labai susinervinau. Galvoju - galas. Tokios užduoties niekuomet nebuvau atlikusi. Susikaupusi visus instrumentus įvardijau teisingai. Tapau studente. Įstoti kur kas lengviau negu mokytis. Už mokslą nemoku. Mūsų kurse mokėsi 31 studentas. Aukštosios mokyklos diplomus gavo 24. 

"M. Ž." Papasakokite apie garso režisūros studijų specifiką. 

E. J. Čia moko daryti įvairiausius įrašus: muzikos, garso takelius, dubliažus. Visas darbas atliekamas kompiuteriu. Mokytis buvo nelengva. Reikėdavo pažinti daug schemų ir brėžinių. Mokytis padėjo kursiokai. Draugai man vizualiai aiškindavo brėžinius. Nuo jų neatsiliko dėstytojai. Pavyzdžiui, įrašinėjant svarbu mikrofonų išdėstymas. Dėstytojai man tai aiškino naudodami pieštukus. Įrašai neįmanomi be aparatūros. Yra specialūs įrašų pultai. Kai pirmą kartą juos pamačiau - nustėrau. Negalėjau patikėti, kad su jais išmoksiu dirbti. Dėstytojų dėka pamažu viskas pavyko. Jie man kantriai viską aiškindavo ir rodydavo. 

"M. Ž." Nuo senų laikų studentai menininkai garsėja linksmais vakarėliais. Pačiai teko juose dalyvauti? 

E. J. Didelių triukšmingų vakarėlių nemėgstu. Labiau patinka kavinės. Eidavome nedidelėmis grupelėmis. Bendrauti ir juokauti netrukdė jokia garsi muzika. Ypač mane globojo Vytenis. Jis nuolat skambino ir ne tik kviesdavo pietauti, bet ir, taip sakant, siūlydavo "pasitrainioti" po miestą. Vasaromis man patiko koncertuoti Palangoje. Žinant studentų biudžetą, tokie grojimai gatvėje - didelė paspirtis. Dažniausiai grojau gitara. Draugė dainuodavo. Po kelių valandų grojimo ant pirštų atsirasdavo nuospaudos. 

"M. Ž." Bakalauro diplomas - rankose, kas toliau? 

E. J. Su mokslais dar neatsisveikinu. Planuoju mokytis magistrantūroje. Be to, jau dirbu. Neregius ir silpnaregius mokau kompiuterinio raštingumo. Naujajame teatre dirbu garso režisiere. Mano svajonė - Lietuvos radijas ir televizija, bet apie tai kalbėti dar ankstoka. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]