IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

MATANTI ŠIRDIMI IR RANKOMIS


"Pamenu, kaip prieš gerą dešimtmetį Elena Lilijana Janulytė-Keršienė į Vilniaus tautodailininkų tarybą atnešė keletą savo kūrinių. Visus sužavėjo jos kryželiu išsiuvinėtas paveikslas "Paskutinė vakarienė". Suvokėme, kad į mūsų sąjungą atėjo savita menininkė", - nuoširdžiai rašė tautodailininkas ir žurnalistas Feliksas Marcinkas. Jau tris dešimtmečius ši darbšti moteris yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Ji sulaukusi garbingo amžiaus, vasaros pirmosiomis dienomis švenčia gražų jubiliejų - aštuoniasdešimtmetį. Nuoširdžiai sveikiname jubiliatę, guvią ir kūrybingą. Darbštumo jai galėtų pavydėti gerokai jaunesni žmonės. Kaip pati autorė prisipažįsta, ir dabar kiekvieną dieną po šešias valandas, kartais ir daugiau, skiria mėgstamam užsiėmimui - meniniam siuvinėjimui. Jos meno kūriniais daug kartų grožėjosi ir žavėjosi įvairių parodų lankytojai. Šiuo metu abi su seserimi gyvena Prienuose. Savo namuose turi įsirengusi savotišką muziejų, kuriame eksponuoja daugiau kaip keturiasdešimt autorinių darbų. Lilija - taip ją dažnai vadina artimieji ir pažįstami - planuoja, kad jų bus penkiasdešimt, tada oficialiai galės įregistruoti ir atidaryti savo darbų galeriją. Tikime, kad ši svajonė artimiausiu metu išsipildys, nes menininkė laiko veltui nešvaisto. Siuvinėjimo menas, lotyniškai vadinamas "acupictor" - tapymas adata. Tai labai kruopštus ir gana lėtas darbas. Kaip teigia autorė, "dažnai viename kvadratiniame centimetre drobės - iki 50 adatos dūrių, reikia kruopščiai parinkti siūlų spalvas ir atidžiai, nusibraižius paveikslo kontūrus, viską apskaičiuoti". Nors kūrėja labai silpnai mato, bet - ir tai nuostabu! - sugeba kurti tikrai meniškus darbus. Be to, ji apdovanota ir kitais kūrybinės mūzos gabumais: rašo eilėraščius ir apsakymus, verčia iš užsienio kalbų. 

Lilijana gimė 1932 m. birželio 4 d. Klaipėdoje. Kadangi tėvelis buvo kunigaikštienės Birutės pulko orkestro kuopos muzikantas, tad, pulkui keliantis į kitą vietą, kartu vykdavo ir šeima. Klaipėdoje gyventa neilgai. 1939 metais tėvelis su Lietuvos kariuomene įžengė į Lietuvos sostinę Vilnių. Atvyko ir šeima. Mergaitė pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Prasidėjus karui vėl reikėjo keltis ir gyventi kitur - iš pradžių Kelmėje, paskui Tauragėje. Baigiantis karui, šeima ilgėliau apsistojo Kėdainiuose. Po karo sovietinių okupantų tarnai tėvą apkaltino tėvynės išdavimu ir ilgiems metams atskyrė nuo šeimos, ištrėmė į Sibiro platybes. Šeimai gyventi buvo labai sunku, visi patyrė daug vargo ir neteisybės. Mamos niekas nenorėjo priimti į darbą, persekiojami buvo ir vaikai. 

1951 m. Lilijana Kėdainiuose baigė mergaičių gimnaziją. Nors nuo jaunumės buvo silpno regėjimo, troško mokytis. Pradėjo studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute (dabar - Edukologijos universitetas). Po pirmo kurso dekanate buvo pasakyta, kad tėvynės išdaviko dukrai - ne vieta aukštojoje mokykloje. Padedant geriems pažįstamiems, pavyko įsidarbinti mokytoja Kaune, Fredos progimnazijoje. Po poros metų švietimo skyrius, apsidrausdamas dėl galimų problemų, nusiuntė Liliją dirbti į Šakių rajoną, Gelgaudiškio vaikų namus. Sukūrus šeimą gyventi pasidarė lengviau. Džiugino ir gimę du sūnūs. Vis silpstant regėjimui, 1962 m. buvo pripažinta antra regėjimo invalidumo grupė, Lilijana įstojo į Lietuvos aklųjų draugiją. Ir vėl teko keisti gyvenamąją vietą - šį kartą įsidarbino LAD Panevėžio įmonėje. Netrukus moteris buvo pastebėta kaip aktyvi organizacijos narė ir meno mėgėja. Lilijana aktyviai dalyvavo meno saviveiklos kolektyvuose. Išryškėjo literatūriniai gabumai. Moters kūrybą spausdino įvairūs periodiniai leidiniai, literatūriniai almanachai "Vaivorykštė" ir "Žodžio spalvos". Po kūriniais beveik visada pasirašydavo mergautine pavarde - Janulytė. 

1979 m. išsipildė Lilijanos jaunystės svajonė turėti aukštojo mokslo diplomą. Moteris su pagyrimu baigė Šiaulių pedagoginį institutą, įgijo tiflopedagogės specialybę. Tuo metu neregių organizacijoje tokių specialistų labai trūko ir vėl ji buvo kaip kareivis - kur reikėjo, ten ir ėjo. Dirbo reabilitatore Šiaulių ir Vilniaus aklųjų įmonėse, padėjo neregiams, ypač ką tik apakusiems, orientuotis aplinkoje. 

Reikia paminėti dar vieną šios moters atliktą darbą. Prieš trisdešimt metų labai trūko įvairios tiflologinės literatūros lietuvių kalba. Lilijana ir čia nuveikė reikšmingą darbą. Iš užsienio kalbų išvertė keletą knygų. Bene reikšmingiausia yra 1987 metais iš vokiečių kalbos išversta Helmuto Pilascho (Helmut Pielasch) knyga "Mobilumas". 

Nuo 1995 m. Lilijana gyvena Prienuose, su seseria gražina aplinką prie namo ir, kiek leidžia sveikata, kuria - siuvinėja paveikslus. Siuvinėjimas - didžioji moters aistra. Siuvinėti pradėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Pirmoji mokytoja, atskleidusi siuvinėjimo kryželiu paslaptis, buvo močiutė. O akstinu siuvinėti paveikslus tapo kelionė į Vokietiją. Gūdžiu sovietmečiu paviešėti į šią šalį pakvietė pažįstamas išeivis iš Klaipėdos krašto. Lankytasi garsiajame Meiseno porceliano muziejuje, Drezdeno dailės galerijose. Vienoje salėje Lilijanai į akis krito siuvinėti paveikslai - jie padarė didžiulį įspūdį. Ypač patiko išsiuvinėti vaikų gimimo liudijimai. Lilija pagalvojo: "Mano vaikai irgi gali turėti tokius liudijimus." Grįžusi ėmėsi darbo. Pirmiausia liudijimą išsiuvinėjo vyresniajam sūnui, vėliau - jaunėliui. Pramiklinusi rankas, sumanė išsiuvinėti menininkų pamėgtą "Paskutinės vakarienės" sceną. Paskatinta specialistų ir draugų, rimtai įsitraukė į šį darbą. Moteris išsiuvinėjo Van Gogo, Renuaro paveikslus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portretus ir gausybę kitų paveikslų. Siuvinėjimas - labai lėtas ir ypač kruopštus darbas. Silpnaregė turėjo prisitaikyti optines priemones, kad jos padėtų ryškiau matyti, ne kartą teko ir gerai matančio žmogaus pagalbos paprašyti. Močiutė labai myli savo vaikaičius, visiems penkiems yra išsiuvinėjusi gimimo liudijimus. Tokio siuvinėto dokumento laukia ir pirmasis provaikaitis. 

Prieš dešimt metų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pastangomis buvo išleistas tautodailininkės darbų bukletas - jame net 24 siuvinėtų paveikslų fotografijos. Lilijana Keršienė myli gyvenimą ir darbščiomis rankomis kuria grožį. Tai kompensuoja kūrėjos regos stygių, būtent kūryba leidžia pasaulį pamatyti visomis įstabiomis spalvomis. Linkime mūsų mielajai jubiliatei kuo stipresnės sveikatos ir kūrybinės sėkmės. Lai Lilijana ir toliau su mumis dalijasi savo sukurtu grožiu. 

 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Liepos 1 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1932) Algirdas Burvys, aktyvus LASS narys, LASS Plungės rajono organizacijos pirmininkas (1993-2007). 

Liepos 1 d. sukanka 75 metai, kai gimė (1937) Irena Žurumskienė (Druskytė), pedagogė, literatė. 

Liepos 6 d. sukanka 20 metų, kai LASS priimta į Pasaulio aklųjų sąjungą (1992). PAS įsteigta 1984 m. 

Liepos 7 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1962) Vytautas Gendvilas, VšĮ "Brailio spauda" direktorius, žurnalo "Mūsų žodis" vyriausiasis redaktorius. 

Liepos 9 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1962) Pranas Pliuška, LASS Molėtų rajono filialo pirmininkas, meno mylėtojas. 

Liepos 17 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1942) Stasė Puriuškytė, aktyvi LASS narė, meno ir rankdarbių puoselėtoja. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]