RENGINIAI

Janina VILEIKIENĖ

PO SVETINGĄJĮ ANYKŠČIŲ KRAŠTĄ

Gegužės 25 dienos rytą autobusas iš Vilniaus išriedėjo į 2012 metų Lietuvos kultūros sostinę - Anykščius. Gražus vingiuotas kelias, nedideli kaimeliai, gyvenvietės, tvarkingos, prie kelio sutūpusios, sodybėlės - kaip iš kokio spalvoto atviruko. Kaip žalia ir kiek daug tos žalumos atspalvių, kiek žiedų ir kvapų, kiek kalvelių ir kalnelių, piliakalnių, kiek paukščių ir paukštyčių. Tai vis Anykščių kraštas, tai vis mūsų Lietuva. Mintyse atgyja Antano Baranausko posmai, tokie artimi, tokie savi ir truputėlį skaudūs: 

Skamba tik, skamba miškas: čia volungė Ievą 

Trotina: "Ieva, Ieva! neganyk po pievą!" 

Čia paupėj "ri-u! ri-u! ri-u!" tilvikas sušuko, 

Čia vėl balsų visokių - lyg trūkte pratrūko. 

Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos; 

Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čižylos, 

Kėkštai, šarkos ir kitos vis saviškai gieda: 

Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda. 

Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas: 

Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyt, skalsus: 

Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos, 

Ir vis dūšion įsmenga - lyg Lietuvos dainos. 

Kelis kartus pervažiavę Šventąją sustojome prie Šv. Mato bažnyčios. Iki mišių liko dar šiek tiek laiko, tad žmonės suskubo aplankyti keletą muziejų. Magėjo užsukti į Sakralinio meno centrą ir vienintelį Lietuvoje Angelų muziejų - mat jis arčiausiai bažnyčios. Puiki XVII-XX a. dailės kūrinių kolekcija, gausybė keraminių, stiklinių, medinių angelų, taip pat rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gėlėmis pražydę angelai ir autorės kurtais maldų tekstais ranka išrašyti "Marškinėliai angeliškiems sapnams sapnuoti". 

Kojos savaime nunešė prie Antano Baranausko klėtelės, statytos dar 1826 m. poeto tėvo. Tokia mažytė, kvepianti poeto apdainuota senove, gaubta stikliniu gaubtu, statyta tik kirviu, be pjūklo, be geležinių vinių, atitverta virvele, kad kuo ilgiau išliktų kitoms kartoms. Šįkart muziejaus darbuotoja leido paglostyti sienojus, šiaudinį stogą, visai žemas duris ir aukštą slenkstį, kurį ne kartą mynė A. Baranausko kojos, prisiliesti prie kėdės, apžvelgti visą kambarėlį, kur ir buvo 1858-1859 m. sukurta pirmoji lietuvių romantinė poema "Anykščių šilelis". Minutėlę nuščiuvome, lyg laukdami - o gal išgirsime, "kaip jaunas lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, kaip žvaigždelė plevena, gaili rasa krinta"? 

Lygiai taip pat norėjosi ne tik apžiūrėti Antano Žukausko-Vienuolio memorialinį muziejų, bet ir rašytojo mintais laiptais užlipti į antrą aukštą, pamatyti išlikusius baldus, knygas, rašomąjį stalą, ant jo tebestovinčią rašomąją mašinėlę. 

Į tą darnią muziejų puokštę labai gražiai įsiliejo ir Stanislovo Petraškos akmens tapybos paroda. Keista, kaip žmogui galėjo šauti į galvą paveikslus tapyti iš akmens dulkių. Koks turėjo būti kruopštus ir atidus žmogus, kokios meniškos sielos ir kokio užsispyrimo, kad šitaip tapytų. Nežinodamas - niekaip nesuprasi, kaip tie paveikslai nutapyti. Taip viskas preciziška, tikslu, spalvinga... O juk ir akmenį pats grūdo, ir skirtingų spalvų dulkes maišė, kad gautų reikiamų atspalvių, ir tapė - viską darė pats. 

Šv. Mato bažnyčioje susirinko apie puspenkto šimto maldininkų iš visos Lietuvos: iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Akmenės, Kelmės, Klaipėdos, Telšių, Marijampolės ir kitų vietovių. Šiemet tai jau 19-oji Lietuvos aklųjų maldos diena. Nemažai buvo ir vietinių žmonių. Prieš pat mišias kalbėjo nuolatinis Maldos dienų organizatorius mons. Juozapas Antanavičius. Jis priminė, kad šiemet jau 50 metų, kai nebėra Prano Daunio - aklųjų ir kurčiųjų švietimo pradininko Lietuvoje, lietuviškosios brailio abėcėlės sudarytojo, rašytojo, muzikanto, aktyvaus visuomenės veikėjo. 

Mišias aukojo Šv. Mato bažnyčios klebonas Stanislovas Krumpliauskas. Per mišias nebuvo renkamos aukos, klebonas pakvietė aukoti P. Daunio paminklui. 

Po mišių galingai sugaudė bažnyčios vargonai. Nuo to gražumo ir didingumo net šiurpas visu kūnu perbėgo. Tas keliolika minučių rodės, kad neliko jokių apgavysčių, melo, neteisybės, vargo, tik visagalė muzika, tik mirguliuojantys saulės spinduliai pro vitražus, tik palengva apgaubianti ramybė... 

Po mišių Katalikiškojo Prano Daunio fondo dvidešimtmečio proga monsinjoras J. Antanavičius įteikė padėkos raštus aktyviausiems fondo veikloje dalyvavusiems žmonėms. Nuoširdžiais žodžiais Lietuvos aklųjų maldos dienos dalyvius pasveikino ir visiems sveikatos, taip pat daugiau optimizmo palinkėjo Anykščių miesto meras Sigutis Obelevičius. 

Po mišių maldininkai pasklido po Anykščių miestelį, apylinkes. Užplūdo visus muziejus. Labai malonu, kad Anykščių muziejininkai buvo tokie supratingi ir atidūs Aklųjų maldos dienos dalyviams: visi muziejai buvo atviri jau nuo 9 valandos, įėjimas nemokamas, o dar ir kai kuriuos eksponatus buvo galima paliesti. 

Vilniškiai organizuotai patraukė į Arklio muziejų. Gidas trumpai papasakojo arklių atsiradimo istoriją Lietuvoje, parodė daugybę nuotraukų. Beje, patarė niekam niekada nesakyti, kad "mačiau baltą arklį", nes iš tikrųjų - tokios spalvos arklio tiesiog nėra. Gaila, kad dabar nemokam nusakyti, kokių spalvų būna arklių. O jų būna tokių gražių - ne tik rudų, bet ir sartų, bėrų, juodbėrių, obuolmušių, širmų, palšų, su žvaigžde kaktoje ir dar kitokių. 

Užklydome ir į kalvę, čiupinėjom didžiulę spyną, įvairiausius kablius, matėme, kaip vyrai kala raudoną įkaitusią geležį, lenkia dekoratyvines pasagėles. Parūpo, o kaipgi arklius kaustydavo, kaip juos "apaudavo" anksčiau ir kaip tai daroma dabar. 

Kitoje troboje radome staklėse besėdinčią audėją. Nemažą rietimą drobės jau buvo išaudusi. Ji kantriai aiškino, kas yra keturnytis, kas aštuonnytis, kaip reikia siūlus apmesti, kaip raštus surinkti, kaip šeivą įdėti į šaudyklę, ir net leido patiems šaudyklę pro žiotis prašauti... 

Tą dieną Arklio muziejuje netrūko lankytojų, švietė saulė, pūtė lengvas vėjas, kvepėjo namine duona ir tikru kaimu. Bėriai traukė vežimaičius su vaikais, aptvare ganėsi juodbėris ponio arkliukas, bėgiojo kumeliukas. Ausyse suskambo gerai žinomi, lyg būtų pačios sugalvoti, poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: "Paprasčiausiai pasiilgau arklio, jo protingų ir gerų akių..." Buvo gera ir ramu bežiūrint, kaip kito poeto veidą nušviečia nuoširdi šypsena, prisilietus prie mažo ir švelnaus kumeliuko... 

Mūsų kelionė jau artėjo prie pabaigos, bet kaip gali išvykti iš Anykščių neaplankęs Jono Biliūno kapo. Tad visi, net ir tie, kuriems sunkoka buvo eiti, kopė, lipo į kalną, o kai kas net ir po kelis kartus užkopė, tiesiog užbėgo į Laimės žiburį... 

Belieka padėkoti Maldos dienos organizatoriams: Katalikiškajam Prano Daunio fondui, LASS rajonų filialų vadovams, palinkėti jiems ir visiems keliautojams, kad tik neužgestų vilties žiburys. 

Susitiksime kitąmet, jubiliejinėje, 20-ojoje Lietuvos aklųjų maldos dienoje!