LASS LITERATŲ KŪRYBA

Rožė POŠKIENĖ

TĖVIŠKĖS BALADĖS

Baladė apie keturis akmenis 

Jūs buvot keturi. Keturi mano vaikystės akmenys. Vaikystė buvo turtinga, nes aš jus turėjau keturis. Keturi mane ramino, keturi guodė, keturi baugino, keturi mokė pažinti pasaulį. 

Pirmasis mano akmenėli! Aš tave suradau paskutinė. Vyresnieji jau savo akmenis buvo atradę. Tai buvo sudegusios klėties prieangio akmenys. Vyresnieji ir pasirinko didesnius, aukštesnius. Man paliko kraštinis, o mažesniam dar nereikėjo akmens - vaikščiojo su jupele. Tu, mano akmenėli, buvai beveik įaugęs į žemę, plokščias kaip stalas, su randu vidury, iš kurio veržėsi gyvybė - skurdžios žolelės. Šalia augo didžiulė ieva. Ji vienintelė mano vaikystėj dosniai dalijo prinokusias juodas uogas. Ievos šakos iki žemės apgaubė mano akmenėlį, o joms sužydus mudu lyg pasakų karalijoje. Prisimeni, akmenėli, kokių gražių mudu žaisliukų turėjom? Virto papuvusi indų spinta, ir sudužo geriausi mamos indai. Grobį pasidalino vyresnieji, o man teko šukelė su mėlyna širdute. Kokia ji mums buvo brangi! Vakare skirdavausi su ja - palikdavau tau pasaugoti tame rande. Rytą vėl atbėgdavau pas tave, švelniai ranka nubraukdavau nukritusius ievos žiedlapius, nupūsdavau dulkeles ir vėl tu man sušvytėdavai, padovanodamas pernakt išsaugotą šukelę. Ir nė kiek nepavydėjau vyresniesiems, kad jų akmenys patys didžiausi ir aukščiausi - jie buvo neapsaugoti nuo saulės ir vėjo, lietaus ir darganų. Mano akmenėlio nesimatė iš tolo - paskendęs žolėse, apgaubtas ievos žiedų ligi žemės. Prie jo bėgdavau nuskriausta, pavargusi, rytą pasveikindavau, vakare palinkėdavau labos nakties. Tu, akmenėli, iki šiol mano širdy, ištirpęs jautrumu, grožiu, gėriu. Tu - mano ankstyvosios vaikystės dalelė, įaugusi į mano likimą. 

Kitus tris akmenis suradau jau žąsiaganė. Jie ir toliau - už kiemo. 

Antrasis mano akmuo stovėjo laukuose prie linmarkos. Daug ten buvo akmenų linams markoj prislėgti, bet tu buvai didelis. Linmarkos akmuo - taip visi tave vadino. 

Žąsinas - mano didžiausias priešas. Kaip aš jo bijojau! Kai jis pradėjo vyti, aš prie tavęs bėgau, akmenėli, kad tu priglaustum mane. Bet, skausme, nespėjau pašokti ant tavęs, nes tik nuožulniu šonu užsirisdavau. O žąsinas, pameni, prispaudė savo galinga krūtine prie tavo kieto šono ir daužė sparnais, daužė, žnaibydamas, kur pakliuvo, kol pavargo, o paskui, pergalingai gagendamas, nuėjo į būrį pasigirti nugalėjęs mane, šiek tiek aukštesnę už jį patį. Pameni, akmenėli, kaip tavo žalias samanas palaisčiau gausiomis ašaromis, o jos po savaitės suvešėjo dar gražiau - kaip aksomo kilimas, ant kurio dažnai padėdavau jau išvargusią, baimės ir nuoskaudos iškankintą galvą. 

O kai žąsys, išplaukusios iš markos, sutūpdavo ant kranto išsivalyti ir išsidžiovinti plunksnų, žiūrėdavau į linmarkos vandenį ir atrodė, kad ten melsvas linažiedžių kilimas paklotas. 

Kitam rėžy ganė ir kaimynų Zliūnė. Atmeni, akmenėli, kaip aš rodžiau Zliūnei raides, kaip mokiau skaityti, nors pati dar į mokyklą nėjau? O skaityti išmokti reikėjo. Turėjo mama maldaknygėj gražų spalvotą paveiksliuką. Seniai jis man patiko. Kartą mamos išdrįsau paprašyti, kad tą paveiksliuką man padovanotų. 

- Perskaityk, kas čia parašyta, - atiduosiu. 

Po poros savaičių paveiksliukas jau buvo mano. 

Tu, akmenėli, padėjai įžvelgti man grožį vandeny, sekti jo mažas bangeles, pranykstančias krante. Ir iki šiol mane jaudina mano gimtinės Jūra. Tuo metu kažkokiame žurnale atradau ir M. K. Čiurlionio "Jūros sonatą". Šis paveikslas - mano gyvenimas - ir šiandien puošia mano kambarį. 

Linmarkos akmuo - tai mano antrasis likimas, mano tolimesnio gyvenimo dalelė, kurioje jau pajutau karčią žąsiaganės dalią ir kurioj linelis ir dainos apie jį lydi mane iki šiol. 

Tu, trečiasis akmenėli, vėl mane gynei nuo žąsino. Nebuvai didelis, tik apaugęs aukštomis piktžolėmis, kuriose žąsinas manęs nematydavo. Tu stovėjai ant kalno, šalia laukų keliuko, prie staigios pakalnės. Kraujažolės, kiečiai supo tave. Nebuvai tu išvaizdus ir manęs neviliojai, tačiau ir tu įaugai į mano likimą. Kai žąsinas vijo mane, įbėgau į piktžoles, prie tavęs prigludau, o žąsinas, pasimetęs ir susigėdęs, sugrįžo į būrį. Nurimau, apsižvalgiau, palenkiau iš tolo neišvaizdžios kraujažolės skėtį - o groži! Kokiomis nuostabiomis gėlytėmis išpinta kekė! Ir nuo to laiko tiek gamtoje, tiek žmonėse stengdavausi atrasti grožį. Jis visur. Tik reikia gerai įsižiūrėti. 

Brangus tėveli, jeigu ir Tu būtumei pakritęs po tuo akmeniu, gal nebūtume palikę našlaičiai. Kodėl Tu dar bėgai į pakalnę? Suprantama - arčiau namų, arčiau savo vaikų pulko. 

Ir tada supratau: į pakalnę leistis pavojinga. 

Pameni, kaip kartą nuo rugių pagrėbstų vežimo mudu su broliuku abu žnektelėjom ant ražienų šalia tavęs prie pakalnės, kaip užlipę ant tavęs trynėm murzinais kumšteliais ašarotas akis, o paskui nusiritę žemyn leidomės pakalne namo pasiguosti mamai? 

O jeigu nebūtume nukritę?! 

Grįžę namo, mamą radom kruviną, žaizdotą, gulinčią lovoj. Ir susigėdę suklupom abu kojūgaly. Sužinojom: važiuojant pakalne, pagrėbstai nuslinko ant arklių, mama nukrito arkliams po kojų. Arkliai spardė mamą ir sustojo tik prie kiemo vartų. Kaimynai ištraukė ją leisgyvę. 

Užėjo liūtys - nusinešė Jūra nesugrėbtą šieną, supūdė vasarojų. 

Tą žiemą dviejų cukraus plytelių užteko aštuoniems, o silkės rasalas su bulvėm buvo didžiausias skanėstas. 

Žąsiaganės, o vėliau rimtos piemenės, dalia suvedė mane ir su kitu akmeniu, prie kurio augo du šermukšniai. Jis kitoj sodybos pusėj - laukuose. Tavęs, akmenėli, aš bijojau kaip ir žąsino. Pasakojo, kad tave perkūnas suskaldęs. Aštrios briaunos, gilūs iki žemės randai - Čiurlionio "Liūdesys". 

Apeidavau kartą, kitą, pasidalydavau tavo skausmu ir liūdesiu, nuskynusi ramunėlę, užklodavau gilius randus, nušluostydavau aštrių viršūnių rasą, ir visą dieną jau negrįždavo gera nuotaika. Ir tu - mano likimo akmuo. 

Tos vietos ne tik aš bijodavau - kažkas vaitodavo prie tavęs, o ypač vakarais. Pasakojo, kad čia vaiko vėlė krikšto šaukiasi. O aš girdėdavau šermukšnių raudą - brolių skundą, nes tu savo sunkumu prislėgei jų gyvybės šaknis, ir jie alpo iš skausmo. 

Kaip sunku gyventi prislėgtam akmeniu! 

Kokia aš turtinga buvau vaikystėj - keturi akmenys. Jie mane augino, mokė gyvenime jautrumo, užuojautos, grožio. 

Jie keturi - mano gyvenimas. 

* * * 

Augot jūs keturi, bet neturėjot nė vieno akmens. Ar ne per daug turėjau aš, o jūs - nieko... 

Mano atžalėlės! Kaip jūs nuskriausti be tėviškės! Būtų gera, kad galėčiau savo keturis akmenis padalyti jums! 

Tau, pirmagimi, atiduočiau savo pirmąjį akmenį, nes tu jo vertas. Jis man, o kartu ir tau, išugdė nerimą širdy. Rask literatūroj savo gyvenimo prasmę. 

Tau, Lineli, atiduočiau savo linmarkos akmenį, nes ir tavo vardas su juo susijęs. Prisimink mano žąsiaganės dalią prie šio akmens. 

Dukrele mano, tau dovanočiau akmenį prie tos didžiosios pakalnės. Jis apžėlęs piktžolėmis, iš tolo neišvaizdus. Bet žinok - ne išorė nulemia grožį. Ir dar žinok: sustok prie akmens, nes pakalnė veda į pražūtį. Taip atsitiko Tavo seneliui. 

Tau, jaunėli, atiduočiau ketvirtą akmenį, nes tavo likimas - jo likimas. Tu begaline kančia ir skausmu palytėtas. Koks pranašingas tas ketvirtasis mano vaikystės akmuo, iš tolo mane bauginęs! 

Kaip gaila, kad negaliu Jums nė vieno padovanoti. Bet Jūs patys - mano keturi akmenėliai, mano džiaugsmas ir skausmas, mano viltis ir meilė, mano paguoda ir nerimas, mano gyvenimo pilnatvė.